Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Unikalma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-528-34/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Inalva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Unikalma“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Unikalma“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Inalva“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus, nes sprendė, kad nėra pagrindų ieškovo atsakomybei atsirasti. Šią išvadą teismas grindė tuo, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas ar jo agentas bendrovė ,,VOPAG – Štefan Oslanec“ priėmė krovinį vežti, o ieškovas patiekė įrodymus, kurie paneigia dingusio krovinio priėmimo pervežimui faktą. Teismas išaiškino, kad ieškovas, apsiėmęs vežti krovinį, įsipareigojo būti vežėju bei įgijo CMR konvencijoje nustatytą vežėjo statusą. Jei asmuo sudaro sutartį krovinio pervežimui į paskyrimo punktą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek tampa vežėju CMR konvencijos prasme. Vežėjo atsakomybė už krovinį atsiranda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti (CMR konvencijos 17 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo surašytas važtaraštis, kuris yra prima facie įrodymas, jog krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, todėl nors pati vežimo sutartis galioja, tačiau atsakovas negali remtis CMR konvencijos 9 straipsnio pirmame punkte numatyta prezumpcija, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, ir privalo įrodyti šią aplinkybę. Teismas sprendė, kad muitinės deklaracija T-1, kuria atsakovas įrodinėja krovinio perėjimą vežėjui, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes daugelis joje esančių atžymų neįskaitomos. Taip pat teismas sprendė, jog krovinio perdavimo nepatvirtina ir oro transporto važtaraštis Nr. 020-39053965, nes jis, teismo nuomone, nėra tinkamai užpildytas, nėra duomenų, kad krovinys į oro uostą atvyko ar kad jis iš oro transporto kompanijos būtų paimtas, šio dokumento originale nėra žymų apie krovinio pasiėmimą (t. 2, b. l. 27). Taip pat teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog bendrovė ,,VOPAG – Štefan Oslanec“ būtų gavusi krovinį, nes krovinį priėmė R. J. , kuris nebuvo įgaliotas to padaryti. Teismas nurodė, jog rašytiniai įrodymai, kuriais atsakovas įrodinėja krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon, nėra pasirašyti nė vienos iš krovinio pervežimą vykdžiusios šalies. Taip pat teismas nustatė, jog reikalavimo perleidimo sutartis, kuria atsakovas grindė savo teisę reikšti priešieškinį, nėra pasirašyta pagrindinio kreditoriaus, nėra nurodyti jo identifikaciniai duomenys, nėra duomenų, jog ją pasirašęs asmuo buvo tinkamas Dongning International Economic Technology Coopeative Co atstovas, todėl teismas sprendė, kad ši sutartis negali būti laikoma įrodymu, jog atsakovas turi reikalavimo teisę į patirtą žalą dėl krovinio praradimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir vertina tik apskųstosios sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas ginčija tą teismo sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė jo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamai ginčo daliai išspręsti, teisingai įvertino surinktus įrodymus, teisingai išaiškino bei pritaikė taikytinas teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos nagrinėjamais klausimais ir, atmesdamas minimą atsakovo priešieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimus, sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas (vežėjas) ar jo agentas bendrovė ,,VOPAG – Štefan Oslanec“ priėmė krovinį vežti, todėl nėra pagrindų atsirasti ieškovo atsakomybei dėl atsakovo nuostolių, kuriuos jis teigia patyręs dingus kroviniui (CMR konvencijos 17 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo surašytas važtaraštis, kuris yra prima facie įrodymas, jog krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, todėl nors pati vežimo sutartis galioja, tačiau atsakovas negali remtis CMR konvencijos 9 straipsnio pirmame punkte numatyta prezumpcija, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinė byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“ civilinės bylos Nr. 3K-3-296/2008; procesinio sprendimo kategorija 60.; kt.). Vertindamas atsakovo pateiktus dokumentus, kuriais siekiama įrodyti šio krovinio perdavimo ieškovui faktą, teismas sprendė, kad muitinės deklaracija T-1 Nr.MRN06DE330206496658M5 (toliau muitinės deklaracija T-1), nėra tinkamu įrodymu nagrinėjant šį ginčą. Taigi, priešingai nei teigia savo skunde apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesprendė, jog muitinės deklaracija T-1 yra netinkama įrodinėjimo priemonė. Teismas priėmė šį atsakovo pateiktą įrodymą, jį išnagrinėjo ir tik tuomet padarė išvadą, kad šis įrodymas nėra tinkamas, nes daug atžymų yra neįskaitomos, šioje deklaracijoje nėra duomenų, kurie yra svarbūs nagrinėjant vežėjo atsakomybės klausimą, tai yra joje nėra patvirtinimo, jog šis krovinys jam yra įteiktas tai yra įvertino minėto įrodymo įrodomąją reikšmę. Kaip matyti iš byloje esančio šio tranzito lydimojo dokumento vokiečių kalba nuorašo bei jo vertimo į lietuvių kalbą, kurį teismui pateikė atsakovas su savo priešieškiniu (t. 1, b. l. 58-59), daugelis jame padarytų atžymų, kaip ir nurodė teismas sprendime, yra neįskaitomos ir tai pažymėta dokumento teksto vertime į lietuvių kalbą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo pagrindą nesiremti šiuo dokumentu (CPK 185 str.).

