Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Juliui Sakalauskui ir

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Poolservice.LT“ dėl išmokėtos draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo E. A..

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 965,89 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir penkių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovo, 2019 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis Opel, o eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio VW Transporter vairuotojas, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo bendrovėje. Kadangi policija nustatė, kad automobilio VW Transporter vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos, tai ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti šios išmokos grąžinimo iš atsakovo, kurio darbuotojas pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovas pažymėjo, kad automobilio VW Transporter vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis ir pasišalino iš įvykio vietos – jam dėl eismo įvykio 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo surašytas protokolas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, kuris neapskųstas ir nenuginčytas.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, nagrinėjamu atveju būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad vairuotojas suvokė arba, remiantis atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš įvykio vietos. Atsakovas pabrėžė, kad šiuo atveju trečiasis asmuo E. A. savo paaiškinime policijai pripažino tik tai, kad tą dieną jis važiavo per eismo įvykio vietą, tačiau eismo įvykio ar fizinio kontakto su kitu automobiliu nepajuto. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad automobilių kontaktas buvo nestiprus ir slystamojo pobūdžio, juolab kad ant atsakovo automobilio VW Transporter iš viso neaptikta eismo įvykio pėdsakų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojas neturėjo jokių priežasčių pasišalinti iš įvykio vietos, nes automobilio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta, draudimo įmoka sumokėta laiku, vairuotojas turėjo teisę vairuoti ir buvo blaivus.

Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti. Anot trečiojo asmens, jis nepajuto eismo įvykio. Jo vairuotą automobilį VW Transporter pristačius apžiūrai į policiją taip pat nebuvo pastebėta jokių automobilio apgadinimų. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad įvykio dieną jo vairuotame automobilyje buvo vežami darbo įrankiai ir prekės.

Šalys 2019 m. liepos 8 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta atsakovo automobilio VW Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 23 d. iki 2020 m. liepos 22 d. Byloje nekilo ginčo, kad pagal šią sutartį draudimo įmoka sumokėta laiku. Galiojant nurodytai draudimo sutarčiai, policija užfiksavo 2019 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykį, kurio metu atsakovo darbuotojo E. A. vairuotu automobiliu VW Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas stovintis automobilis Opel. Byloje nekilo ginčo, kad dėl šio eismo įvykio ieškovas išmokėjo 965,89 Eur draudimo išmoką.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Aiškindamas ir taikydamas pasišalinimą iš eismo įvykio reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas yra konstatavęs „būtinumą nustatyti ne tik objektyvias pasišalinimo aplinkybes, bet ir tiesioginę tyčią padaryti šį pažeidimą, t. y. kad pažeidėjas suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), suprato pasišalinimo neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, jog asmuo suvokė, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-55-788-2015; kt.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. <...>. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. <...> sprendžiant <...> atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, <...> veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

Nurodytų teisės normų ir jų aiškinimo bei taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik atsakovo ir (ar) trečiojo asmens neginčijimas policijos procesinių sprendimų, priimtų atliekant eismo įvykio tyrimą, negali būti savaime vertinamas kaip policijos priimtų procesinių sprendimų bei juose nurodomų aplinkybių pripažinimas. Pažymėtina, kad priimtų procesinių sprendimų ginčijimas ar prieštaravimų jiems pateikimas yra asmens subjektyvi teisė, bet ne pareiga. Remdamasis šiais motyvais, teismas konstatuoja, kad šioje byloje, vadovaujantis šalių rungimosi principu (CPK 12, 178 straipsniai), būtent ieškovui teko procesinė pareiga įrodyti visas aplinkybes-sąlygas, teikiančias pagrindą taikyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, ir kad nė viena iš šių aplinkybių-sąlygų nepatenka į Civilinio proceso kodekso 182 straipsnyje nurodytas aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo ieškovas būtų atleistas, išskyrus atsakovo ir trečiojo asmens neginčijamą faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis, kaip toks, įvyko (ar bent jau galėjo įvykti), taip pat išskyrus atsakovo, kaip skolininko, kaltę, kuri yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu, nors trečiasis asmuo ir nurodė, kad jam žinoma, jog policija turi duomenų apie eismo įvykį mačiusius kitus asmenis (liudytojus), tačiau nei policija, nei ieškovas nenurodė tikslių eismo įvykio aplinkybių, juolab kad policijos pateiktoje 2019 m. rugsėjo 5 d. eismo įvykio informacijoje nurodomas eismo įvykio laikas 2019 m. rugpjūčio 26 d. 18 val. 59 min., o informacijos dalyje dėl kaltininko nurodoma, kad eismo įvykis įvyko laikotarpiu nuo 12 iki 19 val. Tokia aplinkybė, teismo vertinimu, kelia abejonių dėl įvykio, kaip tokio, įrodytumo (kai liudytojų, jeigu tokių iš tikrųjų būta, pagalba eismo įvykio laikas nustatomas su tokiu nepaaiškinamai dideliu laiko intervalu). Nepaisant to, atsakovui neginčijant-neneigiant eismo įvykio fakto, kaip tokio, teismas vertina kaip vis dėlto pakankamai įrodytą eismo įvykio faktą.

