Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas B. Vidzėnienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.4.3.;

1.2.17.1.;1.2.23.3; 2.1.6.2; 1.1.8.1.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. spalio 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. L. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 12 metų; pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., pritaikius BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 3 str. 1 p., laisvės atėmimu 1 metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 199 str. 2 d., pritaikius BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 3 str. 1 p., laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 1 d., konfiskuotas A. L. automobilis ,,Opel Kadett“, v/n XXXXXXXX bei atsarginė padanga.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 10 d., apie 15 val., Panevėžio mieste, Molainių g. namo Nr.74 kieme, turėdamas tikslą platinti, perduodant kitam asmeniui, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos - 619,18 g amfetamino įgijimą ir gabenimą iš Latvijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respubliką, perdavė nusikaltimo vykdytojui A. R. nusikaltimo priemonę - automobilį „Opel Kadett“, v/n XXXXXXXX automobilio apžiūros taloną, registracijos liudijimą, automobilio draudimo Lietuvoje ir Latvijoje draudimo liudijimus ir automobilio raktelį, nurodė vykimo maršrutą per Biržų rajone esantį Germaniškių pasienio kontrolės punktą iki Latvijos Respublikos teritorijoje, apie 25 km iki Rygos m., esančios degalinės „Lukoil“ bei liepė šioje vietoje laukti jo nurodyto asmens, turinčio perduoti jam labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos - 619,18 g amfetamino, nurodė sugrįžimo maršrutą iš Latvijos Respublikos teritorijos per Pasvalio rajone esantį Grenctalės - Saločių jungtinį sienos ėjimo punktą bei, pastarajam sugrįžus į Lietuvos Respubliką, automobilį su jame esančia psichotropine medžiaga perduoti jam.

A. R. nuteistas už tai, kad vykdydamas A. L. nurodymus, 2003 m. spalio 10 d., apie 15.30 val., iš Panevėžio miesto automobiliu ,,Opel Kadett“, v/n XXXXXXXX A. L. nurodytu maršrutu, nuvyko iki Latvijos Respublikos teritorijoje apie 25 km iki Rygos miesto esančios degalinės „Lukoil“ bei iš šios vietos A. L. nurodyto ir nenustatyto asmens paliepimu važiavo apie 5 km iki nenustatytos vietos, kurioje A. L. nurodytas ir nenustatytas asmuo, perdavė jam, paslėptą atsarginiame rate labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos -619,18 g amfetamino, kurią įgijęs, A. R. , turėdamas tikslą platinti, perduodant A. L. , gabeno automobiliu ,,Opel Kadett“ iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją, A. L. nurodytu maršrutu iki Pasvalio rajone esančio Grenctalės - Saločių jungtinio pasienio punkto, neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, neteisėtai gabeno iš Latvijos Respublikos per Lietuvos valstybės sieną Pasvalio rajone esantį Grenctalės-Saločių jungtinį pasienio punktą, kur 2003 m. spalio 10 d., apie 20.50 val., patikrinimo metu, automobilio atsarginiame rate buvo aptiktas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos-619,18 g amfetamino.

Taip pat teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. M. bei netinkamai vertino liudytojo A. K. parodymus dėl automobilio perdavimo aplinkybių. Jis savo automobilį, jo raktelius ir dokumentus A. R. perdavė kavinėje MIX. A. R. teigė, kad apeliantas jam automobilį perdavė prie jo namų ir minėtoje kavinėje jis nebuvo. Tačiau A. R. parodymus šioje dalyje paneigė liudytojų M. M. ir A. K. parodymai. Šie liudytojai patvirtino jo bei paneigė A. R. parodymus. Liudytojas R. P. parodė, kad jis apelianto prašymu važiavo su A. R. į Latviją, kur prie Rygos miesto ženklo buvo susitikęs su O. Š. , kuris perdavė per jį apeliantui kosmetiką, kadangi jis ją platino. Be to, liudytojas parodė, kad O. Š. jis buvo matęs ir anksčiau, kai važiavo ne kartą į Latviją su apeliantu, tame tarpe 2003 metais. Taigi šis liudytojas paneigė A. R. parodymus, kad ir su R. P. į Latviją jis vyko narkotikų.

Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. P. ir V. P. parodymus dėl jų vykimo į Latviją aplinkybių ir nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi melagingais O. Š. parodymais. Jis su liudytoju O. Š. platino KIKI kosmetiką. Nors liudytojas O. Š. nurodė, kad 2002-2003 m. kosmetikos apeliantui nedavė, tačiau šiuos liudytojo parodymus paneigė liudytojų R. P. bei V. P. parodymai. V. P. patvirtino, kad 2003 metais jis važiavo su apeliantu į Latviją, kur bazėje susitikdavo su O. Š. ir iš kurio apeliantas paimdavo dėžutes su kosmetika. Apeliantas pažymi, kad O. Š. jam parduodamas kosmetiką bei paimdamas už ją pinigus, neišduodavo jokių tai patvirtinančių dokumentų. Apelianto manymu, galbūt O. Š. vedė apgaulingai savo įmonės buhalteriją, todėl siekdamas pats išvengti atsakomybės, davė melagingus parodymus ir neigė buvusius jų kontaktus 2003 m. bei kosmetikos įsigijimo bei pinigų už kosmetiką sumokėjimo atvejus.

Teismas taip pat nepagrįstai atmetė liudytojų R. P. , V. P. , M. M. , D. D. , L. L. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie yra suinteresuoti palengvinti apelianto teisinę padėtį ir siekia savo parodymus priderinti prie jo parodymų. Pažymi, kad šie liudytojai teisme buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl apelianto manymu, vien jų pažinties aplinkybė nesudaro pagrindo daryti prielaidų, kad jie yra suinteresuoti palengvinti jo teisinę padėtį. Be to, tai, kad jie yra suinteresuoti palengvinti jo teisinę padėtį yra tik teismo prielaida. Taip pat nepagristas yra teismo motyvas, kad D. D. ir L. L. parodymai atmestini dar ir dėl to, kad jos negalėjo nurodyti konkrečių duomenų apie parduotą kosmetikos kiekį, gautas pajamas, atsiskaitymo būdą, šios kosmetikos pagrindinių charakteristikų. D. D. ir L. L. nėra verslininkės ir apie jų platinamą kosmetiką žinojo tiek, kiek tos informacijos reikia eiliniams pirkėjams, be to, tai nebuvo jų pastovus verslas, todėl jos nevedė ir buhalterinės apskaitos.

Teismas jo kaltę grindė ir tuo, kad jis negalėjo nurodyti su kokiais asmenimis ir kokiu konkrečiai reikalu susitikdavo laikotarpiu nuo 2003-07-03 iki 2003-10-07 Latvijoje. Tuo, apelianto manymu, teismas perkėlė jam įrodinėjimo naštą ir pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 "Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimus.

