- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-28
- Bylos Nr.
- A-756-931-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant UAB „Įmonių administravimo sistema“, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus miesto skyriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 30094, kuriuo nuspręsta priverstine tvarka VSDFV biudžetui iš pareiškėjos išieškoti 941,39 litus. Taip pat prašė iš VSDFV Vilniaus miesto skyriaus priteisti 10 000 litų piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti ir kitas išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu, bei pranešti prokuratūrai dėl G. K. galimai nusikalstamos veikos.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamą sprendimą priėmė VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas G. K. , kurio veiksmai yra neteisėti ir atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnio 1 dalį, kadangi asmuo diskredituoja valstybės tarnautojo vardą. Dėl to apie tai turi būti pranešta prokurorui. Teigė, kad dirba, tačiau dėl VSDFV Vilniaus skyriaus vadovų veiksmų ilgai buvo vilkinamas jos duomenų užregistravimas VSDFV duomenų bazėje pagal UAB „Įmonių administravimo sistema“ vadovo pranešimą apie pareiškėjos darbą šioje įmonėje. Dėl to pareiškėja buvo priversta kreiptis į VSDFV direktorių. Pažymėjo, kad apie skundžiamą sprendimą ji nežinojo, nes jos neinformavo VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas. Teigė, kad apie sprendimą sužinojo tik gavusi jį iš antstolio. Taip pat nurodė, kad buvo apdrausta, todėl kaip verslininkė įmokų mokėti neprivalėjo. Dėl prašymo priteisti neturtinę žalą paaiškino, kad žala pasireiškė pareiškėjos reputacijos pablogėjimu – sumenkinus jos gerą vardą ji pasiligojo, prarado buvusius bei potencialius klientus ir verslo partnerius, neteko turėtos vietos rinkoje, kadangi ją užėmė konkuruojantys verslininkai. Teigė, kad neturtinė žala jai padaryta direktoriaus pavaduotojo neteisėtais sprendimais ir biurokratiškais raštais. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.249 straipsnio, 6.271 straipsnio nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad 2001 m. balandžio 7 d. pareiškėja buvo įregistruota Mokesčių mokėtojų registre, o 2005 m. spalio 3 d. VSDFV Vilniaus skyriuje pareiškėjai buvo išduotas draudėjo pažymėjimas Nr. 4-7-7288. Paaiškino, kad iki 2006 metų ketvirto ketvirčio pareiškėja, kaip asmuo, užsiimantis savarankiška veikla, valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nustatytais dydžiais ir terminais (paskutinis valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas buvo atliktas 2006 m. rugsėjo 15 d.). Kadangi pareiškėja už 2006 metų ketvirtą ketvirtį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais socialinio draudimo įmokų nesumokėjo, VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas pareiškėjai priminti apie jos prievolę mokėti įmokas, 2006 m. gruodžio 15 d. išsiuntė jai pranešimą. 2006 m. gruodžio 27 d. skundu pareiškėja kreipėsi į VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl jos pažeistų teisių ir VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojų nusikalstamų veiksmų. Fondo valdyba 2007 m. sausio 24 d. raštu Nr. (10.10)-I-633 paaiškino įmokų mokėjimo tvarką, pareiškė savo nuomonę dėl skundo, nurodė sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjai toliau nemokant socialinio draudimo įmokų už individualią veiklą, VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. liepos 24 d. išsiuntė pareiškėjai raštą, kuriame buvo nurodyta apskaičiuota tai dienai socialinio draudimo įmokų skola. 2007 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja, kaip asmuo, užsiimantis savarankiška veikla, savo įsiskolinimą padengė. Atsakovas taip pat paaiškino, kad E. G. į darbą UAB „Įmonių administravimo sistema“ buvo priimta nuo 2005 m. gegužės 12 d., tačiau darbdavys (draudėjas) pareiškėjos darbo pas darbdavį laikotarpiu duomenų apie apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas bei valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo finansinių ataskaitų Vilniaus skyriui nepateikė. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas viešojo administravimo subjekto pareigas, ne kartą UAB „Įmonių administravimo sistema“ siuntė reikalavimus pateikti privalomas formas, tačiau draudėjas į reikalavimus nereagavo ir nuo 2005 metų antro ketvirčio neteikė būtinų duomenų, dėl ko nebuvo teisinio pagrindo į informacinę duomenų bazę įvesti duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, nes apdraustųjų įskaitos informacinė duomenų bazė formuojama pagal draudėjų pateiktą informaciją. Taip pat pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 30094 su lydraščiu buvo išsiųstas dviems adresatams, t. y. antstoliui ir pareiškėjai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Įmonių administravimo sistema“ atsiliepimu į skundą prašė panaikinti skundžiamą sprendimą, iš atsakovo pareiškėjai priteisti 10 000 litų piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti ir kitas išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu. Teigė, kad pareiškėja nėra įmonės akcininkė, todėl pareiškėja negalėjo įtakoti įmonės administracijos priimamų sprendimų. Pabrėžė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojo veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Prašė tenkinti visus pareiškėjos reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. gruodžio 15 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad ji už 2006 metų ketvirtą ketvirtį privalo sumokėti socialinio draudimo įmokas kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Pareiškėja šį pranešimą (veiksmą) skundė VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir 2007 m. sausio 24 d. raštu Nr. (10.10)1-633 pranešė pareiškėjai savo sprendimą, kuriuo patvirtino būtinumą mokėti Vilniaus skyriaus nurodytas įmokas, bei nurodė šio sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėja šio sprendimo neskundė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, kas reiškia, kad ginčas dėl įmokų apskaičiavimo buvo išspręstas, įmokų skaičiavimo teisingumas VSDFV Vilniaus skyriuje patvirtintas kaip teisingas ir teisėtas. Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. sausio 11 d. raštu Nr. 3-1703 pareiškėjai taip pat pranešta, kokiu būdu ir dėl kokių aplinkybių skyrius apskaičiuoja pareiškėjai mokėtinas socialinio draudimo įmokas. Šio akto pareiškėja neskundė nei teismui, nei VSDFV, nors juo taip pat buvo pranešama apie veiksmą, t. y. įmokų skaičiavimą tam tikru būdu, su kuriuo pareiškėja nesutinka skunde teismui, nors ginčija tik sprendimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Teismas pabrėžė, jog skundžiamas sprendimas yra ne dėl įmokų apskaičiavimo (dėl to vyko ginčas tarp pareiškėjos ir VSDFV įstaigų, šis ginčas užbaigtas), o šis sprendimas priskirtinas vykdymo procedūroms. Vykdymo procese priimtą sprendimą pareiškėja gali skųsti teismui, šį sprendimą ji ir skundžia, tačiau teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio sprendimo nuginčijimo pagrindai gali būti tik tokie, jog jį priimant pažeistos kokios nors vykdymo procedūras reguliuojančios teisės normos, o ne apskritai įmokų apskaičiavimo teisingumas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo neginčija tuo pagrindu, kad socialinio draudimo įmokos jai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, būtų apskaičiuotos neteisingai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsprendus ginčą dėl būtinumo mokėti įmokas ir vadovaujantis VSDFV 2007 m. sausio 24 d. sprendimu. VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius turėjo teisę priimti sprendimą dėl priverstinio įmokų išieškojimo, kai VSDFV patvirtino tokių įmokų apskaičiavimo teisingumą, todėl sprendimą teismas paliko galioti.
Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai 10 000 litų piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovu įtraukė Lietuvos Respublikos valstybę, kurią atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius, kadangi pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl biurokratizmo, vilkinimo, nepranešimo apie priimtą sprendimą, tačiau nei vienas iš nurodytų faktų nepasitvirtino. Iš bylos duomenų matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV tinkamai ir laiku reagavo į visus pareiškėjos prašymus. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad VSDFV įstaigų darbuotojų veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala, neįrodė, kad ji pasiligojo dėl smukusios reputacijos, prarado buvusius bei potencialius klientus ir verslo partnerius, neteko turėtos vietos rinkoje, kurią užėmė konkuruojantys verslininkai. Dėl šių aplinkybių ir dėl to, jog nenustatyti pažeidimai, kuriuos nurodo pareiškėja kaip žalos atsiradimo pagrindą, teismas padarė išvadą, kad negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnių nuostatos ir neturtinės žalos priteisimui nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo pranešti prokurorui dėl galimai nusikalstamos veikos, nenustatęs jokių nusikalstamos veikos požymių pareiškėjos nurodomų asmenų veikloje. Nepatenkinęs pareiškėjos reikalavimų, teismas atmetė ir prašymą dėl išlaidų atlyginimo.
III.
Apeliaciniu skundu E. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, pateikiant apeliacinį skundą, bei pranešti prokurorui dėl atsakovo pareigūnų nusikalstamos veikos, kuri pasireiškė dokumentų klastojimu ir žinomai neteisėtų mokėjimų priskaičiavimu į VSDFV biudžetą iš pareiškėjos, tokia veika iškreipiant faktinį VSDFV biudžetą bei padarant žalos pareiškėjai ir viešajam interesui. Nurodo, kad nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad VSDFV Vilniaus miesto skyrius, neįteikdamas pareiškėjai priimtų sprendimų, siekė suklastoti VSDFV biudžetą neteisingu priskaičiavimu įvairaus pobūdžio mokėjimų ir, nepranešus pareiškėjai, pradėtas priverstinis šių sprendimų vykdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja vykdo individualią veiklą bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9, 14 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26 – 29) punktų nuostatas. Šias teismo prielaidas paneigia įrodymai apie pareiškėjos darbinius santykius. Teismas netinkamai išaiškino VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-34 patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus nuostatų 15.12 punktą, kadangi šioje teisės normoje kalbama apie apdraustuosius asmenis kai nėra darbo santykių, o nagrinėjamu atveju teismas skundžiamu nutarimu konstatavo pareiškėjos darbinių santykių visumą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjai reikia mokėti įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o ne įmonei. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. gruodžio 15 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad ji už ketvirtą ketvirtį privalo sumokėti socialinio draudimo įmokas kaip savarankiškai dirbantis asmuo, nes minimas pranešimas pareiškėjai įteiktas nebuvo.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad teismas neteisingai išaiškino Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, 31 straipsnio, 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, 37 straipsnio normą, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė nepasirūpino tinkamu raginimų ir pranešimų įteikimu. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo suteikta galimybė geranoriškai sumokėti priskaičiuotas įmokas ir teigia, kad tinkamai pranešus ir informavus apie priimtą sprendimą, pareiškėja būtų sumokėjusi prašomą pinigų sumą. Nesutinka su teismo išvada, kuria teismas konstatavo, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo neginčija tuo pagrindu, jog socialinio draudimo įmokos apskaičiuotos neteisingai. Mano, kad, atsižvelgiant į atsakovo pažeidimų visumą, akivaizdu, jog pareiškėja patyrė ir patiria vidinius išgyvenimus, kas pakenkė jos sveikatai ir reputacijai, todėl prašoma piniginė kompensacija priteistina. Prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 30094
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2007 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. 30094 išieškoti iš E. G. , vykdančios individualią veiklą, į Fondo biudžetą skolą, kuri 2007 m. liepos 30 d. yra 941,39 Lt (910,39 Lt įmokų ir 31 Lt delspinigių). Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl minėto viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio, nustatančio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo būdus, 3 dalyje (redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) nurodyta, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai įmokų, delspinigių bei baudų išieškojimą gali perduoti antstoliams. Aplinkybę, jog būtent tokiu būdu apsispręsta priverstinai išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, patvirtina ir tos pačios kompetentingos institucijos tą pačią dieną surašytas prašymas antstolių kontorai dėl sprendimo išieškojimo priverstine tvarka vykdymo (t. 1, b. l. 14), išsiųstas antstoliui 2007 m. rugpjūčio 3 d. (t. 1, b. l. 46). Nekylant abejonių dėl skundžiamo akto teisėtumo atsakytina tik į klausimą, ar sprendimas dėl priverstinio išieškojimo buvo pagrįstas.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26, 27, 28, 29) punktų nuostatas, ir tokiais pažeidimais į Fondo biudžetą nesumokėjo 941,39 Lt skolos.
