Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-05-24 · Civilinė byla Nr. e2S-1891-577/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-24
Bylos Nr.
e2S-1891-577/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08141-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Demintera“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Žigiana“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1891-577/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08141-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Demintera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žigiana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Demintera“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė UAB „Žigiana“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Demintera“ 15 015 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovei priklausantį 15 015 Eur sumos kilnojamąjį/nekilnojamąjį turtą ir/arba pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, taip pat turtines teises. Nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Mano, jog atsakovė gali sudaryti sąlygas, kad ieškovei nepavyktų atgauti reikalaujamą skolą, kadangi nebūtų iš ko įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos; atsakovė vengia sumokėti ieškovei už jos atliktus statybos rangos darbus, nuolat turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; be to, ieškovės žiniomis, atsakovė jokio turto neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, - ieškovės UAB „Žigiana“ naudai areštavo atsakovės UAB „Demintera“ 15 015 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti, tačiau atsakovei paliekant teisę daryti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, mokėti socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškove. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, sprendė, kad pateikta pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, todėl laikė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Nors iš Juridinių asmenų registro pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad atsakovės veikla praėjusiais metais nebuvo nuostolinga, tačiau atsižvelgęs į tai, jog ieškovės reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, ir į tai, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė, padarė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė UAB „Demintera“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad:Teismas nesiaiškino ir neargumentavo, dėl kokių priežasčių ieškovei priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. UAB „Demintera“ yra pelningai veikianti įmonė, kurioje dirba 8 darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad atsakovės veikla praėjusiais metais nebuvo nuostolinga. Be to, 2017 m. gruodžio 13 d. Statybos subrangos sutartyje Nr. 17/12/14 nurodyta, kad UAB „Demintera“ su UAB „Žigiana“ atsiskaito tuomet, kai UAB „Demintera“ pasirašo darbų perdavimo-priėmimo aktą. Atsakovė darbų perdavimo-priėmimo akto nepasirašė, nes kilo ginčas dėl UAB „Žigiana“ sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo. Teigia, jog teismas pritaikė „kaltumo prezumpciją“, nors ginčas dar tik bus sprendžiamas. Atsakovė yra nuo 2015 metų sėkmingą statybos ir apdailos darbų sektoriuje veiklą vykdanti įmonė, o tai, kad kilo šalių teisinis ginčas, nereiškia, jog atsakovė gali siekti skubiai realizuoti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ar kitaip vengti teismo sprendimo įvykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apsunkina įmonės finansinę veiklą, apriboja galimybes disponuoti, naudotis turtu ir lėšomis vykdant kasdienę veiklą, tinkamai funkcionuoti, atsiskaityti su verslo partneriais. Be to, reikia skirti papildomų žmogiškųjų išteklių bendradarbiaujant su antstoliu, vykdančiu nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principams.Pažymėjo, kad antstolė 2018 m. kovo 23 d. siuntė atsakovei patvarkymą dėl informacijos apie turimą turtą pateikimo, tačiau atsakovei šio patvarkymo negavus - nei telefonu, nei elektroniniu paštu papildomai nesusisiekė; atsakovė neturėjo galimybių pateikti savo pozicijos, gintis ar spręsti dėl bendradarbiavimo galimybių su antstoliu.

