Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d.

Privataus kaltintojo R. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. išteisintas jį kaltinant tuo, kad 2015-07-10, apie 7.24 val. , būdamas (duomenys neskelbtini), po 2015-07-10, 6.57 val. internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) paskelbtu A. K. straipsniu “(duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiilgo švelnumo“, pasivadinęs slapyvardžiu „slykstu skaityti“, parašė komentarą „a. pazistu seniai, nieksas gyvenantis ne pagal pajamas turciu kvartale (duomenys neskelbtini), matyt ir su zurnaliuga is (duomenys neskelbtini) turi rysiu, slykstu buvo skaityti, beje jo nekompetencija uzknisdavo ir (duomenys neskelbtini) komisariata, zurnaliuga pasirode kaip kekse su uzsakomuoju straipsniu“ ir tokiu būdu paskleidė apie R. A. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą juo.

Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu A. B. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde R. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-03-14 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti A. B. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo ir skirti jam 10 MGL dydžio baudą. Iš A. B. priteisti civilinį ieškinį – 3000 Eur.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal BK 2 str., kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, 3 d., asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą.

Pagal BK 154 str., numatančio baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą, 1 d. atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B., būdamas namuose, internete perskaitęs dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalisto A. K. straipsnį „(duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiilgo švelnumo“, 2015-07-10 6 val. 57 min. komentarų skiltyje, pasivadinęs slapyvardžiu „šlykštu skaityti“, parašė komentarą „a. pazistu seniai, nieksas gyvenantis ne pagal pajamas turciu kvartale (duomenys neskelbtini), matyt ir su zurnaliuga is (duomenys neskelbtini) turi rysiu, šlykštu buvo skaityti, beje jo nekompetencija užknisdavo ir (duomenys neskelbtini) komisariata, zurnaliuga pasirodė kaip kekse su užsakomuoju straipsniu“.

Šių faktinių aplinkybių neginčijo ir pats kaltinamasis A. B., kuris savo kaltės dėl BK 154 str. 2 d. padarymo nepripažino, teigdamas, kad komentarą po privataus kaltintojo minimu straipsniu parašė po to, kai perskaitė šį straipsnį ir pamatė, kad jis, kaip juoda nuo baltos spalvos skiriasi nuo to, kas buvo parašyta apie R. A. prieš kelias dienas, 2015-07-07 publikuotame kitame straipsnyje.

Esant tokioms aplinkybėms teigtina, kad BK 154 str. 2 d. kontekste, šioje byloje nereikalinga įrodinėti kaltinamojo A. B. komentaro per visuomenės informavimo priemonę autorystės, tačiau spręstina dėl šio komentaro turinio esmės, t. y. ar A. B. komentare išdėstyti teiginiai atitinka tikrovę, o jeigu jie neatitinka tikrovės, ar savo pobūdžiu jie yra paniekinantys ir (ar) pažeminantys R. A., arba galintys pakirsti pasitikėjimą juo.

Atskirai pažymėtina, kad šioje byloje svarbi ir reikšminga yra ta faktinė aplinkybė, kad R. A., kaip vienas policijos vadovų, yra asmuo, turintis įgaliojimus ir kompetencijas tiek savo pavaldinių - policijos darbuotojų, tiek asmenų, kurie arba dėl kurių kreipiamasi į policiją, atžvilgiu. Todėl geras vardas ir nesuteršta komisaro R. A. reputacija šiame kontekste, reikšminga aplinkybė visuomenės saugumui užtikrinti. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad privataus kaltintojo R. A., kuris yra viešas asmuo - vieno (duomenys neskelbtini) policijos komisariatų vadovas, atsparumas viešai išsakomai kritikai turi būti žymiai didesnis, nei bet kurio kito neviešo asmens ir neigiamų padarinių jam sukelti neturėtų, todėl kritika, pati savaime, dėl to reiškiama nuomonė negali būti pagrindu apkaltinti kitą asmenį šmeižimu. Tačiau nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. B. savo komentare tik išsakė kritiką bei savo nuomonę R. A. atžvilgiu, kadangi A. B. išsakyti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai komentare negali būti vertinami nei kaip nuomonė, nei, kaip kritika, o savo pobūdžiu šie teiginiai yra paniekinantys ir (ar) pažeminantys R. A., arba galintys pakirsti pasitikėjimą juo.

Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje galimai atskleidė išankstinę savo nuomonę, kad A. B., pateikdamas informaciją, kaip neva, savo nuomonę, komentare galimai tik kritikavo R. A., jo gyvenimo būdą ir asmenines, kaip policijos vadovo, savybes. Tačiau, kaip matyti iš A. B. komentaro turinio, jame nurodomi konkretūs teiginiai (faktai), kurie nebuvo skelbiami A. K. publikacijoje, o būtent: šiame straipsnyje nebuvo duomenų nei apie R. A. turtinę padėtį, nei apie jo kompetenciją ir jos vertinimą (duomenys neskelbtini) policijos komisariato darbuotojų.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas viso proceso metu akivaizdžiai demonstravo savo poziciją dėl kaltinimo, trukdė privačiam kaltintojui teikti proceso dalyviams klausimus, nuolat pertraukdamas apklausėją, performuluodamas klausimus, teikdamas proceso dalyviams menančius klausimus. Tokią teismo elgseną iš esmės atskleidžia teisiamojo posėdžio garso įrašas, kuris yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis. Tikėtina, kad išankstinės nuostatos galėjo sukliudyti pirmosios instancijos teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismo nešališkumo užtikrinimas - viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad „<...> tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Tačiau visiškai nesuprantama teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo A. B. parašytame komentare pateikta informacija buvo susijusi su aplinkybėmis bei faktais, iš esmės egzistavusiais objektyvioje tikrovėje, kas reikštų, kad toks pirmosios instancijos teismo nuomone, R. A. yra niekšas, gyvenantis ne pagal pajamas turčių kvartale, (duomenys neskelbtini), kurio nekompetencija „užknisdavo“ ir (duomenys neskelbtini) komisariato darbuotojus bei pareigūnus, be to, R. A. turi ryšių dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“, kurio žurnalistas A. K. pasirodė kaip kekšė su užsakomuoju straipsniu. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai nepagrįsta jokiais objektyviai egzistuojančiais duomenimis, išskyrus paties kaltinamojo A. B. parodymus, jog, neva, jis, kaip buvęs pareigūnas, prieš keliolika metų pats tiesiogiai matė R. A. neetišką pokalbį su pavaldiniais, t. y. girdėjo, kaip R. A. šaukė ant dviejų patrulių; A. B. teko tarnybos metu važiuoti į R. A. namą ir matyti pakankamai prabangiai įrengtus namus, taip pat teko girdėti iš kolegų, dirbusių (duomenys neskelbtini) PK, dėl R. A. nekompetencijos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasyviai vertindamas tik tuos duomenis, kuriuos pateikė privatus kaltintojas ir savo iniciatyva nesiimdamas veiksmų pagal savo kompetenciją tiesai byloje nustatyti, nukrypdamas nuo BK 154 str. 2 d. esmės - patvirtinti arba paneigti išvadą dėl viešai pateiktų teiginių tikrumo ir šmeižikiškumo – skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai daug dėmesio skyrė duomenims, pagrindžiantiems iš esmės A. B. gynybinę poziciją, neva, šis tik išsakė savo nuomonę dėl R. A., kadangi mano, kad amoralus ir negarbingas R. A. negali dirbti policijoje. Tačiau būtent šis A. B. teismui nurodytas motyvas ir jo veiksmų priežastys, dėl kurių A. B. rašė komentarą, tiesiogiai atkleidžia A. B. kaltės (tiesioginės tyčios) turinį, t. y., kad jis suvokė daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir norėjo, kad kiltų baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y., manydamas, kad R. A. netinkamas eiti policijos komisariato viršininko pareigas, siekė savo turimomis žiniomis jį sukompromituoti, kad R. A. šių pareigų netektų. Pabrėžtina, kad A. B. teisiamųjų posėdžių metu net neslėpė tiesioginių savo veiksmų tikslų teigdamas, kad tokiu būdu, neva, siekė padėti policijos pareigūnams, buvusiems savo kolegoms. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokius A. B. iš esmės nusikalstamus tikslus ir motyvus vertino neteisingai, nepagrįstai teigdamas, kad <...>“ nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad A. B. komentarą parašė po to, kai perskaitė 2015-07-07 straipsnį bei 2015-07-10 straipsnį apie R. A., bei pamatė, kad antrasis straipsnis, jo supratimu, yra bandantis pateisinti R. A. bei pašiepti jo pavaldinius, apie kurių atžvilgiu nederamą jų viršininko R. A. elgesį buvo rašoma pirmame straipsnyje, kuris kaltinamojo vertinimu, dėl asmeniškai turimos patirties bei informacijos apie R. A., atitiko tikrovę. Jis tuomet ir išsakė nuomonę apie šiuos jam žinomus faktus. Iš to matyti, kad nukentėjusysis komentare nepateikė tokių faktų, informacijos, kuri neegzistuotų tikrovėje, o tik pateikė faktų, kuriuos žinojo apie R. A. iš savo patirties, sužinojo iš 2015-07-07 publikacijos internete, taip pat ir palyginęs informaciją su 2015-07-10 publikacija internete, vertinimą (savo nuomonę). Pastebėtina, kad šioje teismo nuosprendžio vietoje galimai pirmosios instancijos teismas suklydo kaltinamąjį A. B. įvardindamas nukentėjusiuoju. Tačiau neatmestina versija, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą kaltinamąjį A. B. laikė nukentėjusiuoju, o privatų kaltintoją R. A. laikė kaltinamuoju, kas galimai lėmė dėl išankstinės nuostatos ir asmeninės pozicijos priimtą aiškiai neteisingą teismo sprendimą. Kadangi kaltinamasis turėjo objektyvų pagrindą suvokti ir suvokė tuos faktus, apie kuriuos išdėstė nuomonę komentare, kaip realiai egzistuojančius tikrovėje, nėra jokio pagrindo manyti, kad kaltinamasis būtų suvokęs, kad rašydamas komentarą gali paskleisti apie privatų kaltintoją kokią nors tikrovės neatitinkančią informaciją bei, kad tokiu būdu būtų norėjęs jį paniekinti ar pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nevertino to, kad A. B. komentare buvo pateikta nauja informacija, kaip nauji faktai, kurie iki tol nebuvo skelbiami aptariamame dienraštyje ar kitoje visuomenės informavimo priemonėje (tai, kad R. A. gyvena ne pagal pajamas ir R. A. yra nekompetentingas). Tačiau tai nėra A. B. nuomonė, kadangi tai yra žinia (informacija), kurią A. B. asmeniškai savo iniciatyva viešai paskleidė konstatuojamo pobūdžio teiginiais, o ne abejonėmis. Tokio turinio ir apimties informacija iki tol nebuvo pateikta kitų asmenų, tai visiškai naujų duomenų (faktų) srautas. Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija - konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys, aptariamuoju atveju A. B. išsakyti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai komentare negali būti vertinami, kaip nuomonė.

