- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- I-6306-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00932-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.20Teismo sprendimas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (t. I, b. l. 1-3) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 900 Eur neturtinės žalos.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2014-11-10 iki 2016-01-05 kartu su 1-4 asmenimis. Tokios laikymo sąlygos prilyginamos kankinimui. Kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas. Pareiškėjo teigimu, plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis nei 5 m². Pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje. Atvykus į Lukiškių TI-K atliekamos apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t.t.). Asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Tai žemina orumą. Todėl dėl neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, galimybių sumažėjimą. Nurodo, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime (t. I, b. l. 8-16) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių Tl-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos privalomai atskiroje patalpoje atliekama visuminė krata. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (t. II, b. l. 1-4) paaiškino, kad pareiškėjas nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie padarytą žalą. Nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimos neturtinės žalos ir nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo tikslas - užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) teisės aktų nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. 2, b. l. 8, 11).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-11-10 iki 2016-01-05.
Bylos duomenimis pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-11-12, išvyko – 2016-01-05. Taigi, teismas šiuo atveju spręs, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laiką nuo 2014-11-12 iki 2016-01-05, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K (t. I, b. l. 8-10, 135-137).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005-04-07 sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008-02-14 sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014-11-12 iki 2016-01-05) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 107 (plotas 7,38 m²), Nr. 130 (plotas 7,94 m²), Nr. 120 (plotas 7,38 m²), Nr. 183 (plotas 7,94 m²), Nr. 150 (plotas 7,56 m²), Nr. 374 (plotas 7,23 m²), Nr. 300 (plotas 7,78 m²), Nr. 305 (plotas 8,17 m²), Nr. 331 (plotas 7,21 m²), Nr. 123 (plotas 7,42 m²), Nr. 379 (plotas 6,94 m²), Nr. 278 (plotas 7,92 m²), Nr. 286 (plotas 7,60 m²), Nr. 282 (plotas 7,82 m²), Nr. 365 (plotas 6,48 m²), Nr. 121 (plotas 7,38 m²), Nr. 337 (plotas 7,69 m²), Nr. 319 (plotas 7,78 m²), Nr. 381 (plotas 7,28 m²), Nr. 375 (plotas 7,37 m²), Nr. 275 (plotas 7,85 m²), Nr. 320 (plotas 7,76 m²), Nr. 316 (plotas 7,18 m²), Nr. 323 (plotas 7,75 m²), Nr. 265 (plotas 7,87 m²), Nr. 310 (plotas 7,77 m²) kartu su 1-3 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 8-10) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2014-11-12 – 2014-11-13, 2014-11-25 – 2014-11-26, 2014-12-02, 2015-01-05, 2015-01-12, 2015-02-04, 2015-03-10, 2015-03-31 – 2015-04-02, 2015-04-04 – 2015-04-07, 2015-04-10 – 2015-04-14, 2015-04-24, 2015-05-06, 2015-06-10, 2015-06-24 – 2015-06-26, 2015-07-07 – 2015-07-08, 2015-07-13 -2015-07-14, 2015-07-20, 2015-07-22 – 2015-08-26, 2015-08-28 – 2015-12-10, 2015-12-12 – 2015-12-14, 2015-12-16 – 2016-01-04.
Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014-11-12 iki 2016-01-05 Lukiškių TI-K buvo laikomas 419 paras, iš kurių 196 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad nuo 2014-11-12 iki 2016-01-05 223 paras (419-196) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ilgą laiką, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas argumentuoja, kad gamtinius reikalus turėjo atlikti visų akivaizdoje. Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.
Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog kamerose buvo šalta, drėgna, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas.
Ginčo laiku galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas).
Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nustatančioje, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (t. I, b. l. 21-126) nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl apšvietimo, temperatūros, drėgmės tinkamo neužtikrinimo pareiškėjo buvimo atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atvykstant ir išvykstant asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), daiktus reikia dėti į nešvarias dėžes, yra nedetalizuotos, pareiškėjas nepaaiškino, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl antisanitarinėmis sąlygomis daromų kratų negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini.
Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog Lukiškių TI-K patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Toks abstraktus pareiškėjo teiginys, nepagrindus jo jokiais įrodymais, negali būti pagrindu konstatuoti kokių nors jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir ar pats buvo nerūkantis. Tuo remiantis, pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu teismas nenustatė.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, s Nr. A756-122/2010).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į ilgą laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (223 paros), tenkantis vienam asmeniui, ir kiti neatitikimai kalinimo sąlygų reikalavimams, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia teismui konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 1900 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1900 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Patenkinus pareiškėjo skundą, atsakovui teismo išlaidos nepriteisiamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo E. Š. skundą patenkinti.
Priteisti E. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1900 Eur (tūkstantį devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.