Taip pat nepagrįstas yra teismo argumentas, kad nenustatyta aplinkybių dėl kurių A. R. būtų suinteresuotas jį apkalbėti. Apelianto manymu, A. R. melagingai jį apkalbėjo bijodamas tikrųjų nusikaltimo organizatorių ir užsakovų.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad įvykio dieną kelionės į Latviją metu neužfiksuoti A. R. telefoniniai kontaktai su Latvijoje esančiais asmenimis. Tačiau teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad A. R. galėjo turėti, apelianto žiniomis ir turėjo, kitą mobilaus ryšio telefoną (telefono kortelę), kuriuo jis ir naudojosi šios kelionės ir kitų kelionių į Latviją metu. Jis gi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė telefonų abonentų numerius, kuriais naudojosi, jų neslėpė ir neturėjo tikslo slėpti, nes jokio nusikalstamo nepadarė. Be to, teismas neįvertino A. R. asmenybės, o ypač jo elgesio ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, kai jis kelis kartus keitė savo parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių, taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad A. R. turi giminių Latvijoje, bei kad prieš jį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vartojamas smurtas, kas taip pat galėjo įtakoti A. R. parodymus. Prieš jį taip pat buvo vartojamas psichologinis bei fizinis smurtas, tai patvirtina jo rašyti skundai, laiškas žmonai.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal A. R. ikiteisminio tyrimo metu teisėjui duotus parodymus, narkotikus jis vežė į Latviją iš Lietuvos ir jie buvo gabenami automobilio bagažinėje per Germaniškių pasienio postą. Tai, kad tuo metu automobilio bagažinėje buvo du automobilio ratai patvirtino tuo metu šiame pasienio poste dirbęs pareigūnas V. M. . Be to, Latvijos pasieniečiai visus automobilius tikrina su šunimis ir šie narkotikus tikrai būtų užuodę. Teismas nevertino aplinkybės, kad Saločių pasienio poste kompiuterinėje duomenų bazėje ypatinga patikra buvo nustatyta būtent A. R. , o ne jam ar jo automobiliui Opel Kadet, kas patvirtina, kad pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kad būtent A. R. užsiiminėja neteisėta veika, o ne jis. Šią aplinkybę nurodė Saločių PP pareigūnai A. Z. ir V. M. . Liudytojas pareigūnas A. Z. , dirbęs Saločių PP, teisme parodė, kad jis susisiekė su minėtos patikros iniciatoriumi pareigūnu N., kuris pasakė patikrinti A. R. vairuojamą automobilį ir ypatingai A. R. reikia tikrinti išvykstantį iš Lietuvos, o ne įvažiuojantį į Lietuvą. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad klausė A. R. , ar jo rastas atsarginis ratas yra su kamera ir tikslu tai sužinoti, siūlė A. R. paskambinti draugui, t.y. jam. Ši aplinkybė patvirtina jo paaiškinimus, kad jam su draugais būnant pirtyje, skambino A. R. ir klausė, ar jo padangos su kamera, bei paneigia A. R. aiškinimą, kad jis jam skambino pasakyti apie jo sulaikymą pasienio poste. Be to, pažymi, kad ratas, kuriame buvo rasti narkotikai, automobilio atidavimo A. R. metu buvo ant automobilio priekinės ašies.

Taip pat apeliantas mano, kad jam paskirtos per griežtos bausmės. Jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbo, charakterizuojamas teigiamai, yra III grupės invalidas. Jis vienas išlaiko šeimą, kurioje yra bedarbė žmona ir du mažamečiai vaikai. Be to, apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę, pažeidė lygybės prieš įstatymą bei teisingos bausmės paskyrimo principus. Mano, kad yra neteisinga už tą patį nusikaltimą vienam asmeniui skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę, o kitam - tik 1 metus laisvės atėmimo.

Teismo išvada, kad jam buvo perduotas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos, kurią jis gabeno iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė teisingą išvadą, kad jam nebuvo žinoma, kurioje automobilio vietoje randasi psichotropinės medžiagos ir koks jų kiekis, tačiau teismas netinkamai išaiškino teisės normų, apibrėžiančių kaltę ir jos nustatymą, turinį ir padarė neteisingą išvadą, kad jis veikė neapibrėžta tyčia bei neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 260 str. 3 d. Kadangi nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d., sudėtis yra formalioji, tyčios skirstymas į apibrėžtą ir neapibrėžtą neturi prasmės. Formaliosiose nusikaltimų sudėtyse veika negali būti kvalifikuojama vien pagal patį kai kurių nusikaltimo objektyviosios pusės požymių egzistavimo faktą, nes turi būti nustatytas asmens psichinis santykis su šiais požymiais, kuris gali pasireikšti tik jų žinojimu arba nežinojimu. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 06 21 nutarimu Nr.37 patvirtintoje „Teismų praktikos, nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas apžvalgoje“. Teismui nenustačius, kad jis suvokė įgyjąs ir gabenąs labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, jo veika, dėl kurios padarymo jis yra nuteistas pagal BK 260 str. 3 d., turėjo būti perkvalifikuota į BK 260 str. 1 d.

