- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-08
- Bylos Nr.
- 3K-3-238/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dangutė Ambrasienė, Janina Januškienė, Pranas Žeimys
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos esperantininkų sąjungos, Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- Lietuvos esperantininkų sąjungos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Januškienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos esperantininkų sąjungos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Lietuvos esperantininkų sąjungai dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – politinė organizacija „Lietuvos rusų sąjunga“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad yra negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojas. Jis leido atsakovui šiose patalpose laikinai palikti daiktus, nevykdant jose veiklos, tačiau atsakovas savavališkai užėmė ginčo patalpas, pradėjo vykdyti jose savo veiklą ir taip pažeidė ieškovo interesus. Atsakovas, jau savavališkai užėmęs ginčo patalpas, kelis kartus kreipėsi į ieškovą, prašydamas suteikti patalpas panaudos sutarties pagrindu. Šį klausimą kelis kartus svarstė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Turto suteikimo pagal panaudos sutartis klausimams svarstyti komisija, kuri 2006 m. balandžio 20 d. vykusio posėdžio metu nusprendė rekomenduoti Turto valdymo ir privatizavimo skyriui ieškoti kitų mažesnio ploto patalpų ne miesto centre ir siūlyti jas atsakovui. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba arba jos įgaliota institucija. Kadangi nebuvo priimta jokio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos sprendimo dėl ginčo patalpų suteikimo atsakovui panaudos ar kitais pagrindais, tai, ieškovo teigimu, pripažintina, kad atsakovas patalpas užėmė neteisėtai. Ieškovas 2006 m. liepos 31 d. ir 2006 m. rugsėjo 4 d. raštais ragino atsakovą atlaisvinti ginčo patalpas, tačiau šis į juos nereagavo. Ieškovas prašė iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Naujamiesčio seniūnijos vyresnysis specialistas 2006 m. sausio 27 d. priėmimo-perdavimo aktu perdavė šių patalpų raktus Lietuvos esperantininkų sąjungos sekretorei, pažymėdamas akte šalto vandens bei elektros skaitiklių rodmenis. Vilniaus miesto savivaldybės Turto suteikimo pagal panaudos sutartis klausimams svarstyti komisija 2006 m. vasario 2 d. ir 2006 m. balandžio 20 d. svarstė patalpų suteikimo panaudos pagrindais atsakovui klausimą ir abu kartus nutarė atidėti šio klausimo svarstymą, o paskutiniame posėdyje nutarė pakartotinai rekomenduoti Turto valdymo ir privatizavimo skyriui ieškoti kitų mažesnio ploto patalpų ne miesto centre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2006 m. liepos 31 d. rašte nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo pagrindu patalpos pagal panaudos sutartį yra suteiktos politinei organizacijai „Lietuvos rusų sąjunga“, ir prašė atsakovą iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. atlaisvinti patalpas bei nurodė, kad negavo iš jo atsakymo dėl pasiūlytų patalpų (duomenys neskelbtini). 2006 m. rugsėjo 4 d. raštu atsakovas pakartotinai ragintas atlaisvinti patalpas.
Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės pagrįstos įrodymais, tuo tarpu ieškovą pripažino neįrodžiusiu, kokiu pagrindu Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2006 m. sausio 19 d. prašė atsakovo pateikti dokumentus dėl patalpų suteikimo pagal panaudos sutartį. Pažymėjęs, kad sudarytame patalpų priėmimo–perdavimo akte nebuvo įvardyta, jog ginčo patalpos buvo perduodamos daiktams pasidėti, teismas darė išvadą, kad ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktas, kaip sandoris, galiojo, todėl buvo privalu juo vadovautis. Be to, teismo vertinimu, patalpų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame užfiksuoti skaitliukų rodmenys, patvirtina, kad patalpos buvo perduotos atsakovui, o ne suteiktos tik laikinai pasidėti daiktus. Teismas, vertindamas aplinkybę, kas pasirašė nurodytą aktą, pažymėjo, kad tai neturėjo reikšmės, nes tai pagrindė kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teismas nustatė, kad ieškovas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie nurodytą aktą, tačiau jis nepateikė teismui jokių įrodymų dėl to, kad per šešis mėnesius nuo šio akto sudarymo dienos atitinkami savivaldybės valdymo organai ar atitinkamos komisijos bei tarnautojai savivaldybės vardu būtų išreiškę valią dėl šio akto nepagrįstumo ir teisėtumo, todėl konstatavo, kad, ieškovui per nurodytą laikotarpį neišreiškus aiškios pozicijos dėl patalpų naudojimosi pagrįstumo, kaip tai turėjo padaryti sąžiningas ir protingas turto valdytojas, o atsakovui jomis naudojantis ir mokant patalpų išlaikymo išlaidas (ieškovas neginčijo, kad atsakovas tinkamai mokėjo už patalpų išlaikymą), dėl netinkamos ieškovo organizacinės veiklos kitai sandorio šaliai negalėjo atsirasti atsakomybė. Konstatavęs, kad tarp šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai, teismas nurodė, jog nėra teisinio pagrindo ieškinyje nurodytu pagrindu tenkinti ieškinį ir kartu pripažinti šį sandorį niekiniu (ex officio).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 20 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo su visu jam priklausančiu turtu iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas 2006 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl ginčo patalpų, kurias ieškovas pasiūlė atsakovui po to, kai atsakovo panaudos teise valdytos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotos, suteikimo atsakovui panaudos teise. Pateikus šį prašymą, ginčo patalpos kartu su raktais nuo šių patalpų ir jų planu buvo perduotos atsakovui, o 2006 m. sausio 19 d. ieškovas pareikalavo iš atsakovo pateikti dokumentus, kurie reikalingi svarstant patalpų suteikimą panaudos teise klausimą. Atsakovų prašymas dėl patalpų suteikimo panaudai (teisinio panaudos įforminimo) buvo pradėtas svarstyti Savivaldybės tarybos Turto suteikimo pagal panaudos sutartis klausimams svarstyti komisijos 2006 m. vasario 2 d. posėdyje, tačiau svarstymas buvo atidėtas. Šis klausimas tos pačios komisijos buvo svarstytas ir 2006 m. birželio 20 d., tačiau sprendimas nebuvo priimtas, o svarstymas – vėl atidėtas. Atsakovo prašymas dėl patalpų, kurios jam ieškovo buvo perduotos naudotis, suteikimo panaudos teise nebuvo išspręstas. 2006 m. liepos 26 d. sprendimu ieškovas ginčo patalpas panaudos teise perdavė valdyti trečiajam asmeniui politinei organizacijai „Lietuvos rusų sąjunga“.
Įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai sprendusiu, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas užėmė ginčo patalpas neteisėtai. Tačiau teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, laikydama, jog šalių veiksmai iki patalpų perdavimo ir po patalpų priėmimo-perdavimo akto sudarymo duoda pagrindą spręsti, kad šalys siekė sukurti panaudos teisinius santykius, ir jų atlikti veiksmai yra ne kas kita, o ikisutartiniai panaudos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju derybų dėl panaudos sutarties sudarymo metu atsakovui buvo perduotos patalpos, kurių grąžinimo klausimas kilo, šalims nesudarius negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad tam, jog šalys sudarytų panaudos sutartį, ieškovas prieš tai turėjo atlikti tam tikrus administracinius veiksmus ir priimti sprendimą dėl panaudos sutarties sudarymo (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis); ieškovas, pradėjęs šiuos administracinius veiksmus atlikinėti, visų procedūrų neatliko ir ikisutartinius santykius su atsakovu nutraukė, paprašydamas jį atlaisvinti ginčo patalpas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, jog derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos, tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniai); šioje byloje dėl šalių sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose nebuvo sprendžiama, nes tokio reikalavimo šalys nepareiškė. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad tarp šalių susiklostė panaudos sutartiniai teisiniai santykiai, nurodydama, jog šalių santykiai baigėsi ikisutartinių panaudos santykių stadijoje, ieškovui juos nutraukus. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas šiomis patalpomis toliau naudojosi be teisėto pagrindo, nes, ieškovui paprašius atlaisvinti patalpas, atsakovas jų neatlaisvino. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui neatlaisvinus patalpų, ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą, gindamas pažeistą daikto valdymo teisę ir prašyti iškeldinti atsakovą iš patalpų (CK 4.98 straipsnis), juolab kad tuo metu ginčo patalpos buvo panaudos teise suteiktos valdyti politinei organizacijai „Lietuvos rusų sąjunga“, t. y. ieškovas turėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal kitą panaudos sutartį. Dėl to teisėjų kolegija pripažino ieškovo reikalavimą tenkintinu ir nusprendė iškeldinti atsakovą iš užimamų ginčo negyvenamųjų patalpų.
III. Kasacinių skundų dalykas ir pagrindai, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos esperantininkų sąjunga prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal byloje pateiktą ieškinį, kurį pasirašė tuometis tarybos vadovas meras A. Z., ieškovas buvo Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Apeliacinį skundą, kurį pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direktorius E. V., pateikė Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi apeliantas šioje byloje buvo kitas juridinis asmuo, t. y. ne tas, kuris buvo ieškovas. Byloje esančio VĮ Registrų centro pažymėjimo duomenimis, ginčo patalpų savininkas yra būtent Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Kadangi apeliacinį skundą padavė netinkamas asmuo, tai apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas.
2. Ieškinys dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo negyvenamųjų patalpų buvo motyvuojamas tuo, kad atsakovas šiomis patalpomis naudojasi savavališkai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas patalpomis naudojasi teisėtai pagal patalpų priėmimo-perdavimo aktą ir žodinę patalpų panaudos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai faktinį teisėtą naudojimąsi patalpomis, trukusį daugiau nei pusę metų, vertino kaip ikisutartinių santykių elementą. Ikisutartinių santykių klausimas nė vienos iš šalių nebuvo keliamas, nevyko jokių derybų dėl ginčo patalpų perdavimo panaudos pagrindu atsakovui. Ieškovas pats pasiūlė ir sutiko šias patalpas skirti panaudos teise atsakovui ir faktiškai iš karto jas perdavė. Taip buvo sudaryta faktinė žodinė sutartis dėl ginčo patalpų panaudos ir raštu įformintas jų perdavimas.
3. Nepagrįstu pripažintinas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad dėl šalių sąžiningumo jų tarpusavio santykiuose nebuvo sprendžiama, nes šalys nepareiškė tokio reikalavimo. Kasatoriaus teigimu, jis viso proceso metu tvirtino ir įrodinėjo, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, teigdamas, jog atsakovas patalpas užėmė savavališkai ir neigdamas žodinės panaudos sutarties buvimą bei patalpų perdavimą atsakovui valdyti panaudos teise. Tokiais ieškovo veiksmais akivaizdžiai pažeidžiami teisėti ir pagrįsti kasatoriaus lūkesčiai.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje šioje byloje 2008 m. spalio 6 d., išdėstytų nurodymų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nesutikimą su kasaciniu skundu grįsdamas šiais argumentais:
1. Atsakovas nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, nei po to, kai byla Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartimi buvo grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, nesirėmė aplinkybe, kad apeliacinį skundą padavė ne tas juridinis asmuo, kuris pareiškė ieškinį. Dėl to, remiantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, šie kasatoriaus argumentai neturi būti vertinami.
