Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A42-316/2008

Teisėjas Natalija Daškovienė Procesinio sprendimo kategorija:

121.15.;121.18.;121.21.;75.6.;

75.6.2.;75.8.;75.6.1.;(S).;

2008 m. kovo 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. ir ieškovės S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovei V. R., trečiajam asmeniui J. B., dėl žemės sklypo dalies pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo J. B. ieškinį palaikė, prašė patenkinti (b.l. 145-150).

A. V. K. gyvendamas santuokoje su ieškove S. S. 1993-07-28 įsigijo ginčo žemės sklypą. Šis turtas yra santuokinis turtas, nes įgytas santuokos metu už bendras sutuoktinių lėšas.

Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei, nes įstatymas numato, kad nuginčyti LR CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintą sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją yra ieškovo, o ne atsakovo pareiga.

Nesutinka su teismo išvada, jog yra pagrindas pripažinti, kad ginčo sklypo įsigijimui buvo panaudotos asmeninės ieškovės lėšos, faktiškai sukauptos iki santuokos sudarymo. Ieškovė neįrodė, kad santaupos buvo panaudotos būtent žemės sklypo įsigijimui. Mokėjimo pranešimo nuorašas neįrodo pinigų įnešimo fakto. Byloje nėra pinigų įnešimo kvito, kuris patvirtintų mokėjimo faktą. Tariamai nuimta pinigų suma nepatvirtina nei pinigų sumos, kurią reikėjo įmokėti už valstybinės žemės sklypo pirkimą, neatitinka ir pinigų nuėmimo data, lyginant su sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo data. Priešingai byloje yra rašytiniai įrodymais patvirtina, jog sklypas įsigytas praėjus beveik metams po santuokos įregistravimo datos.

Teismas neteisingai nustatė, kad tikroji ieškovės valia įsigyti sklypą asmeninėn nuosavybėn išreikšta akivaizdžiai ir iki santuokos su A. V. K. sudarymo. Tokių įrodymų byloje nėra, o ieškovės argumentas, kad tiek pirkimo - pardavimo sutartis, tiek teisinė registracija buvo atlikta ieškovės vardu, sutuoktiniui tam neprieštaraujant, neturi jokios teisinės reikšmės, nes LR CK 3.88 str. l d. l p. numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Tokią nuostatą žinojo ir velionis, todėl neprieštaravo, kad pirkimo - pardavimo sutartis ir teisinė registracija būtų atlikta ieškovės vardu. Pagal LR CK 3.82 straipsnį, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis rėžimas, taigi turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (LR CK 3.87 str. l d.).

Tai, kad pildydama prašymą notarui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo neįtraukė ginčo sklypo nepatvirtina, jog šis turtas nebuvo bendrai sutuoktinių įgytas ir naudojamas bendroms jų reikmėms. Tikėjosi kad notarė tvarkant paveldėjimo klausimus, viską išspręs ir išduos teisingą paveldėjimo teisės liudijimą.

Nesutinka su teismo išvada, kad byla nėra sudėtinga įrodinėjimo prasme ir apimtimi, specialių žinių turėjimu, duomenų rinkimu bei nagrinėjimo trukme. Ieškininis pareiškimas šioje byloje teismui pateiktas 2006-08-25, o teismo sprendimas byloje priimtas tik 2007-12-10, t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo ieškininio pareiškimo pateikimo teismui. Atsižvelgiant į bylos esmę bei ieškovės pateiktų reikalavimų pobūdį, bylos nagrinėjimas užtruko pakankamai ilgą laiko tarpą. Bylos nagrinėjimo trukmės klausimas negali būti sprendžiamas formaliai, bylos nagrinėjimo trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į jos sudėtingumą ir byloje keliamų reikalavimų pobūdį.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vyko šeši teismo posėdžiai, kuriuose ieškovės atstovas atlikęs pasirengimo atstovavimui teisme veiksmus atstovavo ieškovę. Atlikti kiti procesiniai veiksmai, pateiktas atskirasis skundas. Siekiant surinkti reikalingus įrodymus kreiptasi į LR valstybės ir savivaldybių institucijas (Lietuvos Banko valdybą, VĮ Registrų centrą, Vilniaus m. savivaldybės Fabijoniškių seniūniją, Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių ir kt.). Byla susijusi su nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą, todėl ieškinio pagrindui pagrįsti buvo būtina surinkti atitinkamą skaičių būtinų dokumentų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad byla nėra sudėtinga duomenų rinkimo ir įrodinėjimo prasme.

