Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. R. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

S. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausme jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajam R. D. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš R. R. bei S. V. solidariai priteista nukentėjusiajam R. D. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir iš kiekvieno po 256,98 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 7 d. iki 2008 m. balandžio 15 d. dirbdamas UAB „xxx“, įm. k. (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, pagal UAB „xxx“ 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimą, kuriuo jis buvo įgaliotas parduoti UAB „xxx“ priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir įmonės vardu sudaryti bei pasirašyti jo pirkimo–pardavimo ir perdavimo–priėmimo sutartis, valdydamas UAB „xxx“ turtą patikėjimo teise, žinodamas, jog butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0680-9756:7472, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartimi pripažintas R. D. nuosavybe ir turi būti jam perduotas, 2007 m. gruodžio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, UAB „xxx“ direktoriui S. V. žinant, kad butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0680-9756:7472, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartimi pripažintas R. D. nuosavybe ir turi būti jam perduotas, bei jam nurodžius parduoti minėtą butą S. P. ir S. P. (S. P.), vykdydamas jo nurodymą, 2007 m. gruodžio 22 d. 13.45 val. Kauno m. 5-ajame notarų biure (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimą sudarydamas šio buto pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 5-1-1838) su S. P. bei S. P. ir tą pačią dieną pagal priėmimo–perdavimo aktą (notarinio registro Nr. 5-1-1839) perduodamas butą S. bei S. P., taip iššvaistė pagal 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimą jam patikėtą 192 500 Lt vertės svetimą turtą – R. D. butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0680-9756:7472, padarydamas R. D. 49 500 litų turtinę žalą.

S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. birželio 20 d. dirbdamas UAB „xxx“, įm. k. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal užimamas pareigas turėdamas teisę duoti nurodymus UAB „xxx“ komercijos direktoriui R. R. dėl UAB „xxx“ turto panaudojimo, pastarajam pagal UAB „xxx“ 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimą, kuriuo jis buvo įgaliotas parduoti UAB „xxx“ priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir įmonės vardu sudaryti bei pasirašyti jo pirkimo–pardavimo ir perdavimo–priėmimo sutartis, valdant UAB „xxx“ turtą patikėjimo teise, žinodamas, jog butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0680-9756:7472, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartimi pripažintas R. D. nuosavybe ir turi būti jam perduotas, 2007 m. gruodžio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, nurodė R. R. UAB „xxx“ patikėtą turtą – butą (duomenys neskelbtini), parduoti S. P. bei S. P., po to R. R. vykdant jo nurodymą ir žinant, kad šis butas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartį nuosavybės teise priklauso R. D. ir turi būti jam perduotas, 2007 m. gruodžio 22 d. 13.45 val. Kauno m. 5-ajame notarų biure (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimą sudarius šio buto pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 5-1-1838) su S. P. bei S. P. ir tą pačią dieną pagal priėmimo–perdavimo aktą (notarinio registro Nr. 5-1-1839) perdavus butą S. P. bei S. P., taip organizavo pagal užimamas pareigas jo žinioje esančio 192 500 Lt vertės svetimo turto – R. D. buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0680-9756:7472, iššvaistymą, padarydamas R. D. 49 500 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. R. ir S. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir non bis in idem principo taikymo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Jau minėta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bendrininkavimo formos

Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, kuriai esant nebūtini tokie požymiai, kaip iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas, nuolatiniai glaudūs ryšiai ir pan.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja S. V. ir R. R. veikus ne organizuota, bet paprasta bendrininkų grupe. Ši bendrininkavimo forma pripažįstama apeliantų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo

Abiejų apeliantų skundų argumentai, jog jų veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo sudėties, atmetami kaip nepagrįsti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

BK 184 straipsnio 2 dalies dispozicija nustato turto iššvaistymo nusikaltimo sudėtį: ,,Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę <...>“.

Šios nusikalstamos veikos dalykas yra svetimas turtas.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. sprendimu R. D. pripažinta nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) (1 t., 30–36 b. l.). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtas (butas) S. V. ir R. R. buvo svetimas.

Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, jog veikos padarymo metu butas nuosavybės teise priklausė ne R. D., bet UAB ,,xxx“. Kaip pagrindinį argumentą savo teiginiui pagrįsti apeliantas nurodo tai, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą (turtą) įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui momento, o nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre. Šiuo atveju turtas (butas) nebuvo nei perduotas R. D., nei įregistruotas viešame registre.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia apelianto pozicija nėra teisinga.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes butas (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. birželio 8 d. nuosavybės teise priklausė UAB ,,xxx“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 8 d. sprendimu nuosavybės teisę į butą pripažino R. D. ir įpareigojo UAB ,,xxx“ jam šį butą perduoti.

Teismo sprendimu pripažinus R. D. nuosavybės teisę į butą, jis šią teisę įgijo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Vadinasi, nuo 2007 m. birželio 8 d. butas nuosavybės teise priklausė R. D.

Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnio 1 dalį ir bando įrodyti, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog jo cituojama teisės norma taikoma tada, kai nuosavybės teisė įgyjama pagal sandorį. Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisės į butą atsiradimo pagrindas yra teismo sprendimas.

Apeliantas teisus, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymėtina, jog teisinė registracija nėra būtinas nuosavybės teisės įgijimo elementas, nes šiuo atveju nuosavybės teisės registracija atlieka ne teisę sukuriančią, bet teisę paviešinančią funkciją – ji skirta trečiųjų asmenų, įsigyjančių registruotą teisę, teisių apsaugai.

Dėl to teismo sprendimu įgytas turtas yra R. D. nuosavybė, ir nesvarbu, ar jis buvo registruotas, nes pats turto teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

Objektyviajam turto iššvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. liepos 22 d. UAB ,,xxx“ su R. D. pasirašė buto statybos rangos sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo už 143 000 Lt pastatyti ir iki 2005 m. lapkričio 1 d. perduoti R. D. butą (1 t., 40–41 b. l.). R. D. bendrovei sumokėjo sutartyje numatytus pinigus, kad ši jam pastatytų (rekonstruotų) butą, t. y. patikėjo savo turtą (pinigus) UAB ,,xxx“ konkrečiam tikslui pasiekti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. sprendimu butas pripažintas R. D. nuosavybe ir UAB ,,xxx“ įpareigotas butą perduoti R. D.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neperdavus turto (buto) R. D. butas liko UAB ,,xxx“ valdyme prieš R. D. valią, todėl S. V. kaip bendrovės generalinis direktorius, o R. R. kaip bendrovės komercijos direktorius 2007 m. sausio 4 d. įgaliojimo pagrindu turėjo juridiškai apibrėžtus įgalinimus dėl šio turto.

Taigi R. D. nuosavybės teise priklausęs turtas (butas) veikos padarymo metu buvo S. V. žinioje pagal jo einamas pareigas (bendrovės generalinis direktorius), o R. R. buvo patikėtas pagal įgaliojimą.

Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos.

Skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais neabejotinai įrodyta, kad S. V. ir R. R. R. D. priklausantį turtą (butą) pardavė tretiesiems asmenims – S. ir S. P. (1 t., 67–73 b. l.) ir tai padarė neteisėtai, nes žinodami, jog turtas (butas) nuosavybės teise priklauso R. D., neturėjo teisės sudaryti su S. ir S. P. pirkimo–pardavimo sutarties.

BK 184 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis yra turtinės žalos padarymas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad turtinė žala R. D. nebuvo padaryta.

Pirmosios instancijos teismas iššvaistyto turto vertę nustatė, remdamasis daikto (buto) rinkos verte veikos padarymo metu. Iš 2007 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog UAB ,,xxx“ butą (duomenys neskelbtini), S. ir S. P. pardavė už 192 500 Lt (1 t., 67–73 b. l.).

Ginčydamas turtinę žalą R. R. įrodinėja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje iš UAB ,,xxx“ R. D. jau priteista 144 000 Lt (2 t., 156–161 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis argumentas nepaneigia, kad turtinė žala R. D. padaryta. Minėtoje byloje buvo sprendžiami civiliniai teisiniai santykiai, todėl taikydamas dalinę restituciją ir priteisdamas piniginį ekvivalentą teismas vadovavosi dokumentais, patvirtinančiais didžiausią turto vertę.

