Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo M. T. atstovo advokato A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-28 nuosprendžio, kuriuo V. Č. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d., išteisintas, kadangi nepadaryta šios nusikalstamos veikos požymių turinti veika.

Prašymas dėl išlaidų advokatų teisinei pagalbai pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš M. T., paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vidmantas Č. M. T. buvo kaltinamas šmeižimu per visuomenės informavimo priemonę, tai yra tuo, kad 2013-11-06 UAB „Lrytas“ portale www.lrytas.lt paskelbtame straipsnyje „Muzikos leidėjas – apie teismo išteisintą prodiuserį T.: „Jis vagia idėjas“ cituojamuose V. Č. duoto interviu pasisakymuose buvo paskelbta neatitinkanti tikrovės, negatyvi ir visuomenės akyse M. T. diskredituojanti informacija, žeminanti jo garbę ir orumą.

Kaip privataus kaltinimo pareiškimo nagrinėjimo dalykas buvo nurodoma tokia V. Č. citata: „Tai tiesiog eilinis „nachališkas“ M. stiliaus poelgis. Žmogaus, kurio atlikėjai vagia muziką, kuris kaip prodiuseris vagia idėjas. Nėra čia apie ką kalbėti. Čia kaip paimti „žulikėlį“ ir aiškinti, kad jis „žulikėlis“.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad straipsnyje yra pateikiama informacija apie tarp M. T. ir V. Č. vykstantį teisminį ginčą bei abiejų ginčo šalių reakciją į civilinėje byloje Nr. 2-2721-345/2012 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. priimtą nutartį. Tačiau, V. Č., pasisakydamas dėl nurodytos jam nepalankios apeliacinės instancijos teismo nutarties, ne tik išsakė savo nuomonę dėl jos, teigdamas, kad Lietuvos teismai nėra kompetentingi spręsti tokias bylas ir jis nesutinka su byloje priimtu sprendimu ir nutartimi, bet taip pat, pasisakydamas dėl M. T. naudojimosi svetaine silenceagency.com,, vykstant teisminiam ginčui, nurodė, kad „Tai tiesiog eilinis ,,nachališkas" M. stiliaus poelgis. Žmogaus, kurio atlikėjai vagia muziką, kuris kaip prodiuseris vagia idėjas.“ Šių žodžių junginys bei jų turinys, pasak apelianto, rodo, kad baudžiamuoju teisiniu požiūriu V. Č. interviu metu pasakydamas šiuos žodžius išdėstė ir pateikė juos ne kaip savo nuomonę, bet kaip realiai egzistuojančius faktus, kurie visiškai neatitinka tikrovės.

Apeliantas akcentuoja, jog V. Č. interviu metu jau buvo žinoma, kad Vilniaus apygardos teismas atmetė jo reikštą ieškinį M. T., kuriuo buvo prašoma įpareigoti M. T. nutraukti subdomeno vardo/žymens silenceagency.com naudojimą, įskaitant naudojimą muzikinėje/prodiuserio veikloje ir atsisakyti subdomeno silenceagency.com registracijos. Taip pat jau buvo žinoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 2721-345/2012 paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, V. Č. neturėjo jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo teigti, kad M. T. plagijuoja („vagia") idėjas.