Skunde taip pat teigiama, kad visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis A. B. turėjo objektyvų pagrindą suvokti ir suvokė tuos faktus, apie kuriuos išdėstė nuomonę komentare, kaip realiai egzistuojančius tikrovėje. Teismas besąlygiškai patikėjo A. B. parodymais, iš esmės nepatikrinęs nė vieno jų tikrumo (pvz., ar A. B. iš tiesų buvo R. A. namuose ir matė jame, neva, prabangą; kada ir kas iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato darbuotojų jam sakė, kad R. A. nekompetencija juos „užknisa“), tačiau absoliučiai ignoravo svarbią tiesai atkleisti faktinę aplinkybę - tai, kad A. B. teisme pats prisipažino iš tiesų nepažįstantis R. A., o apie jį žinantis, nes anksčiau dirbęs policijoje, kaip ir tai, kad, A. B. teigimu, jis girdėjo R. A. šaukiantį ant pareigūnų 1997 metais, kai, tuo tarpu, iš privataus kaltintojo R. A. pateiktų teismui duomenų akivaizdžiai matyti, kad R. A. tuo metu nedirbo (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. A. B. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie R. A. tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis yra ne pagal pajamas gyvenantis asmuo, neturintis reikiamos kompetencijos eiti užimamas pareigas bei galintis turėti ryšių su žurnalistu, parašiusiu jo užsakymu straipsnį, tai yra tokiu būdu apšmeižė R. A.. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskaidė komentarą į atskirus žodžius ir teiginius bei nevertino visos informacijos turinio visumos. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, o vertindamas įrodymus, būtų laikęsis BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus būtų vertinęs lygindamas juos tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, tikėtina, kad būtų atskleistas akivaizdus A. B. nusikalstamas elgesys, kurio motyvas ir tikslas apšmeižti R. A., kad šis netektų pareigų.