Šis argumentas taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl apeliantų kaltės iššvaisčius svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog nustatant iššvaistyto turto vertę pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

R. R. apeliaciniame skunde teigia, kad UAB ,,xxx“ R. D. grąžino 143 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas į tai atsižvelgė ir šią sumą atėmė iš bendros sumos.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo S. V. gynėjas įrodinėdamas, kad turtinė žala nebuvo padaryta, remiasi 2007 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, jog buto vidutinė rinkos vertė yra 144 891 Lt.

Atkreipiamas dėmesys, kad vidutinė rinkos vertė nėra tapati rinkos vertei. Tikrąją turto rinkos vertę rodo ta kaina, kurią pardavėjas gavo, o pirkėjas sumokėjo už perkamą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp nuteistųjų S. V. ir R. R. veiksmų bei atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Būtent nuteistųjų veiksmai, parduodant butą tretiesiems asmenims S. ir S. P., tiesiogiai nulėmė tai, kad atsirado padariniai – turtinė žala R. D. Nuteistiesiems neperleidus buto tretiesiems asmenims, tokių padarinių nebūtų, todėl jų veiksmai buvo būtinoji sąlyga ir priežastis nustatytiems padariniams atsirasti.

Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde teigia, jog šioje byloje minimi santykiai neviršijo civilinės teisės saugomų ir ginamų ribų, todėl be pagrindo taikytos baudžiamosios teisės normos.

Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad R. D. ir UAB ,,xxx“, atstovaujamai V. R., pasirašius buto statybos rangos sutartį, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų.

Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

Nagrinėjamoje byloje UAB ,,xxx“ vienašališkai nutraukus buto statybos rangos sutartį, R. D. kreipėsi į teismą, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo UAB ,,xxx“ perduoti butą R. D., pripažino jam nuosavybės teisę į šį butą bei įpareigojo R. D. grąžinti UAB ,,xxx“ 143 000 Lt, perdavus butą R. D. nuosavybėn.

Šis sprendimas nebuvo vykdomas – UAB ,,xxx“ R. D. buto neperdavė, o jį pardavė tretiesiems asmenims.

Taigi R. D. pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo neįmanomas dėl UAB ,,xxx“ generalinio direktoriaus S. V. ir komercijos direktoriaus R. R. sąmoningų veiksmų. Dėl to R. D., gindamas savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju peraugo į baudžiamuosius.

Nuteistojo S. V. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi iš UAB ,,xxx“ R. D. priteistas 144 000 Lt piniginis ekvivalentas apelianto veikos nedaro nusikalstama.

Toks skundo teiginys nepagrįstas.

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi UAB ,,xxx“ iškelta bankroto byla, iki tol R. D. nekompensuotas dėl apeliantų kaltės prarastas turtas ir nėra realios galimybės jį visiškai kompensuoti (5 t., 105–111 b. l.), t. y. apginti nukentėjusiojo teises civilinės teisės priemonėmis.

Apeliantai be pagrindo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad jų veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės.

Turto iššvaistymo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam turtinę žalą ir to nori, o netiesioginė tyčia – kai asmuo tyčine veika tiesiogiai nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis S. V. pripažino žinojęs, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. sprendimu nuosavybės teisė į butą pripažinta R. D., tačiau neigė buvus tyčinę kaltę paaiškinęs, kad butas parduotas be jo žinios, kadangi tuo metu jis atostogavo.

Nuteistasis R. R. taip pat pripažino žinojęs apie vykstančius teisminius ginčus tarp UAB ,,xxx“ ir R. D., tačiau neigė žinojęs apie pastarajam priimtą palankų teismo sprendimą.

Nuteistojo S. V. versiją veikos padarymo metu jį atostogavus pirmosios instancijos teismas tyrė ir ją motyvuotai atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma (AB Šiaulių banko, VĮ Registrų centro, Kauno miesto apylinkės teismo dokumentai, R. R. ir S. P. parodymai) patvirtina faktą, kad S. V. 2007 m. gruodžio 22 d. realiai neatostogavo, bet ėjo UAB ,,xxx“ generalinio direktoriaus pareigas. Šių motyvų teisėjų kolegija išsamiai nekartoja.

Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde neigia davęs R. R. nurodymą parduoti butą S. ir S. P.

Nuteistasis R. R. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 18–21 b. l.; 3 t., 4–5, 8–9 b. l.) ir abiejų instancijų teismuose nuosekliai tvirtino, jog butą parduoti jam žodžiu nurodęs S. V.

S. V., bandydamas sumenkinti R. R. parodymus, apeliaciniame skunde teigia teismą neįvertinus, kad R. R. duoda jį kaltinančius parodymus, siekdamas išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais R. R. parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Liudytojas V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo reikalais (kaina, pirkėjų paieška ir kt.) užsiiminėjo S. V. bei R. R., kainą derino su juo. Akcininko sprendimą dėl konkretaus buto pardavimo akcininkui paruošdavo, tačiau paprastai visus sprendimus dėl butų pirkimo–pardavimo priiminėdavo S. V.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. K. patikslino, kad abu direktoriai turėjo vienodas teises, tvarkant butų pirkimo–pardavimo reikalus. Tai patvirtino ir nuteistasis S. V. Tačiau įvertinus, jog abi pareigybės teisinių įgalinimų aspektu skyrėsi, nėra pagrindo abejoti jau minėtais R. R. parodymais dėl S. V. vaidmens. Kita vertus, tai nereiškia, kad S. V. organizavo nusikaltimą.

Liudytojas S. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino buto pirkimo klausimais bendravęs ir su S. V., ir su R. R.

Nukentėjusysis R. D. abiejų instancijų teismuose patvirtino, jog kontoroje paprašius perduoti jam nuosavybės teise priklausantį butą, S. V. atsakė: ,,Eisime teisine tvarka“.

Tai, kad byloje nėra S. V. raštiško nurodymo parduoti butą, nereiškia, jog butas buvo parduotas be jo žinios. Priešingai, S. V. veiksmai (antstolių patvarkymų nevykdymas, prieš buto pardavimą bendravimas su S. P., atsisakymas gera valia perduoti butą R. D.) rodo jo tikslą parduoti butą S. ir S. P.

Nuteistasis S. V. teigė, kad be akcininko sprendimo jis negalėjo savarankiškai perduoti buto R. D.. Buvo užsiminęs akcininkui apie teismo sprendimą, tačiau jis pasakė: ,,Spręsime, galvosime“.

CK 2.87 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais.

Byloje nustatyta, jog 2005 m. birželio 20 d. UAB ,,xxx“ vienintelio akcininko S. B. raštišku sprendimu S. V. paskirtas bendrovės generaliniu direktoriumi (2 t., 77 b. l.).

Nuteistasis S. V. žinojo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. sprendimu ginčo butas pripažintas R. D. nuosavybe ir UAB ,,xxx“ įpareigota butą perduoti jo teisėtam savininkui. Byloje nesant nė vieno jo kaip generalinio direktoriaus rašytinio kreipimosi į vienintelį akcininką, prašant leisti vykdyti teismo sprendimą, ir dirbant direktoriumi toliau, atsakomybė dėl atsiradusių negatyvių padarinių tenka direktoriui, kurio pareiga elgtis rūpestingai, apdairiai ir laikytis bendrovės veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Tai, kad ne S. V., bet R. R. kreipėsi į notarų biurą, prašydamas paruošti dokumentus buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, pateikė prašymą notarui užsakyti pažymą iš VĮ Registrų centro, pagal įgaliojimą atstovavo UAB ,,xxx“ parduodant butą S. ir S. P., nepaneigia S. V. kaltės.

Nuteistasis R. R. bendrovėje dirbo komercijos direktoriumi. Apeliacinės instancijos teisme abu apeliantai nurodė komercijos direktoriaus tokias funkcijas: butų pardavimas, pirkėjų paieška, derybų vedimas su pirkėjais, butų kainų derinimas ir kt. Be to, UAB ,,xxx“ vienintelis akcininkas V. K. 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 29-1207 pirkimo–pardavimo sutartį notarų biure pasirašyti įpareigojo komercijos direktorių R. R. (1 t., 146 b. l.).