Be to, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis veiką padarė turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas. Teismas nenustatė, kad jis žinojo, jog jo įgytos ir gabenamos psichotropinės medžiagos bus platinamos kitiems asmenims. Jis prisipažino, kad automobilį su jame buvusiu kroviniu, būtų perdavęs A. L. . Be to, teismas nustatė, kad A. L. koordinavo veiksmus su Latvijoje gyvenančiais asmenimis, kada ir kokiu būdu, kokiam asmeniui perduoti psichotropines medžiagas, todėl faktiškai psichotropinės medžiagos buvo A. L. žinioje dar iki jam jas įgyjant, o tai reiškia, kad A. L. būtų galėjęs jomis disponuoti nepriklausomai nuo to, ar psichotropines medžiagas būtų įgijęs ir gabenęs jis, ar kitas asmuo arba visus veiksmus padaryti pats. Psichotropinių medžiagų perdavimas asmeniui, kuris ir taip turi visus duomenis apie tų medžiagų buvimo vietą, paėmimo būdus bei gali priimti sprendimą bei duoti nurodymus dėl jų perdavimo konkrečiam asmeniui, nelaikytinas platinimu. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 06 21 nutarimu Nr. 37 patvirtintoje „Teismų praktikos, nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, ir neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, ir gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas apžvalgoje“. Todėl nenustačius jo veikoje tikslo platinti psichotropines medžiagas, jo veika iš BK 260 str. 3 d. turėtų būti perkvalifikuota į BK 259 str. 1 d.

Be to, apelianto manymu, jam paskirta per griežta bausmė. Jis anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas gerai, išlaiko visiškos negalios sūnų, turtinė žala nepadaryta, todėl, jo manymu, teismas galėjo pritaikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 3 d. 3 p. nuostatas ir parinkti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Mano, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti paskyrus jam arešto bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Panevėžio apygardos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertindamas surinktus įrodymus BPK reikalavimų nepažeidė. Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė byloje esančiu įrodymų visetu, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo A. L. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir sumažinti jam paskirtas bausmes. Apelianto prašymai atmestini.

Esminiai A. L. apeliacinio skundo teiginiai yra jo versijos dėl automobilio ,,Opel Kadett“ paskolinimo A. R. bei prekybos kosmetika aplinkybių ir nuteistojo A. R. parodymų kritika. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdami šią bylą, aiškinosi A. L. pateiktų versijų pagrįstumą bei nuteistojo A. R. parodymų nuoseklumą ir objektyvumą.

Apeliantas, kritikuodamas nuteistojo A.R. parodymus, nurodo, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes nuteistasis A. R. skirtingai aiškino atsarginio rato išėmimo Latvijoje aplinkybes. Nors nuteistojo A. R. parodymai apie atsarginio rato iš automobilio išėmimo (įdėjimo) aplinkybes nėra visiškai vienodi ir nekintantys, tačiau esminėse detalėse jo parodymai yra nuoseklūs ir sutampa su kita bylos medžiaga. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. R. visose apklausose davė iš esmės vienodus A. L. apkaltinančius parodymus. A. R. tiek savo pirminiame paaiškinime, tiek vėliau ne kartą apklaustas įtariamuoju, bei duodamas parodymus teisme nuosekliai nurodė, kad psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą organizavo A. L. Tuo tikslu A. L. perdavė jam savo automobilį „Opel Kadett“, automobilio dokumentus, nurodė susitikimo su asmenimis, kurie perduos psichotropines medžiagas vietą, konkrečius įvažiavimo ir grįžimo per pasienį postus. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtina objektyviai nustatyti faktai: valstybinės sienos kitimo duomenys (t.3 b.l. 101 – 102), automobilio bagažinėje laikomame atsarginiame rate rasta ir išimta psichotropinė medžiaga – amfetaminas, telefoninių išklotinių duomenys, kuriuose užfiksuoti A. L. telefoniniai kontaktai tiek su A. R. , tiek su Latvijoje gyvenančiais asmenimis (t.3 b.l. 48-51).

