- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-19
- Bylos Nr.
- A-575-1393-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Šiaulių rajono apylinkės teismui
- Pareiškėjas
- V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B., R. Š.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir jos vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. ir R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Šiaulių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2 - 10, 128 - 129, 136 - 138, 139 – 147, 174-175) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumą: V. Ž. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 089 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 5 237,10 Lt (iš viso – 30 326,10 Lt), taip pat nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 21 903,75 Lt; R. A. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 22 344 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.– 3 574,20 Lt (iš viso 25 918,20 Lt); E. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 21 560 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.– 3 381 Lt (iš viso 24 941 Lt); J. S. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19 754 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 381 Lt (iš viso 23 135 Lt); R. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.– 19 600 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 22 691,20 Lt); E. B. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 5 376 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 8 561,50 Lt); R. Š. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 12 726 Lt; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Šiaulių rajono apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumui išmokėti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, delspinigius: V. Ž. 3 567,12 Lt (30 326,10 x 1102 x 0,06) ir 1 520,93 Lt (21 903,75 x 211 x 0,06); R. A. 3 092,48 Lt (25 918,20 x 1042 x 0,06); E. M. 3 560,64 Lt (24 941,00 x 1102 x 0,06); J. S. 3 124,91 Lt (23 135,00 x 1100 x 0,06); R. M. 3 045,89Lt (22 691,20 x 1102 x 0,06); E. B. 1 036,22 Lt (8 561,50 x 351 x 0,06); R. Š. 1 637,07 Lt (12 726,00 x 563 x 0,06); 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvieno pareiškėjo naudai 5 procentų metines palūkanas nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jie dirbo teisėjais Šiaulių rajono apylinkės teisme. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau 2001 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. IX-266 įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios, o Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Todėl, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio Įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal negaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, ir tuo pačiu įteisino atsakovo Šiaulių rajono apylinkės teismo bei Vyriausybės pareigas skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus pagal tokią tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai pareiškėjams būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus dvidešimt aštuonioms (apylinkės teismo pirmininkui trisdešimt trims) bazinėms mėnesinėms algoms (toliau – ir BMA). Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nutarta BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusio 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinti iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą (toliau - ir PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, ir kintamą priklausomai nuo darbo stažo trukmės dalį, nes pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrą priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Skunde taip pat nurodė, kad pareiškėja V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. yra paskirta Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininke. Vyriausybės 1997 birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 šis skaičius buvo sumažintas iki 1,75. Dėl tokio neteisėto tarnybinio atlyginimo sumažinimo V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. nebuvo išmokėta 21 903,75 Lt. Todėl jai priteistina ir ši suma. Pareiškėjų nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nuostatomis, jiems priteistini iš atsakovo 0,06 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. O vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatomis, jiems priteistinos ir procesinės palūkanos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 191 - 193) nurodė, kad šioje byloje pagal analogiją turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnis, numatantis trijų metų ieškinio senaties terminą ir 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Teigė, kad pareiškėjų nurodytas nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) nedidinimas teisėjų atžvilgiu negali būti traktuojamas kaip teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas. Akcentavo, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti delspinigius bei palūkanas nėra tenkintinas dėl to, kad pagrindinis reikalavimas yra atmestinas, be to, nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo. Be kita ko, pažymėjo, kad šioje byloje teisės normos, reglamentuojančios delspinigių mokėjimą negali būti taikomos, nes ginčas byloje kilo dėl teisėjų atlyginimo paskaičiavimo tvarkos, o ne pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo. Dėl pareiškėjos V. Ž. reikalavimo priteisti jai nesumokėtą atlyginimo dalį kai ji ėjo Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismui nėra pagrindo prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Atsakovas Šiaulių rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 194) nurodė, kad su pareiškėjų skunde išdėstytais reikalavimais sutinka, sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.
Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 188 - 189) nurodė, kad su Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisėms ir pareigoms ginčas visiškai nesusijęs, todėl jis yra netinkama šalis šioje byloje. Atsakovas savo veiksmais nepažeidė pareiškėjų teisių ir niekaip neįtakojo jų atlyginimo dydžio ir priedų mokėjimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.: V. Ž. – 42 424 Lt, R. A. – 19 826,80 Lt, E. M. – 18 914 Lt, J. S. – 17 528 Lt, R. M. – 17 292,80 Lt, E. B. – 7 531,10 Lt ir R. Š. – 7 770 Lt (sumos nurodytos su privalomaisiais valstybei mokėjimais). Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B. (nuo 2006 m. gruodžio 22 d.), išskyrus R. Š. (iki 2006 m. gegužės 1 d.) skundo teismui padavimo metu, t. y. 2008 m. kovo 27 d., dirbo Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjais. Pareiškėjai ginčija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veiksmus, susijusius su jiems priklausančio tarnybinio atlyginimo skaičiavimu, laiko juos neteisėtais ir nepagrįstais. Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovės veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – apylinkių teismų teisėjams mokamų tarnybinių atlyginimų skaičiavimo tvarka ir sąlygos.
Teismas citavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnį, 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. sausio 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. sausio 15 d. nutarimais (arba sprendimais), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi.
Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, nustatė, kad 1999 m., t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Remdamasis šia Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams turėtų būti priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2003 m. sausio 1 d.
Tačiau pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Nors Teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgęs į minėtas teisės nuostatas, teismas laikė, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju, gali būti sprendžiami vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-189/2006, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), Darbo kodekso 298 straipsnis taikomas, nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teismas nemanė, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.
Atsižvelgęs į išdėstytą, remdamasis atsakovo reikalavimu taikyti ieškinio senatį bei vadovaudamasis nuostata, kad bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekse reglamentuojamiems santykiais yra treji metai, taip pat atsižvelgęs į Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas padarė išvadą, kad iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjams priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., t. y. už tris metus nuo skundo padavimo teisme dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja V. Ž. taip pat kelia ginčą ir dėl jai nesumokėtos atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., kai ji ėjo Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas. Teismas, vadovaudamasis ankščiau išdėstytais motyvais, pripažino, kad teisėjų atlyginimo mažinimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjos V. Ž. reikalavimas priteisti jai neišmokėto atlyginimo dalį, kai ji ėjo teismo pirmininko pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas bei jai priteisė 19 305 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. (tai yra iki kreipimosi į teismą).
Teismas atkreipė dėmesį, kad 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam nėra sąlygų, darytina išvada, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir kad pareiškėjai turi reikalavimą atsakovui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant šią administracinę bylą, būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15–2396/2006 (bylose pareiškėjai prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį, esant tokiai aplinkybei, kad 2006 m. gegužės 27 d. įsigaliojo Darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams, remiantis Konstitucijai prieštaravusiomis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio nuostatas, valstybė įsipareigojo padengti įsiskolinimą valstybės tarnautojams iki 2007 m. kovo 1 d.) buvo konstatuota, kad priėmus ir įsigaliojus minėtam įstatymui, įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas, t. y. kad pareiškėjai, realiai jiems nesumokėjus darbo užmokesčio nepriemokos, turi reikalavimą į atsakovą dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Įstatymo priėmimu neišmokėtas darbo užmokestis nėra panaikintas, todėl pažeistos pareiškėjų teisės pirmosios instancijos teismo turėjo būti apgintos priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas pabrėžė, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.
Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, delspinigius ir 5 procentų palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas, nes delspinigių priteisimas už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį yra siejamas su darbdavio kalte, o ginčo atveju, darbdavio kaltės nėra. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Šiaulių rajono apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumui išmokėti taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, valstybės biudžeto piniginiais ištekliais disponuoja ne Lietuvos Respublikos finansų ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsižvelgęs į sunkią ekonominę padėtį Lietuvos valstybėje, į susiklosčiusius finansinius sunkumus, teismas padarė išvadą, kad sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas turi būti atidėtas vieneriems metams.
III.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 21-23), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Nurodo, Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, apie kurio priėmimą pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, priimant minėtą sprendimą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus - nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta, atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui, vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą.
Nurodo, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. Civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju aukščiau paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu - įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendintas įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
Pareiškėjai V. Ž., R. A., R. M., E. B., E. M. ir J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėja R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 27) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas Šiaulių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 28) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjai – Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjai ir teismo pirmininkė - siekia atgauti savo atlyginimo dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus iki tol nustatytą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką, pagal kurią iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų, tai yra, spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–65/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-137/2010). Tai konstatuodama, kolegija taip pat pažymi, kad šioje administracinėje byloje būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų kitose iš esmės panašiose su nagrinėjama byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimus perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus (atitinkamai) 115 Lt ir 128 Lt BMA dydžius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas naikinti teismo sprendimą šioje dalyje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnis).
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 minėtas priedas buvo sumažintas iki 40 procentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra konstatavęs, jog apylinkės teisėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo už paskutinius trejus metus, skaičiuojant nuo skundo padavimo (pvz.: 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-43/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai iš esmės ginčą kėlė dėl neteisėto jų atlyginimo sumažinimo, daro išvadą, kad paminėtos teisės gynimas sudaro šios bylos narinėjimo dalyką.
Kadangi byloje būtina surinkti naujus įrodymus (t. y. išsamius duomenis apie pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalies paskaičiavimą jų prašomu laikotarpiu (atsižvelgiant į tai, kad priteisti galima ne daugiau nei už tris metus, tačiau netaikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimais nustatytų BMA dydžių), naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjos V. Ž. reikalavimas priteisti jai neišmokėto atlyginimo dalį, kai ji ėjo teismo pirmininko pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas bei jai priteisė 19 305 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. (t. y. iki kreipimosi į teismą).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjai V. Ž. atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001 m. liepos 18 d.) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. ir kurio 7 straipsnyje buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija sprendžia, kad būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisėjų atlyginimo mažinimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, todėl pareiškėjos V. Ž. reikalavimas priteisti jai neišmokėto atlyginimo dalį, kai ji ėjo teismo pirmininko pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pareiškėjai priteisė 19 305 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. (tai yra iki kreipimosi į teismą), tačiau teisėjų kolegijai kyla pagrįstų ir objektyvių abejonių dėl šios sumos apskaičiavimo teisingumo. Bylos medžiagoje yra Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. pažyma Nr. 7, kurioje apskaičiuotas pareiškėjos V. Ž. kaip teisėjos darbo užmokestis, taikant 115 Lt ir 128 Lt BMA (I t., b. l. 50), ir 2008 m. kovo 7 d. pažyma Nr. 8, kurioje apskaičiuotas pareiškėjos kaip teismo pirmininkės negautas darbo užmokestis dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažinto atlyginimo koeficiento nuo 2,5 iki 1,75 karto (t. 1., b. l. 53). Pažymėtina, kad abejose pažymose laikotarpis nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. kovo mėn. dubliuojasi, nėra pateikti išsamūs skaičiavimai, todėl nėra objektyvios galimybės patikrinti apskaičiuotų sumų teisingumo ir pagrįstumo. Be to, šia nutartimi teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimus perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius, iškyla svarbus klausimas, koks BMA taikytas, 2008 m. kovo 7 d. pažymoje Nr. 8 apskaičiuojant pareiškėjos kaip teismo pirmininkės negautą atlyginimo dalį. Kadangi šių aplinkybių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančios medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujos, turės surinkti papildomus ir išsamius įrodymus, kurie leis ištirti ir išnagrinėti šias aplinkybes.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad, kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinti įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, teisėjų kolegija pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761) (toliau – ir Įstatymas) ir šio Įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) įsigaliojimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinė kliūtis bylos nagrinėjimui teisme, nes šio Įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš Įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-76/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-47/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją pateiktą apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.