Taigi visus paminėtus veiksmus R. R. atliko pagal savo, kaip komercijos direktoriaus, pareigas.

Atmetamas kaip nepagrįstas R. R. apeliacinio skundo argumentas, jog nuo jo buvo slepiami visi teisminiai ginčai, susiję su aptariamu butu.

Byloje nustatyta, kad kai kuriuos antstolio patvarkymus pasirašė R. R., todėl, turėdamas teisinį išsilavinimą, jis negalėjo nesuprasti tų antstolio patvarkymų teisinės reikšmės. Pasirašydamas juos R. R. buvo informuotas, jog jau vyksta teismo sprendimo vykdymo procesas.

Nukentėjusiojo R. D., liudytojos L. D. parodymai, kad po Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimto sprendimo jie bendravo su R. R. bei S. V. ir pastarieji atsisakė perduoti butą, rodo R. R. žinojus, jog butas nuosavybės teise priklauso R. D., o ne bendrovei.

Aplinkybė, kad buto areštas panaikintas ne apeliantų pastangomis, nepaneigia jų kaltės.

Taigi byloje surinkti įrodymai ir nuteistųjų atlikti veiksmai patvirtina juos veikus tiesiogine tyčia, nes S. V. ir R. R. suprato, jog pažeidžia savininko interesus, daro jam materialinę žalą, ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti bei skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose įvertinti įrodymai patvirtina padarytoje veikoje esant ir objektyvius, ir subjektyvius turto iššvaistymo požymius.

Nuteistųjų R. R. bei S. V. veiką kvalifikuojantis požymis – didelė turto vertė – vadovaujantis BK 190 straipsnio nuostatomis nustatytas teisingai. Dėl to nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas S. V. ir R. R. paskyrė vienintelę BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir formaliai jų nepažeidė – paskyrė įstatymo sankcijos ribas atitinkančias bausmes.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantams paskirtos bausmės šiuo konkrečiu atveju nėra teisingos.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, iš jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris irgi yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai reglamentuoja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatos.

Spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti nuteistiesiems S. V. ir R. R. BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nors nuteistųjų padarytas nusikaltimas yra sunkus ir priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijos, tačiau šis nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan.

Iš nuteistųjų asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, kad R. R. teisiamas pirmą kartą; S. V. dirba, teistas už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, tačiau ankstesnis teistumas turi ryšį su nagrinėjama nusikalstama veika.

Nenustatyta, jog nuo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo iki šiol abu nuteistieji būtų padarę naujų nusikalstamų veikų. Dėl to darytina išvada, kad R. R. ir S. V. padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jų ankstesnio gyvenimo pasekmė.

Be to, būtina atsižvelgti, jog ši byla nėra labai sudėtinga ar labai didelės apimties, tačiau jos ištyrimas ir išnagrinėjimas teisme nepateisinamai ilgai užsitęsė. Nuo nusikaltimo padarymo (2007 metų) iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2013 metų) praėjo šešeri metai (iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme – ketveri metai). Tai iš tiesų ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, kurio metu nesant naujų apeliantus neigiamai apibūdinančių duomenų parodantis jų mažesnį pavojingumą.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad sprendimą parduoti ginčo butą S. ir S. P. priėmė ne jie vieni. Svarbus vaidmuo teko vieninteliam akcininkui V. K., kuris priėmė formalų sprendimą parduoti butą. Būtent jis kaip vienintelis akcininkas buvo labiausiai suinteresuotas butą parduoti brangiau, nei numatė su R. D. pasirašyta statybos rangos sutartis. Liudytojas V. K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog direktorių atlyginimas nepriklausė nuo parduotų butų kainos, tačiau brangiau pardavus butą bendrovei yra nauda.