Skunde pastebima ir tai, kad teismas, imdamas savarankiškai analizuoti atskirų A. B. komentaro žodžių prasmę ir reikšmę, iš esmės baudžiamajame procese taikė specialiąsias, o ne teisės žinias. Šiuo atveju svarbu tai, kad tik asmuo, turintis specialiųjų (filologijos) žinių gali teismui teikti išvadą dėl žodžių sampratos interpretacijos, o šioje byloje nebuvo apklaustas nė vienas subjektas, galintis kompetentingai tai atlikti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. B. pateiktos informacijos šmeižikiškumo požymio, apsiribojo asmenine A. B. komentaro turinio ir atskirų jo žodžių, išimtų iš konteksto, interpretacija, pasinaudodamas tik Lietuvių kalbos žodyno elektronine versija, kurios patikimumas nėra patvirtintas.

Taip pat nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad kaltinamojo A. B. išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų, kadangi nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas A. B., yra susijusi su saviraiškos laisvės ir laisvės reikšti įsitikinimus bei skelbti informaciją realizavimu. Tokia teismo pozicija šios bylos kontekste reikštų, kad Lietuvos valstybėje įteisinamos bet kokio turinio ir bet kokios apimties apkalbos bei šmeižtas, nes tai gali būti vertinama, kaip saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus bei skelbti informaciją tokią visuomenės informavimo priemonėse. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. įvirtinta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, tai reiškia, kad įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Taigi, A. B. asmeninės žinios, grindžiamos ne kitų asmenų, o neva, jo paties patirtimi, kuri pirmosios instancijos teisme net nebuvo tikrinama, R. A. vertinamos, kaip neatitinkančios tikrovės ir šmeižikiškos, todėl tokie A. B. veiksmai pripažintini nusikalstamais pagal BK 154 str. 2 d.

Iš paminėto akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą teigdamas, kad A. B. veika nebuvo pavojinga BK 154 str. prasme ir ja nebuvo sukelti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, o išnagrinėjus bylą nenustatyta, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.

Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti A. B. jo gynybai patirtų išlaidų dalį - 700 (septynis šimtus) eurų (išlaidas advokatui) ir jas išieškoti jo naudai iš privataus kaltintojo R. A., yra netinkamai išspręstas kitas nuosprendžio klausimas, kadangi teismas, vertindamas, ar yra pagrindas priteisti kaltinamojo gynėjos nurodytą sumą advokato pagalbai apmokėti, nepagrįstai nurodė, kad yra pagrindas priteisti kaltinamojo gynėjos nurodytą sumą advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas A. B., pobūdį bei sunkumą, faktinį ir teisinį sudėtingumą, pačios bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą, privataus kaltintojo turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad nė vienas pirmosios instancijos nurodytas domuo neatitinka bylos duomenų, iš kurių aiškiai matyti, kad A. B. buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, įvyko tik du teisiamieji posėdžiai, nei A. B., nei jo gynėja advokatė M. Vietaitė nerengė jokių procesinių dokumentų ir jų neteikė teismui, o buvo pateiktas vienintelis rašytinis įrodymas - dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnis, ši byla yra nedidelės apimties, o privatus kaltintojas R. A. augina keturis vaikus, iš kurių trys mažamečiai, o ketvirtasis studentas, išlaikomas tėvų, be to egzistuoja šeimos finansiniai įsiskolinimai bankams, nes R. A. gyvena pagal pajamas. Todėl A. B. gynybai galimai patirtos išlaidos turi aiškius principo, draudžiančio nesąžiningai pelnytis, pažeidimo požymius, todėl negali būti išieškomi iš privataus kaltintojo.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas R. A. apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintasis A. B. ir jo gynėja advokatė M. Vietaitė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nors privatus kaltintojas R. A. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinusio byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad A. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. B. išteisino pagal BK 154 str. 2 d. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. 1 d. kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 str. 2 d. dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad A. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu ir padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo A. B. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Vertinant privataus kaltintojo R. A. skundo argumentus matyti, kad savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliantas grindžia savo subjektyviu situacijos suvokimu ir vertinimu teigdamas, kad A. B., internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) po paskelbtu žurnalisto A. K. straipsniu „(duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiilgo švelnumo“ parašydamas komentarą „a. pazistu seniai, nieksas gyvenantis ne pagal pajamas turciu kvartale (duomenys neskelbtini), matyt ir su zurnaliuga is lryto turi rysiu, slykstu buvo skaityti, beje jo nekompetencija uzknisdavo ir (duomenys neskelbtini) komisariata, zurnaliuga pasirode kaip kekse su uzsakomuoju straipsniu“ paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, taip jį apšmeižė ir to norėjo, ir tokie komentarai, priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, negali būti vertinami tik kaip A. B. nuomonė. Tačiau toks apelianto pateikiamas situacijos vertinimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių taip pat ir teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju A. B. parašytas komentaras po minėtu straipsniu, kitų šioje byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste, negali būti vertinamas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie R. A. paskleidimas BK 154 str. 2 d. prasme. Kaip minėta, atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, kadangi už nuomonės, kad ir nepalankios, turinčios neigiamą atspalvį, išsakymą asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju sprendžiant, ar komentare buvo pateikti tikrovės neatitinkantys ir apeliantą šmeižiantys faktai, ar išsakyta subjektyvi nuomonė apie tam tikrus įvykius, neturi būti apsiribojama tik paties komentaro turinio ar atskirų jame parašytų žodžių, frazių vertinimu lingvistine prasme. Turi būti įvertinamos ir kitos reikšmingos aplinkybės, galėjusios sąlygoti ar sąlygojusios atitinkamus asmens pasisakymus, jo suvokimą apie tam tikrus įvykius ar faktus, apie kuriuos jis rašo komentare. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar A. B. komentaras, kuriame jis neigiamai atsiliepia apie R. A., yra tikrovės neatitinkančių ir R. A. šmeižiančių faktų pateikimas, ar subjektyvi A. B. nuomonė, įvertino ne tik straipsnio „(duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiilgo švelnumo“ komentaro, parašyto A. B., turinį, bet atsižvelgė ir į kitas šiuo konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Iš A. B. paaiškinimų, rašytinių bylos duomenų matyti, kad A. B. pakomentuotas straipsnis buvo parašytas praėjus kelioms dienoms po to, kai internete buvo publikuotas straipsnis, itin neigiamai apibūdinantis R. A., kaip policijos įstaigos vadovo, veiklą ir bendravimą su pavaldiniais. Kaip paaiškino A. B., būtent ši aplinkybė ir paskatino jį išreikšti savo nuomonę apie (duomenys neskelbtini) publikuotą straipsnį „(duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiilgo švelnumo“, kadangi šį straipsnį jis vertino kaip bandymą pateisinti, jo supratimu, netinkamą R. A., kaip viršininko elgesį ir bendravimą su savo pavaldiniais. Šie A. B. paaiškinimai nėra paneigti jokiais objektyviais duomenimis, o iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos spręstina, kad A. B., kaip buvęs pareigūnas, turėjo pagrindo susidaryti tam tikrą nuomonę apie R. A., kurią ir išsakė viešoje erdvėje. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B., komentare pateikdamas tam tikrą informaciją, jame nurodė ne kokius nors prasimanytus, melagingus faktus, o tik pateikė tam tikrų, objektyvioje tikrovėje egzistavusių faktų, kuriuos pats asmeniškai žinojo apie R. A. dėl ankstesnės tarnybos policijoje ir apie kuriuos sužinojo iš 2015-07-07 publikacijos internete (straipsnio „Skandalas policijoje-viršininkas grasino išžaginti pavaldinius“), vertinimą, supratimą, požiūrį dėl tam tikrų dalykų, konkrečiai dėl jo kompetencijos būti vadovu tiek, kiek tai susiję su bendravimo kultūra, policijos pareigūno etika, taip pat aplinka, kurioje gyvena privatus kaltintojas, jo pragyvenimo lygiu bei 2015-07-10 publikaciją apie privatų kaltintoją bei ją parašiusį žurnalistą, kas rodo, kad jis tokiu būdu išsakė tik savo nuomonę apie šiuos faktus. Vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo, nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad analizuojamame komentare buvo pateikta žinia, kuriai, kaip minėta, taikomas tiesos kriterijus, o ne subjektyvi nuomonė, šiuo konkrečiu atveju susiformavusi tam tikrų veiksnių įtakoje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su R. A. vertinimu, kad A. B. išsakyti teiginiai yra ne nuomonė, o tikrovės neatitinkančių ir šmeižiančių faktų pateikimas ir su nuosprendžio motyvais skundą nagrinėjantis teismas sutinka. Priešingai, negu skunde teigia privatus kaltintojas, pirmosios instancijos teismas A. B. parašytą komentarą vertino ne atsietai iš jo išskirdamas ir analizuodamas atskirus žodžius ar frazes, o įvertino visą komentaro, bei straipsnio, kuris buvo komentuojamas, turinį, tuometinę situaciją ir kontekstą (A. B. komentuotas straipsnis buvo publikuotas netrukus po to, kai buvo parašytas itin neigiamai apie R. A., kaip vadovą, atsiliepiantis straipsnis „Skandalas policijoje-viršininkas grasino išžaginti pavaldinius“), atsižvelgė į tai, kad A. B. ilgą laiką dirbo pareigūnu ir turėjo susidaręs tam tikrą nuomonę apie R. A., kaip vadovą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. komentare išsakyti teiginiai apie R. A., nors ir neigiami, negali būti vertinami kitaip, kaip tik jo nuomonė, kuriai, kaip jau minėta, nėra taikomas tiesos kriterijus. Byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie paneigtų išvadą, kad A. B. turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę apie R. A. ir reikšti savo subjektyvų jam žinomų aplinkybių vertinimą, taigi tikslo ir tyčios apšmeižti kitą asmenį ji neturėjo. BK 154 str. numatyta nusikalstama veika turi būti padaryta tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia asmens suvokimu, jog jis reiškia ne savo nuomonę, o informaciją, kurią galima objektyviai patikrinti, suvokia, jog tokia informacija, kokiu turiniu asmuo ją reiškia, patikrinus nepasitvirtintų, t. y. ji yra melaginga ir neatitinkanti tikrovės ir pažemintų asmens garbę bei orumą ir galėtų pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu, ir netgi tai suvokdamas jis vis tiek tokią informaciją paskleidžia, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. tikslo apšmeižti R. A. neturėjo. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintasis A. B. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B., straipsnio komentare išsakydamas savo subjektyvią nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodamas tam tikru faktiniu pagrindu, neperžengė Konstitucijos 25 ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Byloje nenustatyta aplinkybė, jog A. B., parašydamas komentarą visuomenės informavimo priemonėje, suvokė paskleidžiantis melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją. Tokios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą gauti duomenys.

Posėdyje apklaustos liudytojos R. G., D. K. nurodė, kad joms teko dirbti kartu su R. A., jį gali charakterizuoti kaip kompetentingą, reiklų, griežtą ir principingą žmogų, vadovą. Vertinant paminėtų liudytojų parodymus pažymima, kad žmogaus tam tikrų asmeninių ar profesinių savybių, gebėjimo atlikti darbus, vertinimas yra subjektyvus ir vien tai, kad paminėtos liudytojos R. A. charakterizavo teigiamai, nepaneigia A. B. susidarytos, taip pat subjektyvios, nuomonės apie jį, kaip vadovą, kurią jis susidarė pats kurį laiką dirbdamas pareigūnu. Liudytojai R. A., J. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo atliktą A. B. veikos teisinį vertinimą. Liudytojai nurodė, kad dėl A. B. parašyto komentaro patyrė daug neigiamų išgyvenimų, po šio komentaro apie R. A. buvo kalbama, komentuojama. R. A. ir J. A. nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios su jų, kaip privataus kaltintojo šeimos narių, subjektyviu situacijos vertinimu, kuris, nors ir yra neigiamas, nėra pakankamu pagrindu konstatuoti, kad A. B. komentare išsakė ne savo nuomonę, o tyčia pateikė tikrovės neatitinkančius, R. A. šmeižiančius faktus.