Dėl to, šioje apeliacinio skundo dalyje apelianto išdėstyti argumentai, susiję su muitinės deklaracijos T-1, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumu, kurie grindžiami tiesiogiai taikomu Europos bendrijos 1993-07-02 Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 bei vėlesnių, jį iš dalies pakeitusių Reglamentų nuostatomis, nenagrinėjami.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš 2006-03-14 tarp ieškovo bei atsakovo sudarytos vežimo sutarties, pagal kurią vežėjas (ieškovas) įsipareigojo, jog paraiškoje nurodytas krovinys iš Frankfurto prie Maino oro uosto iki 2006-03-17 bus nugabentas į Helsinkį. Atsakovo teigimu, krovinys ieškovo atsakomybėn buvo perduotas 2006-03-15. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl minėtos muitinės deklaracijoje T-1 bei jos prieduose trūkstamų duomenų, remiasi paminėto 1993-07-02 Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 bei 31-34 ir 37-38 priedų reikalavimais, susijusiais su elektroninės tranzito deklaracijos pildymu. Tačiau, kaip teisingai nurodo savo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, iki 2006-12-25 galiojusios 2003-12-18 Komisijos reglamento (EB) Nr. 2286/2003 nuostatos, kurios keitė paminėto Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatas, nustatė, jog ant tranzito deklaracijas kompiuterine forma, liekančios išvykimo įstaigoje, privalo būti originalūs vykdytojo parašai bei kiti jo rekvizitai. Šiuos argumentus taip pat iš dalies patvirtina byloje esanti elektroninė muitinės deklaracija, kuri buvo įforminta 2006-03-20 iš Vokietijos Hahu oro uosto vežtam kroviniui (t. 1, b. l. 144-146).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, jog jis neįrodė minimo krovinio perdavimo vežėjo (ieškovo) agentui bendrovei ,,VOPAG- Štefan OSLANEC“, fakto, teigia, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus, tai yra muitinės deklaracijos T-1 priede – gavimo pažymėjime esantį šios bendrovės atstovo parašą bei įmonės antspaudą, kitus duomenis apie krovinį, kurie sutampa su muitinės deklaracijos T-1 duomenimis, tai yra įrodymus, patvirtinančius, jog minima bendrovė priėmė vežti ginčo krovinį. Kaip minėta, teismas įvertinęs šiuos įrodymus sprendė, kad krovinys nebuvo perduotas minimam ieškovo agento įgaliotam asmeniui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo byloje surinkti įrodymai, o taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, tai yra Vokietijos valstybinės prokuratūros prie Frankfurto prie Maino Žemės teismo medžiaga Nr. 3210 Js 217137/06, patvirtina šios teismo išvados pagrįstumą (CPK 185 str.). Be pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų, pagrįstų Slovakijos Šurany m. Policijos tarnybos tyrimo išvadomis, pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių krovinio išdavimo prašymo, bei krovinio gavimo pažymėjimo (t. 3, b. l. 151-154), kuriais rėmėsi apeliantas, įrodinėdamas krovinio perdavimą ieškovui (jo agentui) faktą, matyti, jog priešingai, nei teigia apeliantas ant šių dokumentų nėra agento bendrovės antspaudo. Ant krovinio gavimo pažymėjimo yra du kartus įspaustas spaudas, kurio tekste nurodytas šios bendrovės pavadinimas, adresas bei kiti duomenys. Tačiau toks spaudas neturi įmonės antspaudo teisinės galios. Taigi ieškovo agentui bendrovei ,,VOPAG-Štefan OSLANEC“ neigiant faktą, jog ji ieškovo pavedimu priėmė vežti ginčo krovinį, jog šiuose dokumentuose minimas asmuo R. J. veikė, kaip jo atstovas, šie dokumentai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais apelianto argumentus dėl krovinio perdavimo ieškovui (agentui) (CPK 178 str.). Apelianto teiginiai, susiję su duomenų apie krovinį, nurodytų muitinės deklaracijoje T-1, o taip pat prašyme išduoti krovinį bei krovinio gavimo pažymėjime atitikimu, krovinio pristatymu iš Kinijos į Frankfurto prie Maino oro uostą, nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto teiginius, jog krovinio perdavimo faktą pripažino pats ieškovas savo 2006-04-26 pareiškime Novych Zamkov policijai bei 2006-03-28 atsakyme atsakovui. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos rašytinius įrodymus, remiasi ieškovo atstovų paaiškinimais minimu klausimu, jog atsakovas 2006 m. kovo-balandžio mėnesiais reikšdamas ieškovui pretenzijas dėl minimo krovinio dingimo, nepaisant ieškovo prašymų, nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių pretenzijose minimas aplinkybes, o ieškovas, turėdamas tikslą, kad nedelsiant būtų imtasi priemonių kroviniui surasti, rėmėsi atsakovo nurodytomis aplinkybėmis (CK 6.200 str.). Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, jog atsakovas, su priešieškiniu į bylą pateikdamas 2006-03-23 pretenziją (t. 1, b. l. 61), kurioje nurodyti priedai, pripažino, jog iš tiesų prie šio rašto papildomi dokumentai ieškovui nebuvo siunčiami (t. 1, b. l. 150).