Ieškovė UAB „Žigiana“ atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: Ieškovės pateikti dokumentai (2017 m. gruodžio 13 d. Statybos subrangos sutartis Nr. 17/12/14, 2018 m. sausio 24 d. Atliktų darbų aktas, 2018 m. sausio 25 d. Atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas prie PVM sąskaitos faktūros ŽIG 2018-5, 2018 m. sausio 25 d. PVM sąskaita-faktūra ŽIG 2018-5, ir kt.) preliminariai leidžia teigti, kad jos reikalavimas yra pagrįstas.Atsakovė net nesistengė įrodyti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, tik deklaratyviai nurodė, jog jo įmonė nuo 2015 m. yra sėkmingą veiklą vykdanti įmonė, kurioje dirba 8 darbuotojai. Pažymi, kad įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie atsakovės gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad reikalavimo suma jai nėra didelė, atsakovė nepateikė. Ieškovės reikalavimas (15 015 Eur) vertintinas kaip objektyviai didelis. Atsakovė vengia sumokėti ieškovei už atliktus statybos rangos darbus pagal 2017 m. gruodžio 13 d. Statybos subrangos sutartį Nr. 17/12/14; nuolat turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kas patvirtina, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera; atsakovės įmonėje ženkliai mažėja darbuotojų skaičius; vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotos atsakovės lėšos UAB „Medicinos banke“ bei AB „Luminor“ banke, tačiau nustatyta, kad piniginių lėšų nėra; įmonė registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi; gavusi Patvarkymą dėl informacijos apie turimą turtą pateikimo, jokių dokumentų atsakovė nepateikė. Mano, jog ieškinio suma atsakovei yra pakankamai didelė ir reikšminga, o jo turtinė padėtis kelia didelę grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Tiek atsakovė su atskiruoju skundu, tiek ieškovė su atsiliepimu pateikė papildomus įrodymus: atsakovė – elektroninio laiško kopiją, antstolės A. P. 2018 m. kovo 23 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, 2018 m. kovo 23 d. Turto aprašą bei tos pačios dienos patvarkymą Dėl informacijos apie turimą turtą pateikimo; ieškovė - išrašą iš www.rekvizitai.lt apie UAB „Demintera“ įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, apie UAB „Demintera“ darbuotojus, 2018 m. balandžio 13 d. antstolės A. P. pažymą apie vykdymo eigą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi šiuo atveju teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovei, šalių nauji įrodymai susiję su teikiamais procesiniais dokumentais; dokumentai jiems išsiųsti (kartu su atskiruoju skundu bei atsiliepimu), todėl apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus įrodymus ir juos vertina (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju, atsakovė teigia, kad pagal sutarties nuostatas atsakovė su ieškove turi atsiskaityti, kai UAB „Demintera“ pasirašo darbų perdavimo-priėmimo aktą. Pažymi, kad kilus ginčui dėl UAB „Žigiana“ sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo atsakovė tokio akto nepasirašė; laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, nors ginčas dar tik bus sprendžiamas teisme. Taigi, atsakovė iš esmės teigia, kad ieškinys tikėtinai nepagrįstas.Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byla nėra nagrinėjama iš esmės; atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje (pareiškime) išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai jau ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Šiuo atveju, atskirajame skunde atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su Sutarties nuostatų dėl atsiskaitymo vykdymo, ieškovės įsipareigojimų netinkamo įgyvendinimo ir pan., nesudaro pagrindo išvadai apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize. Ieškovė ieškinyje išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia turtinius reikalavimus, pridėjo įrodymus, jos manymu, patvirtinančius šias aplinkybes, todėl laikytina, kad tikėtinai pagrindė ieškinį. Atskirajame skunde paminėtų apeliantės argumentų vertinimas bus atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, jog teismas neargumentavo, dėl kokių priežasčių ieškovei priimtino palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teigia, kad vien teisinio ginčo kilimas nereiškia, jog atsakovė gali siekti skubiai realizuoti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ar kitaip vengti teismo sprendimo įvykdymo.Pasisakydamas dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, padarė atsižvelgęs į tai, jog ieškovės reikalavimas nėra užtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis, ir į tai, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė. Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016). Nagrinėjamu atveju, atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio suma jai nėra didelė. Iš civilinėje byloje esančių duomenų (Juridinių asmenų registrui pateikto balanso) matyti, kad 2016 metais atsakovė jokio ilgalaikio turto neturėjo, ir nors šiame balanse nurodyta, kad įmonė turi 16 436 Eur pinigų (pinigų ekvivalentų), ieškovės papildomai pateikti įrodymai (antstolės A. P. 2018 m. balandžio 13 d. pažyma) patvirtina, jog piniginių lėšų užtikrinančių laikinąsias apsaugos priemones (bankų sąskaitose) nėra. Be to, ieškovė teikė duomenis apie nutarties priėmimo metu buvusį įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o su atsiliepimu į atskirąjį skundą – ir įrodymus, kad registruotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto atsakovė neturi (antstolės pažymoje esantys duomenys). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokios laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus (nepatogumus) asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos, todėl atskirojo skundo argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina įmonės finansinę veiklą, nėra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Kita vertus, atsakovė teigdama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apsunkina įmonės finansinę veiklą, apriboja galimybes disponuoti, naudotis turtu ir lėšomis vykdant kasdienę veiklą, tinkamai funkcionuoti, atsiskaityti su verslo partneriais, - nesukonkretino, kokią veiklą vykdo įmonė, neprašė leisti iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymus su atitinkamais subjektais ir pan. Atsakovei išaiškintina, kad ši nutartis neužkerta galimybės jai, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 straipsniai).Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakytina. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentais naikinti arba keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atsakovės UAB „Demintera“ atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič