Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. Ž. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. Ž. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 3 dalį 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria nuteistojo J. S. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. Ž. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 23 d., apie 18.15 val., Švenčionių rajone, kelio Vilnius–Švenčionys–Zarasai 73-ajame kilometre, po to, kai už leistino greičio viršijimą buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis „Mazda 323“ (duomenys neskelbtini), už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą tarnybiniame automobilyje „Volvo 460“ (duomenys neskelbtini) esančiam tarnybos metu bei vykdančiam eismo priežiūros ir viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas Švenčionių rajono PK Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio vyresniajam patruliui A. T. pasikėsino duoti 50 Lt kyšį, užkišdamas pinigus jam už aplanko, kurį šis laikė ant kelių.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimo, nebuvo išsamiai atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus; nesant įrodymų visumos, nebuvo įmanoma suformuoti teisingą, teisėtą ir pagrįstą vidinį įsitikinimą dėl jo kaltumo.

Taip pat nuteistasis J. S. Ž. teigia, kad jo veika neteisingai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, nes, motyvuodamas tyčios turinį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, o tik į kaltinimui naudingas, jas neobjektyviai vertino. J. S. Ž. nurodo, kad jis savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, o nuosekliai ir teisingai parodė, kad buvo sustabdytas už greičio viršijimą. Be to, administracinis teisės pažeidimas buvo fiksuojamas netobulu ir neatitinkančiu Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.3.1 ir 7.3.2 straipsnių reikalavimų greičio matuokliu; kasatorius nesutiko dėl prietaiso parodymų, todėl buvo pakviestas į tarnybinį automobilį, kuriame vienas iš pareigūnų pasidėjo prieš save aplanką su pažeidimo protokolo blanku ir, ėmęs jį pildyti, pasitikslino dėl jo ankstesnių nuobaudų buvimo; kadangi nuteistasis J. S. Ž. patvirtino, kad anksčiau buvo baustas už nežymų greičio viršijimą, bet pažeidimo tikslios datos nurodyti negali, A. T. susisiekė su policijos komisariato budėtoju ir pateikė duomenis apie kasatorių bei užklausė apie jo ankstesnes nuobaudas. Patruliui pasakius, kad teks mokėti baudą, kurios dydis priklausys nuo budėtojo atsakymo, bet ši nebus mažesnė nei 100 Lt, iš vienos piniginės ištraukė 50 Lt ir padėjo pinigus ant tarp sėdynių esančio porankio, iš kitos kišenės siekė piniginės su pinigais, norėdamas dar išimti 50 Lt. Tuo metu A. T. iš karto budėtojui pranešė, kad kasatorius duoda kyšį, ir paprašė tai užregistruoti, o kupiūras nuo porankio padėjo ant prietaisų skydo viršaus, virš vairo. Kitas pareigūnas – V. B. – priėjo prie automobilio tik po to, kai budėtojui jau buvo pranešta neva apie kyšio davimą.

Kasatorius skunde tvirtina, kad neturėjo tikslo duoti kyšį, nes žinojo, kad tai yra nusikalstama veika, taip pat nebuvo prasmės to daryti dar ir dėl to, kad A. T. jau buvo susisiekęs su budėtoju ir pranešęs jo pavardę, vyko ankstesnių nuobaudų patikrinimas. Ikiteisminio tyrimo metu, anot nuteistojo J. S. Ž., nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad jis turėjo susiformavusią tyčią duoti kyšį pareigūnui, norėdamas palenkti jį neatlikti pareigos surašyti pažeidimo protokolą; siekį sumokėti baudą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis, nors ir nepasitikėjo greičio matuoklio parodymais, tačiau vėliau už administracinį teisės pažeidimą paskirtą 70 Lt baudą sumokėjo, nes pats neturėjo jokios galimybės nuginčyti matuoklio parodymus.

Be to, kasatorius nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties galima spręsti, jog papirkimo sudėtis – formali nusikalstamos veikos sudėtis, tad tokiu atveju pasikėsinimo stadijos joje nėra. Motyvas ir tikslas – būtini papirkimo sudėties požymiai, tačiau jie nebuvo nustatyti pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šį aspektą, nagrinėdamas apeliacinį skundą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi tikėtinais samprotavimais, o ne konkrečiais bei kategoriškais duomenimis. Kasatorius skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai įvertino jo suinteresuotumą bylos baigtimi, kai praktiškai patys liudytojai – policijos pareigūnai – buvo suinteresuoti bylos baigtimi.

Nuteistasis J. S. Ž., be to, nurodo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytojų parodymai išsiskyrė. Liudytojas A. T. parodė, kad jam užklausus budėtoją apie kasatoriaus ankstesnius pažeidimus, J. S. Ž. „įkišo pinigus“, tad jis tuo pačiu pranešimu budėtojui pranešė ir apie papirkimą. Liudytojas V. B. teisme teigė, kad „A. T. susisiekė su budėtoju. Tuo metu J. S. Ž. išsitraukė piniginę, sakė „nerašykit protokolo, nereikia“ ir įkišo ant aplanko pinigus“. Taigi liudytojas V. B., anksčiau nieko nerodęs apie protokolo rašymą, teisme parodymus pakeitė. Kasatorius mano, kad, nepašalinus liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų, nėra pagrindo laikyti nustatytomis faktines aplinkybes.