Teismo posėdyje buvo pateikta Dr. A. S. pagal privataus kaltintojo užsakymą parengta specialisto išvada dėl teksto (komentaro) supratimo, kurioje tvirtinama, kad A. B. komentaras gali būti vertinamas kaip šmeižtas. Specialisto išvada baudžiamojoje byloje pripažįstama įrodymu ir ja galima remtis darant atitinkamas teisines išvadas. Tačiau nei vienas įrodymas, tame tarpe ir specialisto išvada (ar ekspertizės aktas), negali būti iš karto laikomas patikimu arba nepatikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kruopščiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno įrodymų šaltinio patikimumą, remdamasis nagrinėjamos bylos konkrečiomis aplinkybėmis. Teismas vertindamas specialisto išvadą, turi vertinti išvados struktūros ir turinio atitikmenį juridiniam kriterijui ir ją gretinti su kitais byloje esančiais įrodymais bei nustatyti, ar ji atitinka kitus įrodymus. Dr. A. S. parengta specialisto išvada, kolegijos vertinimu, šioje byloje nelaikytina įrodymų šaltiniu, turinčiu juridinės reikšmės sprendžiant dėl A. B. veiksmų teisinio vertinimo. Pastebėtina, kad minėta išvada yra parengta privataus asmens, ją rašęs Dr. A. S. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str., jam nebuvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, išvada surašyta pateikiant tik subjektyvų ją rašiusio asmens vertinimą, kuris nepaneigia teisinio vertinimo. Taigi, apeliacinėje instancijos atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo surinkta naujų įrodymų ar nustatyta naujų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu aukštesnysis teismas galėtų daryti priešingas, negu skundžiamame nuosprendyje, išvadas.