Apeliantas nurodo, kad jis ne kartą iki įvykio yra davęs A. R. asmeninimas tikslams savo automobilį ,,Opel Kadett“, ir tai neva patvirtina liudytojų A. N. , S. R. , A. R. , J. N. , D. D. , V. P. , L. L. parodymai. Šie apelianto teiginiai prieštarauja ne tik nuteistojo A. R. , bet ir apelianto išvardintų liudytojų parodymams.

Nuteistasis A. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė skolinęsis kada nors iš A. L. automobilį savo asmeniniams tikslams. Liudytojai A. N. , J. N. , A. R. , S. R. , priešingai nei nurodo savo skunde apeliantas, nenurodė, kad A. R. būtų iš A. L. skolinęsis automobilį, ir teigė, kad esant reikalui A. R. naudojosi savo tėvo automobiliu. Liudytoja D. D. , duodama parodymus, apie automobilio skolinimo aplinkybes nieko neminėjo (t.1 b.l. 208-210), liudytojas V. P. parodė, kad A. L. esant reikalui jam skolino automobilį, apie tai ar jis skolino automobilį kitiems asmenims jis nežino (t.4 63-64). Liudytoja L. L. parodė, kad vyras jai minėjo, jog 2003-10-10 paskolino savo automobilį, tačiau ar jis anksčiau skolindavo automobilį paaiškinti negalėjo (t.2 b.l. 179-180).

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. M. bei netinkamai vertino liudytojo A. K. parodymus dėl automobilio perdavimo aplinkybių. Apeliantas tvirtina, kad jis atvyko su savo automobiliu prie kavinės „Mix“, kurį paliko prie kavinės, automobilio raktus ir dokumentus A. R. perdavė kavinėje, matant M. M. ir A. K. . Šie apelianto parodymai neatitinka nuteistojo A. R. ir liudytojo A. K. parodymų. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios A. R. nuosekliai parodė, kad 2003 10 10 A. L. jam automobilį perdavė jo gyvenamojo namo kieme ir tai patvirtino parodymų patikrinimo metu (t.1 b.l. 110-114). Liudytojas A. K. parodė, kad jis, būdamas kavinėje, nematė, ar A. L. atvažiavo su savo automobiliu ir neprisimena, kad prie jų staliuko būtų priėjęs A. R. (t.3 b.l. 219-220; t.4 b.l. 60-62). Nors liudytojas M. M. patvirtino apelianto parodymus dėl automobilio perdavimo A. R. aplinkybių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. M. yra apelianto draugas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus įvertino kaip siekį padėti A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. P. ir V. P. parodymus dėl jų vykimo į Latviją tikslus bei nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi O. Š. melagingais parodymais. Nors liudytojai R. P. ir V. P. parodė, kad jie apelianto prašymu važiavo į Latviją pirkti kosmetikos ir buvo susitikęs su O. Š. , tačiau šiuos jų parodymus paneigė liudytojas O. Š. , kuris parodė, kad nei A. L. , nei jo nurodyti asmenys 2003 m. pas jį dėl kosmetikos nesilankė ir jis kosmetikos jiems nedavė, jo kontaktai dėl kosmetikos platinimo nutrūko 2001 m. Be to, nei liudytojas R. P., nei V. P. negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad jie iš Latvijos veždavo kosmetiką, nes jie patys jos nematė. Liudytojai tik matė dėžutes, kuriose neva buvo sudėta kosmetika. Liudytojas V. P. teisme parodė, kad A. L. atsinešdavo dėžutes maišeliuose ir sakė, kad tai ,,Kiki“ kosmetika, tačiau jis pats niekada nežiūrėjo, kas buvo maišeliuose, tikėjo tuo, ką sakė A. L. (t.4 b.l. 64). Apelianto manymas, kad liudytojas O. Š. davė melagingus parodymas, siekdamas pats išvengti atsakomybės, nes galimai apgaulingai vedė savo įmonės buhalteriją, yra tik apelianto prielaida.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. P. , V. P. , M. M. , D. D. , L. L. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie yra suinteresuoti palengvinti jo teisinę padėtį ir siekia savo parodymus priderinti prie jo parodymų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė minėtų liudytojų parodymų analizę ir nurodė, kodėl atmeta jų parodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojų R. P. , V. P. , D. M. , D. D. , L. L. parodymus dėl A. L. prekybos kosmetika įvertino, nepažeidžiant procesinių normų (BPK 20 str.) ir kolegija neturi pagrindo vertinti šiuos parodymus iš naujo.