Šioje situacijoje negalima neįvertinti ir nukentėjusiojo R. D. elgesio. Jis, įgijęs nekilnojamąjį daiktą, turėjo teisę ir galėjo kreiptis į VĮ Registrų centrą, prašydamas įregistruoti nuosavybės teisę į šį daiktą, tačiau elgėsi nerūpestingai ir to nepadarė. Byloje nėra įrodymų, kad R. D. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, o šis atsisakė registruoti R. D. nuosavybės teisę į butą. Nors R. D. teigia negalėjęs įregistruoti nuosavybės teisės dėl to, jog UAB ,,xxx“ jam neperdavė buto, tačiau teismo sprendimo pakako, kad R. D. nuosavybės teisė į butą būtų įregistruota. Tam nebuvo būtina pasirašyti buto perdavimo–priėmimo akto tarp UAB ,,xxx“ ir R. D. Tai padarius, turto (buto) perleidimo tretiesiems asmenimis galėjo neįvykti, o R. D. teisė į nuosavybę būtų apginta civilinės teisės priemonėmis.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, nes jos rodo, jog nustatytomis aplinkybėmis apeliantų padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkai nėra tiek pavojingi, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, tik skiriant laisvės atėmimo bausmę.

Dėl to BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už aptariamą nusikalstamą veiką šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija apeliantams taiko BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skiria švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Siekiant apsaugoti nukentėjusiojo R. D. turtinius interesus, skirti baudą nuteistiesiems netikslinga, nes nukentėjusiajam priteistas nemažas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, be to, jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Bausmės dydį teisėjų kolegija nustato atsižvelgdama į tai, kad S. V. pagal užimamas pareigas turėjo didesnę iniciatyvos teisę priimti sprendimus, todėl, nors ir pats būdamas vykdytojas, nurodė jam pavaldžiam R. R. parduoti ginčo butą, o šis, užimamas taip pat atsakingas pareigas, pagal subordinaciją vykdė gautą nurodymą, taigi nežiūrint konkrečių atliktų veiksmų, įeinančių į jo pareigas, jo atsakomybė yra kiek mažesnė.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo R. R. apeliacinio skundo teiginiu, jog neturtinę žalą R. D. teismas priteisė nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas bei teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus (ir galimus patirti ateityje) neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam R. D. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų S. V. ir R. R. veiksmais. Be abejonės, dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusysis R. D. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, jog prieš garbaus amžiaus nukentėjusįjį (gim. 1939 m.) tiesiogine tyčia padarytas sunkus nusikaltimas. Nukentėjusysis, praradęs būstą, patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, nepatogumą. Netekęs būsto, jis prarado galimybę juo disponuoti savo nuožiūra, tenkinti materialinius poreikius, buvo priverstas dalyvauti civiliniuose teisminiuose ginčuose.

Nuteistojo R. R. skunde daroma prielaida, kad R. D. norėjo įsigyti butą pasipelnymo tikslu, atmetama, nes kiekvienas asmuo gali laisvai rinktis, kaip elgtis su savo turtu. Tai nepaneigia neturtinės žalos atsiradimo pagrindo.

Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog R. D. neturtinė žala priteista antrą kartą už tą patį objektą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžiu R. D. neturtinė žala priteista už tai, kad S. V. ignoravo ir nevykdė teismo sprendimo, kuriuo buvo įpareigotas perduoti butą R. D.. Dėl tokių S. V. veiksmų R. D. patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus (reikėjo eiti į teismą gauti vykdomąjį raštą, privalėjo kreiptis į antstolį, ilgai truko ir nedavė realių rezultatų antstolio pastangos).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje neturtinė žala atsirado dėl to, jog nuteistieji iššvaistė R. D. priklausantį turtą, tuo ignoruodami konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą ir nukentėjusiajam sudarydami daug nepatogumų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam R. D. iš nuteistųjų R. R. ir S. V. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Dėl to civiliniam ieškiniui užtikrinti pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į R. R. ir S. V. priklausantį turtą (BPK 116, 151 straipsniai).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti R. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe;

pripažinti R. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe;

R. R., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, R. R. įpareigoti neatlygintinai išdirbti 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) valandų per pusantrų metų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo S. V.;

panaikinti S. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe;

pripažinti S. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe;

S. V., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas apimant ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą 2 metams;

remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, S. V. įpareigoti neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią abiem nuteistiesiems skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.