Vadovaujantis LR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tiek atstovavimas teisme, tiek teismui pateikiamų procesinių dokumentų parengimas, tiek užklausimų renkant bylai reikalingus įrodymus parengimą advokatui yra mokamas atlyginimas. LR CPK 98 str. l d. numatyta, kad išlaidoms advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos ir išlaidos, sumokėtos už teisines konsultacijas bei kitokią teisinę pagalbą, kuriai priskirtinas rengimasis teisminiam nagrinėjimui. Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rėmėsi išimtinai subjektyviais motyvais, priimant sprendimą nebuvo vadovautasi LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintais maksimaliais atlyginimo už advokato paslaugas nustatymo dydžiais. Iš pridedamo išsamaus išlaidų iššifravimo matyti, kad advokatui už suteiktas atskiras teisines paslaugas sumokėtos sumos neviršija teisingumo ministro įsakymu patvirtintų maksimalių užmokesčio advokatui dydžių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad atsisakyti priteisti išlaidas už advokato teisinę pagalbą teismas gali tik tais atvejais, kai patirtos išlaidos akivaizdžiai per didelės, t.y. viršija minėtame LR teisingumo ministro įsakyme numatytus maksimalius dydžius arba akivaizdžiai prieštarauja minėto įsakymo 2 p. numatytiems kriterijams.

Po A. V. K. mirties atsakovė žinodama apie sklypo egzistavimą, nepradėjo jokių teisinių procedūrų dėl turto pripažinimo jai nuosavybės teise. LR CPK 178 str. įtvirtinta pareiga nustatyta ir atsakovei, tačiau atsakovė savo atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė žemės sklypu naudojosi nuo 1982 m. Privatizuoti ją leista tik Vilniaus universiteto ir Švietimo ministerijos darbuotojams, todėl šio žemės sklypo savininke galėjo tapti tik ieškovė. Potvarkis Nr. 820p su priedu, kuriuo buvo nuspręsta ginčo žemės sklypą parduoti ieškovei buvo priimtas dar iki santuokos su A. V. K. sudarymo, tokiu būdu aiškiai buvo išreikšta tikroji valia įsigyti ginčo žemės sklypą asmeninėn nuosavybėn.

Mokėjimo pranešime nurodyta apmokėjimo banke data, t. y. 1992-08-18, 10 dienų anksčiau nei buvo sudaryta santuoka. Pinigai nuo sąskaitos nuimti ir už žemės sklypą sumokėta tą pačią dieną, t. y. 1992-08-18 prieš sudarant santuoką su A. V. K.. Potvarkyje Nr. 820p nurodyta žemės sklypo kaina - 916 rublių, mokėjimo pranešime patvirtinta, kad buvo sumokėta už šį žemės sklypą 916 rublių. Mokėjimo suma ir data (1992-08-18) patvirtinta banko spaudu ir darbuotojo parašu. Tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 1993 m. nepaneigia, jog sklypas buvo įsigytas iš asmeninių lėšų. Pirkimo-pardavimo procedūros dėl faktinio sklypo privatizavimo užsitęsė dėl objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausančių priežasčių. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai" bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" 9.2 p., ginčo žemės sklypo privatizavimas turėjo įvykti iki 1992-08-02, tačiau privatizuojamų (duomenys neskelbtini) žemės sklypų buvo per 1000, ir per LR Vyriausybės nustatytą terminą buvo nespėta privatizuoti visų sklypų. Atkreiptinas dėmesys, jog visi pinigai už sodo žemės sklypą buvo sumokėti dar iki santuokos sudarymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo.

Byloje nustatyta, jog 1992-07-02 Vilniaus valdybos rajono potvarkiu Nr. 820p, nuspręsta S. S. parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 1992-08-18 ieškovė įmokėjo mokėjimo pranešime nurodytą 916 rublių į Žemės ūkio b. Operacinės v-bos skyriaus sąskaitą (b.l.28,104). 1992-08-27 S. S. sudarė santuoką su A. V. K. 1993-07-28 S. S. ir Vilniaus raj. Valdybos atstovas sudarė 6,03 ha valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti minėtą žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise.

LR Vyriausybė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (Žin. 1992 m., Nr. 13-353) patvirtino žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką. Pagal galiojusią tvarką parduodant (nuomojant) valstybinę žemę valstybei atstovavo atitinkamo miesto (rajono) valdyba, kuri patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siuntė pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalėjo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą (9 p.), o pirkėjas gavęs šį pranešimą iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos privalėjo sumokėti pranešime nurodytą sumą (10 p.).

Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė neįrodė, jog lėšos žemės sklypui buvo sukauptos iki santuokos, byloje nėra pinigų įnešimo kvito, o mokėjimo pranešimo kvitas neįrodo pinigų įnešimo fakto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Mokėjimo pranešimu ieškovė buvo įpareigota įmokėti už valstybinės žemės sklypą 916 rublių. Mokėjimo pranešime taip pat numatyti punktai, kuriuose turėjo būti pažymėta nurašyta ar įmokėta pinigų ar investicinių čekių suma už įsigyjamą žemės sklypą. Mokėjimo pranešime nurodyta, jog S. S. 1992-08-18 įmokėjo į Žemės ūkio b. Operacinės v-bos skyriaus sąskaitą 916 rublių (b.l.104). Apmokėjimas patvirtintinas banko spaudu bei banko darbuotojo parašu. Tuo tarpu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įforminta tik 1993-07-28, tuomet kai ieškovė jau buvo sudariusi santuoką su A. V. K. Santuokos ir Šeimos kodekso 22 str. numatė, kad asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė yra turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas. Kadangi ginčo žemės sklypas buvo apmokėtas iki santuokos, šios lėšos pripažintinos ieškovės asmenine nuosavybe, o tai reiškia, jog ginčo sklypas buvo apmokėtas iš asmeninių ieškovės lėšų, todėl ir turtas pripažintinas ieškovės asmenine nuosavybe. Vadovaujantis 3.88 str. preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kadangi už valstybinės žemės sklypą apmokėta 1992-08-18, t. y. iki santuokos sudarymo, prezumpcija, jog turtas įgytas iš jungtinės nuosavybės lėšų, paneigta.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei. LR CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovė pateikė valstybinės žemės sklypo įsigijimo dokumentus, kuriais remiantis galima daryti pagrįstą išvadą, jog turtas įsigytas iš asmeninių lėšų, tuo tarpu atsakovė remiasi sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kadangi sklypas buvo įgytas santuokos metu. Pagal LR CK 3.89 str. 2 d. turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiama remtis ir liudytojų parodymais arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Nagrinėjamu atveju rašytiniai įrodymai, turto prigimtis ir pobūdis įrodo, jog sklypas įsigytas iki santuokos sudarymo iš asmeninių ieškovės lėšų, ir tik pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta santuokos metu.

Kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog nei pinigų suma, nei pinigų nuėmimo data neatitinka mokėtinos už išperkamą žemės sklypą sumos ir datos, todėl nėra pagrindo pripažinti jog sklypas buvo įsigytas iš asmeninių lėšų.

Civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. t. y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste. Taupomųjų knygelių išrašai apie ieškovės įplaukas ir išlaidas nuo 1987-06-18 (b.l.35, 38, ), kurios buvo pakankamos įsigyti ginčo sklypą iš asmeninių lėšų, 1992-08-18 nuo sąskaitos nuimta pinigų suma, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė turėjo finansines galimybes įsigyti ginčo sklypą iš asmeninių lėšų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė anksčiau nei ieškovė kreipėsi į teismą, dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe, pretenzijų nereiškė, o tai paneigia atsakovės argumentus, jog jinai visą laiką žinojo apie bendrąją jungtinę velionio tėvo nuosavybę su ieškove, o dėl pažeistų teisių nesikreipė tik dėl teisinių žinių stokos.

Sutinkamai su LR CK 3.90 str. turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog ginčo sklypas velionio darbu buvo tiek pagerintas, jog šį turtą butų galima pripažinti jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo.

LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama priteisiant atstovavimo išlaidas atsižvelgti, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, sprendžiamų tęsinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekė įrodyti, jog už žemės sklypą buvo sumokėta iki santuokos, o tai reiškia, jog iš asmeninių lėšų, todėl prašė ginčo sklypą pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju byla nėra pripažintina sudėtinga teisės normų taikymo prasme, nereikalavo ypatingų ir specialių žinių, nebuvo sprendžiami nauji, teisės aiškinimo prasme klausimai, o užklausimai atitinkamoms institucijoms renkant bylai reikšmingus įrodymus įvertinti 50 Lt. Atskirasis skundas dėl teismingumo, atsižvelgiant į atskirojo skundo dalyką, bei šio skundo apimtį, nepagrįstai įvertintas, maksimalia - 300 Lt suma, o 1730 Lt atlyginimas už teisines konsultacijas ir rengimąsi teismo posėdžiams, neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Pažymėtina, kad LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 yra tik rekomenduotinos maksimalios priteistinos atstovavimo išlaidos, tačiau spręsti priteistinų atstovavimo išlaidų dydį yra išimtinai teismo diskrecija, todėl pirmos instancijos teismo priteistos atstovavimo išlaidos paliekamos nepakeistos.

Pagal LR CPK 93 str. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Įvertinus bylos apimtį ir sudėtingumą, atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, ieškovės atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 2000 Lt iki 500 Lt, nes pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, o atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės (LR CPK 98 str.).

Kolegija išnagrinėjusi bylą, šalių pasisakymus ginčo klausimu bei juos įvertinusi, daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesines teisės normas, Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.