Pareiškėja 2001 m. balandžio 7 d. buvo įregistruota Mokesčių mokėtojų registre, o 2005 m. spalio 3 d. atsakovas jai (kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą) išdavė draudėjo pažymėjimą Nr. 4-7-7288 (t.1, b. l. 24). Paskutinį mokėjimą pareiškėja atliko 2006 m. rugsėjo 15 d. (t. 1, b. l. 25). Atsakovas, negavęs socialinio draudimo įmokų už 2006 m. IV ketvirtį, 2006 m. gruodžio 15 d. išsiuntė pareiškėjai pranešimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo, nurodydamas mokėtiną sumą (t. 1, b. l. 26). Dėl šio VSDFV Vilniaus skyriaus rašto pareiškėja su skundu 2006 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (t. 1, b. l. 27), taigi akivaizdu, kad minėtą atsakovo pranešimą ji gavo. VSDFV 2007 m. sausio 24 d. raštu Nr. (10.10) I-633 (t. 1, b. l. 28-29) atsakydama į pareiškėjos skundą, nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus pareigūnų veiksmai teisingi ir pagrįsti. Kadangi UAB ,,Įmonių administravimo sistema“, pateikusi informaciją apie pareiškėjos priėmimą į darbą, Fondo valdybos Vilniaus skyriui neteikia ataskaitų apie dirbantiesiems priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, pareiškėja nėra draudžiama socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir turi prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai gauti kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Taip pat buvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka (t. 1, b. l. 28-29). Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė.
VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. balandžio 24 d. pareiškėjai vėl išsiuntė (registruotu laišku) pranešimą Nr. 3-16620 dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir raginimą sumokėti skolą geruoju (t. 1, b. l. 30), kurie įteikti 2007 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 31).
Taigi byloje esantys įrodymai leidžia tvirtinti, kad pareiškėja ne kartą buvo informuota apie teisės aktais nustatytą pareigą, susijusią su valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimu, tačiau jos tinkamai nevykdė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, atsižvelgdamas į faktinę situaciją, priimdamas sprendimą išieškoti skolą priverstine tvarka, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Todėl naikinti ginčijamą VSDFV sprendimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pačių įmokų apskaičiavimo teisingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka būtų skundusi atsakovo sprendimus šiuo klausimu.
V.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja kildina iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, teigia, kad Fondo valdybos teritorinio skyriaus tarnautojai neinformavo jos apie skaičiuojamas socialinio draudimo įmokas, neatliko tarnybinių pareigų, dėl ko buvo priimtas skundžiamas sprendimas ir kiti biurokratiški raštai, kuriuose pateikiama klaidinga informacija apie pareiškėją sumenkino gero asmens vardą, ji prarado potencialius klientus ir verslo partnerius. Dėl to patyrė išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
Vertinant pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo pažymėtina, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtini tris elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant bent vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindo priteisti pareiškėjos reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą nėra.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl ginčijamo atsakovo sprendimo bei netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas pranešti prokurorui dėl galimai nusikalstamos veikos netenkintinas, kadangi proceso šalies ar kitų asmenų veiksmuose nusikaltimo požymių byloje nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.