Neatitinka tikrovės apelianto teiginys, kad teismas perkėlė jam įrodinėjimo naštą, nes jo kaltę grindė tuo, kad jis negalėjo nurodyti su kokiais asmenimis ir kokiu konkrečiai reikalu susitikdavo laikotarpiu nuo 2003-07-03 iki 2003-10-07 Latvijoje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama ne apelianto pareiga įrodinėti savo nekaltumą, bet nurodoma, kad nuteistasis A. L. nepasinaudojo savo teise aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese, t. y. nenurodė, su kokiais asmenimis ir kokiu konkrečiai reikalu susitikdavo laikotarpiu nuo 2003-07-03 iki 2003-10-07 Latvijoje. Tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotė negali būti vertinama kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad nenustatyta aplinkybių dėl kurių A. R. būtų suinteresuotas jį apkalbėti. Apelianto manymu, A. R. melagingai jį apkalbėjo bijodamas tikrųjų nusikaltimo organizatorių ir užsakovų. Tokia apelianto išvada yra tik jo prielaida, nes byloje nėra duomenų, kad šio nusikaltimo padaryme būtų dalyvavę kiti asmenys.

Apelianto teiginiai, kad A. R. vykdamas į Latviją galėjo turėti kitą mobilaus ryšio telefoną (telefono kortelę), kuriuo jis naudojosi šios kelionės ir kitų kelionių į Latviją metu, todėl nėra užfiksuoti jo telefoninių kontaktų su Latvijoje esančiais asmenimis yra apelianto spėjimas, nepagrįstas bylos duomenimis. Kolegija nesvarsto tokių nekonkrečių bei abstrakčių apelianto argumentų.

Be to, apeliantas nurodo, jog teismas neįvertino A. R. asmenybės, jo elgesio ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, kai jis kelis kartus keitė savo parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino tiek nuteistojo A. R. parodymus, tiek jo asmenybę. Apeliantas pažymi, kad prieš A. R. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vartojamas smurtas, kas taip pat galėjo įtakoti jo parodymus. Tačiau A. R. teisme parodė, prieš jį buvo vartojamas smurtas dėl to, kad pastarasis pasakė tiesą ir įvardijo A. L. kaip nusikaltimo organizatorių (t.4 b.l. 34).

Taip pat apeliantas pažymi, kad pagal A. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, narkotikus jis vežė į Latviją iš Lietuvos. Tačiau byloje yra nustatyta, kad A. R. nežinojo iš kur buvo gabenami narkotikai - iš Lietuvos į Latviją ar atvirkščiai.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad Saločių pasienio poste kompiuterinėje duomenų bazėje ypatinga patikra buvo nustatyta būtent A. R. , o ne jam ar jo automobiliui Opel Kadet. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausti pasienio pareigūnai nurodė, kad speciali patikra buvo nustatyta tiek asmeniui, tiek ir automobiliui ,,Opel Kadett“.

Taip pat apeliantas mano, kad jam paskirtos per griežtos bausmės. Teismas, skirdamas bausmę, pažeidė lygybės prieš įstatymą bei teisingos bausmės paskyrimo principus.

