- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-22
- Bylos Nr.
- I-3152-362/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00031-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 20.1Civilinės atsakomybės samprata
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas D. J. nurodė, kad nuo 2016-01-07 iki 2018-01-01 buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo signalizacijos mygtukų, tad tam, kad išsikvieti pareigūnus, reikėjo daužyti duris. Sanitariniai mazgai kamerose atitverti tik viena sienele, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, sienelė tik 1,5 m aukščio, iš mazgo sklido blogas kvapas, sanitarinis mazgas neturėjo durų ar užuolaidų. Po buvimo sporto salėjo jo atskirai nenuvesdavo į dušą. Kameroje nebuvo šilto vandens, radijo taško. Dėl to jis patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, privatumo nebuvimą, tapo irzlus, užsidaręs, nervingas, nukentėjo jo orumas. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2019-01-23 pažymos „Dėl D. J.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-10-26 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 60,63,75,91, kameroje būdavo 1-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,63 kv. m iki 18,5 kv. m gyvenamasis plotas.
Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui, organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose buvo atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas, nustatyta, jog kameras vėdinti per langą galima. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Lankymasis sporto salėje yra asmens teisė, o ne pareiga, kamerose yra šalto vandens čiaupai, kur galima ir apsiprausti. Šilto vandens tiekimas į kameras pagal teisės aktus nėra privalomas.. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. J. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teisme yra priimta nutartis skundą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir signalizacijos mygtuko nebuvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2017-11-24 atsisakyti priimti, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kadangi pareiškėjas metu pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus, patikslintus priimta nutartimi dėl nagrinėjamo laikotarpio ribų ir pateiktų reikalavimų.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2019-01-23 pažymos Nr. 60/09-2979 „Dėl D. J.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2017-02-24 iki 2017-10-26. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 60,63,91,75, kalinamas 31 dieną, po 1-5 asmenis kameroje.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2016-01-07 iki 2018-01-01, teisme skundas priimtas dalyje dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir signalizacijos mygtuko nebuvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atsisakant jį priimti už laikotarpį už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2017-11-24. Kaip matyti iš aukščiau aptartos pažymos, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-11-24 iki 2018-01-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje apskritai nebuvo, tad jo teisės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir signalizacijos mygtuko nebuvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeistos būti negalėjo, tuo pačiu negalėjo būti padaryta ir žala, tad skundas dėl šių aplinkybių (netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, dėl tupimų vietų, sienelių buvimo ir jų aukščio, durų ar užuolaidų nebuvimo, ir tuo pačiu blogo kvapo kamerose, bei signalizacijos mygtuko nebuvimo laikotarpiu nuo 2017-01-24 iki 2018-01-01) yra atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad po to, kai jis būdavo sporto salėje, viso buvo 5 kartus, jo nenuvesdavo papildomai į dušą. Šios aplinkybės atsakovas neginčija.
Pasisakant dėl sporto sąlygų pareiškėjo laisvės apribojimo metu pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Higienos normą HN 76:2010 30.6 papunktį prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Tačiau, šie reikalavimai nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma Šiaulių tardymo izoliatoriuj, kadangi Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 2 punkto pagrindu ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Papildomo dušo įrengimas neabejotinai yra susijęs su pastato rekonstrukcija, taigi, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo aptariamu aspektu. Pastebėtina, jog Lietuvos Higienos norma HN 134:2015 apskritai nereglamentuoja sporto salės įrengimo, tačiau tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trukdžių apsiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu.
Lietuvos Higienos normos HN 134:2015 18 punktas numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tokiu būdu, karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nėra numatytas.
Vertinant radijo taško nebuvimą Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, pastebėtina, jog tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema, tame tarpe radijas, o tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog ši norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Tačiau teismas pažymi, jog atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad radijo taško įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė radijo taško įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas radijo taškas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjas nepateikė, jis tik nurodo, jog buvo pažeista jo teisė į žinių srautą ar panašiai, pats pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpai, tik 31 dieną, ir trumpais laikotarpiais, po 4-9 dienas, tad šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo išduotas elektrinis virdulys. Jokie teisės aktai nenumato, jog atsakovas privalo išduoti į gyvenamąsias kameras elektrinius virdulius, tad neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta.
Duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl papildomo apsiprausimo duše, elektros virdulio gavimo, byloje nepateikta.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo signalizacijos mygtuko nebuvimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, ir su tuo susiję privatumo pažeidimai ir blogas kvapas kameroje, radijo taško nebuvimas, negalėjimas apsiprausti po buvimo sporto salėje, karšto vandens nebuvimas gyvenamojoje kameroje ir elektrinio virdulio neišdavimas.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas byloje nepasisako dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo teisėtumo ir sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose tinkamo ar netinkamo įrengimo ir su tuo susijusių pasekmių, kaip privatumo stoka, blogas kvapas kamerose, kadangi pareiškėjas byloje nagrinėjamu laikotarpiu, nuo 2017-11-24 iki 2018-01-01 nebuvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir jam nekilo žalingos pasekmės, t. y., žala padaryta nebuvo, tad šioje dalyje skundas atmestinas. Vertinant radijo taško nebuvimą gyvenamosiose kamerose, tesimas konstatuoja, jog nors teisės aktai dėl šio radijo taško įrengimo ir galimai buvo pažeisti, tačiau pareiškėjas neįrodė, jog dėl to jam atsirado žala, tad skundas ir šioje dalyje atmestinas. Teismas nenustatė teisės aktų pažeidimo, neteikiant karšto vandens į gyvenamąsias kameras ar neišduodant į jas elektrinio virdulio, tad skundas šioje dalyje atmestinas.
Vertinant negalėjimą apsiprausti po to, kai asmuo buvo sporto salėje, pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis ginčo laikotarpiu buvo laisvės atėmimo vietoje, todėl galimas jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą, tad įvertinus virš išdėstytą, bei įvertinus teisinį reguliavimą dėl dušų prie sporto salės ir galimybės papildomai apsiprausti, skundas ir šioje dalyje yra atmestinas.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.