Teisėjų kolegija byloje nustatytų aplinkybių kontekste, o taip pat vertindama nuoseklų ieškovo elgesį, šio ginčo nagrinėjimo procese remiasi civiliniame procese taikytina įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3-113/2003; UAB ,,Korporacijų Lietverslas“ V.E.G. ir kt.). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė, kad minėtuose raštuose nurodydamas faktines aplinkybes jis klydo, ir šie įrodymai nepatvirtina ieškovo pripažinimo, jog krovinys jam (agentui) buvo perduotas (CPK 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2006-04-03 reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos tarp pradinio kreditoriaus Kinijos įmonės Dongning International Economic Technology Cooperative Co ir naujojo kreditoriaus atsakovo, vertinimu, remiasi tuo, kad nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, atsakovas teismui pateikė įrodymus (t. 3, b. l. 3-11), iš kurių matyti, jog pradinis kreditorius patvirtino, jog sutartį jo vardu pasirašęs P. X. buvo tinkamas atstovas, o ši įvykdyta sutartis atitiko atstovaujamojo interesus. Taigi esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, minėta sutartis patvirtina atsakovo UAB ,,Unikama“ subjektinę teisę reikšti išnagrinėtą priešieškinį ieškovui, tačiau tai neduoda pagrindo naikinti atsakovo skundžiamą teismo sprendimo dalį, nes, kaip nurodyta šioje nutartyje anksčiau, teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad krovinys, dėl kurio dingimo yra atsiradę prašomi priteisti nuostoliai, buvo perduotas vežti ieškovo agentui ,,VOPAG- Štefan OSLANEC“ ir, atmesdamas šį priešieškinį šiuo pagrindu, teismas priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CMR konvencijos 9 str., CPK 178 str.).

Dėl paminėto, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ( CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl būtinųjų išlaidų, tai yra išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu, procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (CPK 80, 88 str.). Kaip matyti iš šios nutarties, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, todėl atsakovas ieškovui minėtas išlaidas privalo atlyginti. Tokiu būdu iš atsakovo ieškovui priteistina 684,16 Lt būtinoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (t. 3, b. l. 81, 82, 134). Iš atsakovo valstybei priteistina 13,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Kartu teisėjų kolegija sprendžia, jog turi būti grąžinti atsakovui 943,87 Lt permokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 87 str. 3 d.). Sutinkamai su CPK 80 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimo dalį dėl jo 160 641,61 Lt priešieškinio atmetimo, turėjo sumokėti 4 212, 83 Lt žyminį mokestį (3 000 Lt + 1 212, 83 Lt (2 procentai nuo 60 641, 61 Lt). Byloje nustatyta, kad už šį skundą apeliantas sumokėjo 5 156, 70 Lt (t. 2, b. l. 171). Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtu, CPK 87 straipsnio pirmosios dalies pirmojo punkto pagrindu laiko, kad 943, 87 Lt, kuriuos apeliantas permokėjo paduodamas skundą, jam grąžintini.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės: nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo arba kilnojamojo turto 162 997, 64 Lt sumai, areštas uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto ar esant jo nepakankamai - trūkstamai sumai piniginių lėšų, priklausančias ieškovui UAB „Inalva“ ir esančias pas ieškovą ar trečiuosius asmenis, areštą uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su atsakovu UAB „Unikalma“.

Sutinkamai su CPK 80 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimo dalį dėl jo 160 641,61 Lt priešieškinio atmetimo, turėjo sumokėti 4 212, 83 Lt žyminį mokestį (3 000 Lt + 1 212, 83 Lt (2 procentai nuo 60 641,61 Lt). Byloje nustatyta, kad už šį skundą apeliantas sumokėjo 5 156, 70 Lt (t. 2, b. l. 171). Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtu, CPK 87 straipsnio pirmosios dalies pirmojo punkto pagrindu sprendžia, kad 943, 87 Lt, kuriuos apeliantas permokėjo paduodamas skundą, jam grąžintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Unikalma“ (įmonės kodas 125985375) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Inalva“ (kodas 135943976) 684,16 Lt (šeši šimtai aštuoniasdešimt keturi litai 16 ct.) būtinoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Unikalma“ (įmonės kodas 125985375) valstybei 13,10 Lt (trylika litų 10 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Unikalma“ (įmonės kodas 125985375) 943,87 Lt permokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Inalva“ (įmonės kodas 135943967) taikytas laikinąsias apsaugos priemones: nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo arba kilnojamojo turto 162 997, 64 Lt sumai, areštą uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto ar esant jo nepakankamai - trūkstamai sumai piniginių lėšų, priklausančias ieškovui UAB „Inalva“ ir esančias pas ieškovą ar trečiuosius asmenis, areštą uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su atsakovu UAB „Unikalma“.