Apeliantas, nors ir kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas ir teigdamas, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, išskyrus savo subjektyvų situacijos vertinimą, apeliaciniame skunde nenurodo. Atsižvelgiant į paminėta, taip remiantis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti, aukštesnysis teismas dar kartą tų pačių aplinkybių, kurios buvo išsamiai išanalizuotos ir teisingai įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neanalizuoja ir, pritardamas nuosprendžio motyvas, jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde keliamos abejonės teismo nešališkumu tvirtinant, kad teismas galimai turėjo išankstinį nusistatymą privataus kaltintojo atžvilgiu ir tai galėjo įtakoti nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Tokie skundo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Aplinkybės, dėl kurių gali būti reiškiamas nušalinimas arba dėl kurių teismas turi nusišalinti nurodytos BPK 58 str. Nei vienos iš minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių šiuo atveju nėra nustatyta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse taip pat yra išaiškinęs, kad nešališkumo principo (ne) įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nagrinėjamu atveju jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, iš kurių būti galima spręsti, kad teismas, nagrinėdamas bylą turėjo išankstinį nusistatymą vienos iš proceso šalių atžvilgiu, kad sąmoningai buvo ribojamos vienos iš proceso šalių teisės, demonstruojamas akivaizdus nusistatymas, nėra nustatyta. Tokių aplinkybių buvimo nenurodė ir apeliantas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas ir vertindamas įrodymus, suklydo kaltinamąjį įvardindamas nukentėjusiuoju, nerodo teismo išankstinio nusistatymo ar akivaizdaus šališkumo. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies (b. l. 88, trečia pastraipa) matyti, kad iš tikrųjų teismas vieną kartą A. B. įvardina nukentėjusiuoju, tačiau iš motyvų visumos, dėstymo, nuosprendžio turinio, padarytų teisinių išvadų akivaizdu, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas, neturintis jokios reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojamas teismo sprendimas iš privataus kaltintojo išteisintajam A. B. priteisti jo turėtas proceso išlaidas, susijusias su teisine pagalba teigiant, kad teismas proceso išlaidas priteisė nepagrįstai.

BPK 105 str. 6 d. nurodyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas privataus kaltinimo tvarka buvo pradėtas pagal R. A. pareiškimą. Teismui išnagrinėjus bylą ir nustačius, kad pareiškime pradėti privataus kaltinimo procesą nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, A. B. buvo išteisintas. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, proceso išlaidų atlyginimo klausimą išsprendė pagal minėto straipsnio nuostatas. Iš pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 71) matyti, kad A. B. už gynybą advokatei M. Vietaitei sumokėjo 1000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos pobūdį, suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, taip pat teisingumo, protingumo principus ir siekdamas teisingos privataus kaltintojo ir išteisintojo interesų pusiausvyros, prašomą priteisti sumą sumažino ir priteisė 700 Eur. Kolegijos vertinimu, priteista suma šiuo konkrečiu atveju nėra aiškiai per didelė ar neproporcinga suteiktos teisinės pagalbos apimčiai, todėl ją mažinti ar iš viso nepriteisti nėra teisinio pagrindo. Tokio pagrindo neduoda ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas proceso išlaidas priteisė nepatikrinęs A. B. ir advokatės susitarimo ribų (ginti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme), t. y. priteisė ir būsimas išlaidas.

Iš privataus kaltintojo minimo susitarimo tarp advokatės M. Vietaitės ir A. B. matyti, kad advokatei pavedama ginti A. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, honoraras už teisinę pagalbą – 1000 Eur (b. l. 104). Honoraro sumokėjimo data – 2016-01-14 (pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme), taip pat jokių kitų įrašų apie mokėjimus po nuosprendžio priėmimo nebuvimas, priešingai, negu teigia apeliantas, neduoda pagrindo abejoti, kad sumokėta 1000 Eur suma yra už suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Privataus kaltintojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad jis turėjo pagrindą kreiptis į teismą, dėl to proceso išlaidos iš jo neturėtų būti priteisiamos, nepaneigia BPK įtvirtinto reglamentavimo dėl proceso išlaidų priteisimo. Įvertinus paminėta, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimas buvo išspręstas netinkamai.

Aptartų teisinių faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d. išteisintas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, yra teisėtas, pagrįstas, teismo išvados paremtos visapusišku ir objektyviu byloje surinktų įrodymų bei jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Tenkinti apeliacinį skundą ir išteisinamąjį nuosprendį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. A. apeliacinį skundą atmesti.