Anot apelianto, pirmos instancijos teismo išvada, jog V. Č. veikoje neva nėra būtinojo šmeižimo sudėčiai tiesioginės tyčios požymio, prieštarauja byloje užfiksuotoms aplinkybėms bei esantiems įrodymams. Cituodamas liudytojo R. Z. bei V. Č. parodymus bei analizuodamas jų turinį, apeliantas daro išvadą, kad priešingai, nei konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, V. Č. buvo puikiai žinoma, kokiu tikslu jam skambino žurnalistas R. Z., kad iš jo imamas interviu ir bus ruošiamas straipsnis, kuriame gali būti panaudoti jo interviu metu išsakyti teiginiai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pokalbio metu bendravimas vyko pirmuoju asmeniu ir buvo vartojama neformali leksika, tačiau vien to, apelianto nuomone, nepakanka konstatuoti, kad tai nėra interviu. Kaip ir nurodoma nuosprendyje, interviu - tai viešumai skirtas žurnalisto pasikalbėjimas su žymiu veikėju. Pasak apelianto, atsižvelgiant į tai, kad pats V. Č. žinojo, kad kalba su žurnalistu, kuris rengia straipsnį apie tarp jo ir M. T. vykstantį teisminį ginčą, žinojo, kad straipsnyje bus publikuojami jo pasakyti teiginiai šiuo klausimu, taip pat turėjo ir galėjo numatyti, kad straipsnyje bus nurodomos ir konkrečios jo teiginių citatos, bei aiškiai suvokė, kad turi teisę neatsakyti į žurnalisto užduodamus klausimus ar tiesiog padėti ragelį, turint omenyje, kad V. Č. yra viešas asmuo - prodiuseris, kuris nuolat bendrauja su žurnalistais. Apelianto manymu, jeigu pokalbis tarp V. Č. ir žurnalisto iš tikrųjų būtų privatus ir neskirtas išviešinimui, vargu, ar tokio pokalbio metu būtų užduodami „provokuojantys" klausimai. Taigi V. Č. puikiai suvokė jo paskleistos informacijos savybes (neatitikimą tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei tai, kad ši informacija bus paskleista tretiesiems asmenims per visuomenės informavimo priemonę (suvokė, jog informaciją teikia žurnalistui ir ji bus paviešinta portale www.lrytas.lt), norėjo taip veikti ir siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Vadovaudamasis tuo, kas nurodyta aukščiau, apelianto nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą Nuosprendį, nevisapusiškai ištyrė bei netinkamai įvertino aukščiau nurodytas bylos aplinkybes ir todėl nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėja advokatė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje analizuojamų V. Č. teiginių turinį, atsiradusias pasekmes, išteisintojo tyčios turinį, darytina vienareikšmiška išvada, kad V. Č. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

BK 154 str. nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 str. 2 dalis numato atsakomybę tam, kas apšmeižė asmenį <...> per visuomenės informavimo priemonę.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Nustatant ar buvo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, įvertinant visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, visuotinai priimtas elgesio taisykles tiek teisės, tiek moralės atžvilgiu. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji taip pat turi remtis faktais.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju nepadaryta nusikaltimo požymių turinti veika. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog V. Č. neturėjo tyčios apšmeižti M. T. bei, sakydamas, jog „Tai tiesiog eilinis „nachališkas“ M. stiliaus poelgis. Žmogaus, kurio atlikėjai vagia muziką, kuris kaip prodiuseris vagia idėjas. Nėra čia apie ką kalbėti. Čia kaip paimti „žulikėlį“ ir aiškinti, kad jis „žulikėlis“, tik išsakė savo nuomonę.

Nagrinėjamoje byloje V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-11-06 UAB „Lrytas“ portale www.lrytas.lt paskelbtame straipsnyje „Muzikos leidėjas – apie teismo išteisintą prodiuserį T.: „Jis vagia idėjas“ cituojamuose V. Č. duoto interviu pasisakymuose buvo paskelbta neatitinkanti tikrovės, negatyvi ir visuomenės akyse M. T. diskredituojanti informacija, žeminanti jo garbę ir orumą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo išvadomis bei nurodydamas, jog jos neatitinka bylos aplinkybių, akcentuoja tyčios buvimą V. Č. veiksmuose. Apeliantas pažymi, kad pats V. Č. žinojo, kad kalba su žurnalistu, kuris rengia straipsnį apie tarp jo ir M. T. vykstantį teisminį ginčą, žinojo, kad straipsnyje bus publikuojami jo pasakyti teiginiai šiuo klausimu, taip pat turėjo ir galėjo numatyti, kad straipsnyje bus nurodomos ir konkrečios jo teiginių citatos, bei aiškiai suvokė, kad turi teisę neatsakyti į žurnalisto užduodamus klausimus ar tiesiog padėti ragelį, turint omenyje, kad V. Č. yra viešas asmuo - prodiuseris, kuris nuolat bendrauja su žurnalistais. Kaip jau buvo nurodoma aukščiau, kaltinant asmenį nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. padarymu, būtina nustatyti, kad jis supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kad V. Č., nurodydamas, jog „<...> tai tiesiog eilinis „nachališkas“ M. stiliaus poelgis. Žmogaus, kurio atlikėjai vagia muziką, kuris kaip prodiuseris vagia idėjas. Nėra čia apie ką kalbėti. Čia kaip paimti „žulikėlį“ ir aiškinti, kad jis „žulikėlis“<...>, suprato skleidžiantis melagingas žinias bei siekė tokiu būdu paniekinti nukentėjusįjį ir sumenkinti pasitikėjimą juo. Išnagrinėjus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirtingai nei teigiama skunde, tokios išvados kalbant apie V. Č. veiksmus, padaryti negalima.