2. Kasatoriaus tvirtinimas, kad jis patalpų priėmimo-perdavimo akto pagrindu teisėtai naudojosi ginčo patalpomis iki jos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimu buvo perduotos valdyti panaudos teise trečiajam asmeniui, prieštarauja materialinėms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus, bei kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamai praktikai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo pakeisti Vilniaus miesto apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 20 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, panaikinant teismo sprendime išdėstytus argumentus, kad ieškovas neįrodė neteisėto naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), fakto, o atsakovas Lietuvos esperantininkų sąjunga priėmimo-perdavimo akto pagrindu nurodytomis negyvenamosiomis patalpomis iki ieškovui pateikiant prašymą atlaisvinti šias patalpas naudojosi teisėtai. Ieškovas kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais konstatuojama, kad panaudos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, o šalių veiksmai kvalifikuojami ikisutartiniais panaudos teisiniais santykiais, prieštarauja teismo išvadai, kad atsakovas teisėtai neatlygintinai naudojasi ginčo patalpomis. Taip apeliacinės instancijos teismas, sprendime padarydamas prieštaringas ir viena kitą paneigiančias išvadas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos teismo sprendimo išdėstymo klausimu.
2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo naudojimąsi ginčo patalpomis teisėtu, nors dėl to nebuvo priimta atitinkamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, motyvuojamojoje sprendimo dalyje pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.629 straipsnį, apibrėžiantį panaudos sutarties sampratą; imperatyviąsias Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas).
3. Darydamas išvadą, kad atsakovas į ginčo negyvenamąsias patalpas įsikėlė priėmimo-perdavimo akto pagrindu ir šį aktą laikydamas teisėtu pagrindu atsakovui pradėti naudotis ginčo patalpomis, apeliacinės instancijos teismas netaikė ir taip pažeidė CK 2.81, 2.84 straipsnius, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 punktą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, taip pat CPK 177 straipsnio 4 dalį. Pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba arba jos įgaliota institucija. Vilniaus miesto savivaldybės taryba (ieškovas) nebuvo priėmusi jokio sprendimo dėl ginčo negyvenamųjų patalpų perdavimo pagal panaudą ar kitais pagrindais atsakovui, o 2006 m. sausio 27 d. patalpų priėmimo-perdavimo aktą pasirašė Naujamiesčio seniūnijos vyresnysis specialistas K. G., t. y. įstaigos struktūrinio teritorinio padalinio (seniūnijos) darbuotojas, kuris nelaikytinas juridinio asmens (Vilniaus miesto savivaldybės) valdymo organu. Kadangi priėmimo-perdavimo aktas sudarytas pažeidžiant pirmiau nurodytas teisės normas, tai jis negali būti laikomas teisėtu.
4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartyje šioje civilinėje byloje pateiktus išaiškinimus ir taip pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, taip pat paneigė konstitucinį jurisprudencijos tęstinumo principą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl savivaldybės atstovavimo teisme
Vietos savivaldos įstatyme apibrėžta savivaldybės sąvoka. Savivaldybė – tai įstatyme nustatytas valstybės teritorijos vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinę gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas bei įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą, kuris yra savivaldybės vadovas. Meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme bei kitose institucijose. Šioje byloje ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš savivaldybei priklausančių patalpų pareiškė savivaldybės institucija – taryba, kuri nėra juridinis asmuo. Ieškovas (savivaldybė), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį pagal savivaldybės vadovo Vilniaus mero įgaliojimą surašė ir pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direktorius. Šis, veikdamas mero įgaliojime suteiktų įgalinimų pagrindu, savivaldybės vardu surašydamas ir pasirašydamas apeliacinį skundą, veikė savivaldybės interesais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad savivaldybės vardu apeliacinį skundą padavė mero įgaliotas asmuo, todėl atsakovo kasacinio argumentas, jog apeliacinį skundą padavė kitas juridinis asmuo, kuris byloje nebuvo ieškovas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl šalių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo
Byloje nustatyta, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovui – Vilniaus miesto savivaldybei. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad savivaldybių turimas turtas yra priskiriamas prie viešosios nuosavybės teisės objektų, todėl savivaldybių sudaryti sandoriai negali prieštarauti jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Švenčionių rajono savivaldybės taryba v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-579/2000). Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Atsižvelgiant į tai, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, įstatyme tokiam perleidimui nustatyti tam tikri reikalavimai, kurie paprasti yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto, tiek į jo objekto specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto disponavimu, turi būti taikomos juos reglamentuojančios teisės normos. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus bei juridinių asmenų steigimo dokumentus. Minėta, savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Jos institucijų kompetenciją reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas, t. y. viešosios teisės normos. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 punktą savivaldybės tarybos kompetencijai buvo priskirta sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimo, taip pat šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos nustatymo, išskyrus atvejus, kai tokia tvarka nustatyta įstatymuose, funkcijos. Savivaldybei priklausančio turto perdavimas panaudos pagrindu detalizuojamas Valstybės ir savivaldybės turo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba arba jos įgaliota institucija. Sprendime turi būti nurodytas panaudos sutarties terminas, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sutarties sąlygos, kurios privalo būti įrašytos į panaudos sutartį. Savivaldybės turto panaudos sutartį sudaro savivaldybės turto valdytojas, valdantis savivaldybės turtą patikėjimo teise. Valstybės ir savivaldybės turo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad savivaldybės turto panaudos sutartyje turi būti nustatyta pagal panaudos sutartį perduodamo turto naudojimo paskirtis, panaudos gavėjo pareiga savo lėšomis apdrausti gaunamą turtą ir kitos CK nustatytos panaudos sąlygos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui pagal patalpų priėmimo–perdavimo aktą buvo perduotos ginčo patalpos, raktai ir patalpų planas. Tarp šalių vyko derybos dėl patalpų panaudos sutarties sudarymo. Ieškovas atliko kai kuriuo procedūrinius veiksmus, reikalingus viešojo turto panaudos sutarčiai sudaryti, tačiau, nebaigęs visų procedūrų, ikisutartinius santykius nutraukė ir paprašė, kad atsakovas atlaisvintų ginčo patalpas. Savivaldybės taryba nepriėmė sprendimo, kuris yra pagrindas turto panaudos sutarčiai sudaryti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad, vykstant deryboms dėl ginčo patalpų panaudos sutarties sudarymo, tarp šalių susiklostė ikisutartiniai santykiai, kurie nutrūko savivaldybės tarybai nepriėmus sprendimo dėl patalpų perdavimo atsakovui panaudos sutarties pagrindu, nesudarius su atsakovu panaudos sutarties ir ieškovui pareikalavus atlaisvinti užimamas patalpas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas iki tol, kol su ieškovu vyko derybos, teisėtai naudojosi ginčo patalpomis. Ieškovui nutraukus derybas ir nesudarius su atsakovu panaudos sutarties, atsakovas toliau naudojosi ginčo patalpomis be teisinio pagrindo. Nustatęs, kad šalių santykiai nutrūko ikisutartinių santykių metu, ieškovui paprašius atlaisvinti patalpas šie šalių santykiai pasibaigė, atsakovas patalpų neatlaisvino ir toliau jomis naudojosi be teisinio pagrindo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį, iškeldindamas atsakovą iš ieškovo patalpų CK 4.98 straipsnyje nustatytu pagrindu, ir taip apgynė pažeistą ieškovo daikto valdymo teisę.
Dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo
CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra teisės, o ne fakto klausimai. Kasaciniame skunde atsakovas, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, nenurodė, kokių teisės taikymo išaiškinimų nesilaikė bylą iš naujo nagrinėjęs teismas, todėl šie kasacinio skundo argumentai kaip neatitinkantys įstatymo reikalavimų atmetami.
Kiti ieškovo ir atsakovo kasacinių skundų argumentai yra fakto, o ne teisės klausimai, teisiškai nereikšmingi, neišsamūs ir nepatvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, o atsakovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais – naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 34,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškovo ir atsakovo kasacinius skundus, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos lygiomis dalimis, t. y. po 17,40 Lt, iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos esperantininkų sąjungos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini)) 17,40 Lt (septyniolika litų 40 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovo Lietuvos esperantininkų sąjungos (kodas (duomenys neskelbtini)) 17,40 Lt (septyniolika litų 40 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.