Pažeistą rungtyniškumo principą kasatorius sieja su tuo, kad kaltinimo liudytojai kartu buvo ir įvykio dalyviai, nes nesant valstybės tarnautojo papirkimas nebūtų įmanomas. Kadangi gynybos liudytojų nebuvo, todėl tiek nuteistojo J. S. Ž., tiek liudytojų parodymai šiuo atveju turėjo vienodą įrodomąją reikšmę. Taip pat kasatorius nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų motyvų neaišku, kokių įrodymų visetas lėmė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nekreipė dėmesio į J. S. Ž. apeliacinio skundo argumentą, kad jam turėjo būti suteikta galimybė nutraukti neteisėtus veiksmus.

Baudžiamoji byla, kurioje kasatorius nuteistas, nėra itin sudėtinga, didelės apimties, reikalaujanti specialių žinių, ilgalaikio tyrimo ir pan., tačiau ją tiriant buvo padaryta esminių BPK pažeidimų – tyrimas atliekamas nepagrįstai ilgai: baudžiamoji byla buvo iškelta 2006 m. kovo 23 d., tą pačią dieną kasatoriui buvo pranešta apie įtarimą. Gavus pareigūnų tarnybinius pranešimus bei apklausus juos kaip liudytojus, jokie procesiniai veiksmai byloje nebuvo atliekami iki 2006 m. spalio mėnesio. Tik 2006 m. lapkričio 24 d. surašytas kaltinamasis aktas – taip, anot kasatoriaus, buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuotą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje. Byla buvo nagrinėjama beveik vienerius metus, nors didesnė dalis procesinių veiksmų atlikti tą patį 2006 m. kovo 23 d. vakarą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Rungimosi, lygybės prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcijos ir proceso greitumo principai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo ir kad kaltinimo bei gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Šios kasatoriaus teisės baudžiamojo proceso metu nebuvo varžomos, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti rungimosi bei lygybės prieš įstatymą principų pažeidimą. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas BPK nustatyta tvarka gautais liudytojų parodymais rungimosi ir (ar) lygybės prieš įstatymą principų niekaip negali pažeisti. BPK nenumatyta išskirtinių liudytojų parodymų vertinimo taisyklių, kai asmenys, duodantys parodymus, yra teisėsaugos institucijų atstovai. Pagal BPK 78 straipsnio 1 dalį kaip liudytojai gali būti šaukiami asmenys, apie kuriuos yra duomenų, kad jie žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Abu policijos darbuotojai, kurių akivaizdoje kasatorius davė kyšį, viso proceso metu davė iš esmės vienodus ir neprieštaringus parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai, priimdami procesinius sprendimus, įrodymus įvertino kaip visumą: t. y. kiekvieno liudytojo ir paties nuteistojo parodymus analizavo ir atskirai, ir kartu, sprendė dėl prieštaravimų tarp jų (pagrįstai konstatavo jų nebuvimą), taip pat dėl įrodymų pakankamumo.

Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo atlikti jokie veiksmai ar priimti sprendimai, kuriuos analizuojant galima būtų teigti, kad kasatoriaus kaltumas būtų konstatuojamas dar iki bylos išnagrinėjimo teisme, todėl ir nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje truko ilgiau kaip šešis mėnesius nuo pirmosios įtariamojo apklausos momento, tad kasatorius, vadovaudamasis BPK 215 straipsnio nuostatomis, turėjo teisę paduoti ikiteisminio tyrimo teisėjui skundą dėl proceso vilkinimo, tačiau to nepadarė, nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose apie ikiteisminio tyrimo vilkinimą taip pat neužsiminė. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad apkaltinamasis nuosprendis byloje buvo priimtas greičiau nei per vienerius metus po nusikalstamos veikos padarymo, darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, BPK bei kituose teisės aktuose įtvirtinta kaltinamojo teisė reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, nebuvo suvaržyta.

Pažymėtina, kad papirkimo sudėtis yra formali, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai yra atliekami veiksmai, padarinius paliekant už nusikalstamos veikos sudėties ribų – šiuo atveju J. S. Ž., padavęs 50 Lt pareigūnui – vyresniajam policijos patruliui, siekdamas jį papirkti, t. y. norėdamas, kad jam dėl greičio viršijimo nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (šis kaltininko veikos motyvas, kaip ir visi kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nustatytas sistemiškai įvertinus visus įrodymus byloje), turėjo būti nuteistas už baigto baudžiamojo nusižengimo padarymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų neperžengė. Apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo priimamame nuosprendyje ar nutartyje turi būti pasisakyta tik dėl visų apelianto aiškiai nurodytų teisinių argumentų. Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas laikėsi.

Kasaciniame skunde nuteistasis J. S. Ž. taip pat dar kartą nusako savo poziciją dėl nusikalstamos veikos mechanizmo, nurodydamas veikos aplinkybes, kurias dėstė apklausų ir akistatų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde, be to, kritikuojamas žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas. Pažymėtina, kad, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų analizuoto nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, jei tai nesusiję su teisės taikymu, iš naujo nenagrinėja, iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų įrodymų taip pat nerenka ir nevertina. Kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, abejojama ištyrus įrodymus teismų padarytomis išvadomis, konkrečiai ir motyvuotai nenurodant proceso metu galimai padarytų įstatymo pažeidimų, pripažįstami nenagrinėtinais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. S. Ž. kasacinį skundą atmesti.