Byloje surinkti įrodymai (dalies pokalbio garso įrašas, pokalbio stenograma, straipsnio „Muzikos leidėjas – apie teismo išteisintą prodiuserį M. T.“ turinys, b. l. 6-9, 118, 119) patvirtina V. Č. nurodytas aplinkybes, jog apie jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimą jis sužinojo tik iš R. Z. jų pokalbio metu. Išteisintasis R. Z. skambučio sulaukė būdamas viešoje vietoje (garso įrašo fone girdisi triukšmas), bendrauti su žurnalistu nenorėjo („Na, tai sakau, aš nenoriu .... Vienas dalykas, aš dar nekalbėjau po tos nutarties su savo advokatais, tai aš labai smarkiai nenoriu komentuoti...“), tačiau R. Z. vis tiek jį provokavo, skatindamas pakomentuoti gautą žinią („.. Na ... esminiai komentarai. Nusileisti šitoje vietoje neketini ?“). Pažymėtina, kad kaltinime nurodytą frazę („tai tiesiog eilinis „nachališkas“ M. stiliaus poelgis. Žmogaus, kurio atlikėjai vagia muziką, kuris kaip prodiuseris vagia idėjas“ ) V. Č. pasakė atsakydamas į R. Z. klausimą, ar jis neketina nusileisti susidariusioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog straipsnyje minima V. Č. frazė yra ištraukta iš konteksto. Iš pokalbio stenogramos matyti, jog V. Č. akivaizdžiai nenorėjo nieko komentuoti, o aptariamą fazę pasakė, būdamas išprovokuotas tokiais žurnalisto R. Z. klausimais kaip, ar jis jaučiasi teisus susidariusioje situacijoje, ar nenusileis ir pan. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, vien ši aplinkybė paneigia tiesioginės tyčios viešai šmeižti kitą asmenį V. Č. elgesyje požymius. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. Č. parodymai, jog jis pasimetė sužinojęs jam nemalonias žinias bei, nusiminęs, per daug „aštriai“ sureagavo į gautą informaciją, yra suprantamas, logiškai paaiškinamas ir visiškai atitinka byloje esančio jo pokalbio su R. Z. turinį.

Taip pat, spręsdamas klausimą dėl tyčinės kaltės buvimo V. Č. veiksmuose, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, jog telefoninis pokalbis, vykęs tarp R. Z. ir V. Č., buvo familiarus: pašnekovai kreipėsi vienas į kitą pirmuoju asmeniu, vadino vienas kitą vardais ir pan. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. Č. pokalbio pradžioje buvo tinkamai informuotas apie tai, jog straipsnyje bus publikuojami jo pokalbio metu pasakyti teiginiai ir bus nurodomos konkrečios jo teiginių citatos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra viso tarp R. Z. ir V. Č. vykusio telefoninio pokalbio garso įrašo, kadangi jis nėra išlikęs. Teismui buvo pateiktas tik dalies aptariamo telefoninio pokalbio garso įrašas, kuriame nėra užfiksuota pokalbio pradžia. Tuo tarpu anot paties V. Č., R. Z. jam nesakė, kad pokalbis bus įrašinėjamas. V. Č. pažymėjo, kad pažįsta R. Z. daug metų, ne kartą yra su juo bendravęs tiek formaliai, duodamas interviu, tiek neformaliai, todėl šiuo atveju tikėjosi, jog bus perteikta tik esminė jo mintis dėl priimtos nutarties, t. y. kad jis nesutinka su teismo sprendimu ir žada jį skųsti toliau (b. l. 130-131). Pažymėtina, kad tokius V. Č. paaiškinimus netiesiogiai patvirtina ne tik byloje surinkti įrodymai ( R. Z. parodymai apie tai, jog jis seniai pažįsta V. Č. ir jiems ne kartą yra tekę bendrauti įvairiais klausimais; telefoninio pokalbio, vykusio tarp R. Z. ir V. Č., turinys), bet ir tas faktas, jog R. Z. paskambino V. Č., norėdamas sužinoti pastarojo nuomonę būtent dėl Lietuvos apeliacinio teismo priimtos nutarties, kuria buvo atmestas V. Č. apeliacinis skundas. Nepagrįstu laikytinas ir apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog V. Č. puikiai suvokė, jog visas telefoninio pokalbio turinys bus paskleistas tretiesiems asmenims per visuomenės informavimo priemonę, tokiu būdu sąmoningai siekdamas apšmeižti M. T.. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad V. Č. nebuvo straipsnio iniciatoriumi. Atvirkščiai, paties R. Z. teigimu, jam apie nutarties priėmimą pranešė pats M. T., o V. Č. žurnalistas paskambino pats, norėdamas sužinoti jo nuomonę dėl priimtos nutarties. Esant šioms aplinkybėms, teigti, jog V. Č. sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, siekė apšmeižti M. T. per visuomenės informavimo priemones, nėra jokio pagrindo.