Teismas skirdamas A. L. bausmes BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad jis buvo šio nusikaltimo organizatorius, kad dirba, charakterizuojamas gerai, administracine tvarka nebaustas, augina du nepilnamečius vaikus, ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę mažesnę negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. tiesiogiai draudžia diskriminaciją, t.y. valinį asmens teisių suvaržymą arba atleidimą nuo būtinų pagal įstatymą pareigų (privilegijos teikimas). Nuteistasis A. R. byloje nebuvo privilegijuotas asmuo. Tiek apeliantas, tiek nuteistasis A. R. , naudojosi visomis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas tiek A. L. kaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir pagrįstai pripažino A. L. padarius nusikaltimus, o jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 3 d. bei 24 str. 4 d., 199 str. 2 d., ir paskyrė jam tinkamas bausmes.

Dėl nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas A. R. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: panaikinti jo veiką kvalifikuojantį požymį - labai didelį kiekį, taip pat aplinkybę, kad veika padaryta turint tikslą platinti psichotropines medžiagas, ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 str. 3 d. į BK 259 str. 1 d. bei paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; taip pat prašo pagal BK 199 str. 2 d., pritaikius BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 3 d. 3 p., paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Apelianto prašymai tenkintini iš dalies.

Apeliantas iš esmės neginčija savo kaltės, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, mano, kad teismas netinkamai išaiškino teisės normų, apibrėžiančių kaltę ir jos nustatymą, turinį ir padarė neteisingą išvadą, kad jis veikė neapibrėžta tyčia bei neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 260 str. 3 d. Šis apelianto skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 17 p. konstatuota, kad nusikaltimai dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo ar platinimo yra padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Už tokių veiksmų, numatytų BK 260 str., padarymą asmuo atsako, jeigu jis suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės, o taip pat suvokė koks yra jų kiekis. Sprendžiant medžiagų kiekio klausimą, teismas privalo remtis ne tik Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatyto rekomendacijų“, bet ir kaltininko suvokimu bei jo valia, t.y. subjektyvinės pusės požymiais. Byloje nustatyta, kad A. R. suvokė, kad įgyja psichotropines medžiagas ir jas gabena, numatė, kad veikia nusikalstamai, tačiau tokio savo veikimo padarinių nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, t.y. veikė neapibrėžta tyčia. Todėl teismas teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal atsiradusias pasekmes, t.y. pagal faktinį rastų medžiagų kiekį, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, perkvalifikuoti apelianto veiką iš BK 260 str. 3 d. į BK 260 str. 1 d. nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis veiką padarė turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas. Šis apelianto skundo argumentas yra pagrįstas. Byloje nenustatyta, kad A. R. įgydamas ir gabendamas psichotropines medžiagas turėjo tikslą platinti. Tai, kad jis turėjo jas perduoti A. L. – asmeniui, kuris organizavo psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenamą, nelaikytiną platinimu. Todėl aplinkybė, kad A. R. įgijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą, turėdamas tikslą ją platinti, A. R. iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalintina. Tačiau net pašalinus minėtą aplinkybę, apelianto veikos kvalifikacija nesikeičia, nes BK 260 str. 3 d. numatytos veikos – neteisėtas labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdavimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ir kt., yra alternatyvūs šių nusikaltimų objektyviosios pusės požymiai. Todėl nusikaltimas įvykdomas padarius bet kurią vieną iš šių veikų.

Apelianto prašymas paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į apelianto padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, į tai, kad vienas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių, o kitas prie sunkių nusikaltimų, taip pat į A. R. asmenybę apibūdinančius duomenis ir taikė jo atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatas bei paskyrė mažesnes bausmes, negu straipsnių sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytos mažiausios bausmės. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmę ar paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegijos nuomone, nuteistajam A. R. paskirta bausmė nėra per griežta ir dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendį nuteistojo A. R. atžvilgiu pakeisti, pašalinant iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad A. R. įgijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą, turėdamas tikslą ją platinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.