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo pritarti ir apeliacinio skundo argumentui dėl V. Č. išsakytų teiginių turinio, kuris, anot apelianto, aiškiai parodo, kad nors žurnalistas klausė V. Č. nuomonės apie teisminį ginčą ir jo baigtį, išsakytuose teiginiuose kalbama ne apie jį, o pateikiamos konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkančios žinios, faktai ir duomenys konkrečiai apie M. T. ir jo prodiusuojamus atlikėjus, jų asmenines savybes ir jų vykdomą veiklą. Apeliacinės instancijos teismo jau buvo minėta, jog nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog straipsnyje buvo pateiktos tik kelios, atskiros, ištrauktos iš konteksto V. Č. telefoninio pokalbio metu išsakytos frazės. Tuo tarpu straipsnio pavadinimas buvo pasirinktas paties straipsnio autoriaus. Jo buvo uždėti ir tam tikri akcentai ties atskiromis V. Č. frazėmis. Be to, nereikėtų užmiršti apie tai, kad teisminiai ginčai tarp M. T. ir V. Č. vyksta jau nuo 2011 metų. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2721-345/2012, buvo atmestas ieškovo V. Č. ieškinys atsakovui M. T. dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo ir nesąžiningų konkurencijos veiksmų. 2013 m. spalio 31 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi šis sprendimas paliktas galioti nepakeistas. Taigi aptariamų V. Č. frazių pasakymas nagrinėjamos bylos kontekste bet kuriuo atveju negalėtų būti vertinamas kaip tikrovės neatitinkanti informacija BK 154 straipsnio prasme. Skirtingai nei nurodo apeliantas, šie žodžiai nevertintini kaip konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkantys faktai, o tik parodo V. Č. nuomonę, susiformavusią dėl jo ir M. T. nesutarimų ir tarp jų besitęsiančių civilinių ginčų. Tokiu būdu V. Č. siekia ne apšmeižti M. T., bet išsakyti savo pasipiktinimą dėl, jo nuomone, netinkamo pastarojo elgesio (prekių ženklo pasisavinimo ir pan.) Apelianto nurodomas argumentas, kad pokalbio metu V. Č. jau buvo žinoma, kad Vilniaus apygardos teismas atmetė jo reikštą ieškinį M. T., taip pat jau buvo žinoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 2721-345/2012 paliko nepakeistą, šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Pažymėtina, kad priešingu atveju, V. Č. žodžiai būtų vertinami kaip fakto konstatavimas. Tuo tarpu dabar jo reiškiama nuomonė yra susijusi su faktų (M. T. elgesiu, naudojant subdomeną vardo/žymens silenceagency.com ) supratimu bei vertinimu.

Vertindamas V. Č. frazes kaip nuomonės išsakymą, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi suformuota teismų praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas bei atsižvelgė į byloje esančius neigiamus M. T., jo veiklą ir jo asmenį apibūdinančius straipsnius. Pirmos instancijos teismo yra teisingai pažymėta, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu pradinis faktas (šiuo atveju, praeityje skelbta vieša informacija apie M. T.) nėra visiškai aiškus ir gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama tik kaip asmeniui palanki ar nepalanki nuomonė arba vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių nutartis Nr. 3K-3-973/2002). Apelianto dėmesys yra atkreiptinas į tai, kad priešingai nei nurodoma skunde, ne visi minėtose publikacijose skleisti teiginiai buvo paneigti. Paneigti buvo tik straipsnių teiginiai, susiję su D. M.. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų dėl kitų publikacijose skleistų teiginių paneigimo byloje nėra. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl minėtų straipsnių publikavimo senumo (buvo publikuoti 2009-2012 m. m.) bei to, kad nei viename iš jų M. T. nebuvo kaltinamas idėjų ar muzikos plagijavimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad straipsnių publikavimo senumas neturi reikšmės neigiamos nuomonės susiformavimui. Atvirkščiai, apelianto nurodomas pakankamai ilgas 3 metų laiko tarpas, kurio metu apie M. T. žiniasklaidoje buvo skelbta nevisiškai aiški, įvairiai interpretuojama informacija, galėjo kaip tik įtakoti V. Č. neigiamos nuomonės apie M. T. susiformavimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl V. Č. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d., todėl teismas atskirai jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., iš M. T. priteistinos išteisintojo V. Č. patirtos 1 000 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą bei vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

2014 m. liepos 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. T. V. Č. naudai 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.