Teikdamas 2019 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimą policijai, trečiasis asmuo nurodė, jog: 1) jis 2019 m. rugpjūčio 26 d. nuo 12 iki 19 val. vairavo automobilį VW Transporter; 2) jis kliudė automobilį Opel, kaip teigia liudytojai, ir 3) jis nepajuto susidūrimo ar kito fizinio kontakto su kitu automobiliu. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, visiškai paneigia ieškovo argumentus, kad trečiasis asmuo neva suvokė, jog įvyko eismo įvykis ir (suvokęs, jog įvyko eismo įvykis) pasišalino iš įvykio vietos. Pagal objektyvaus pobūdžio duomenis vertindamas, ar trečiasis asmuo galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą iš viso nepateikta jokių duomenų apie eismo įvykį, jo mechanizmą, todėl šiuo aspektu nėra galimybių konstatuoti, kad VW Transporter vairuotojas iš tikrųjų galėjo ir turėjo pastebėti (išgirsti ar kitaip pajusti) automobilių kontaktą-susidūrimą. Pateiktos automobilio Opel apgadinimų nuotraukos, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo atsikirtimus, kad automobilių kontaktas buvo nestiprus ir slystamojo-braukiamojo pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad tokie objektyvaus pobūdžio duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, jog trečiasis asmuo galėjo ir turėjo pastebėti-pajausti automobilių kontaktą-susidūrimą, juolab kad netgi automobilio VW Transporter apžiūros policijoje metu nebuvo aptikta-nustatyta šio eismo įvykio pėdsakų. Taigi šios aplinkybės patvirtina būtent atsakovo ir trečiojo asmens atsikirtimus, kad (nesant automobilio VW Transporter apgadinimų arba jų nepastebėjus dėl jų mažareikšmiškumo) trečiasis asmuo galėjo subjektyviai nepastebėti automobilių kontakto ir, atitinkamai, nesuvokti, kad įvyko eismo įvykis, juolab kad tokias vairuotojo galimybes galėjo apsunkinti ir, trečiojo asmens teigimu, tuo metu automobilyje vežti įrankiai bei prekės. Nesant pagrindo konstatuoti, kad trečiasis asmuo suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad jis sąmoningai (bet kokia kaltės forma) pasišalino iš įvykio vietos.

Remdamasis šių motyvų visuma, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė trečiojo asmens E. A. ir (arba) atsakovo atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai), todėl ieškinys atmetamas kaip neįrodytas. Nors ieškovas dublike ir atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui nepranešus apie eismo įvykį, ieškovas turi teisę ir į 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos atlyginimą, tačiau šiuo aspektu ieškovas nei ieškinio dalyko, nei ieškinio faktinio pagrindo nepakeitė-nepapildė, todėl teismas šių ieškovo nurodomų aplinkybių nenagrinėja. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi priimamas sprendimas ieškinį atmesti, tai atsakovui iš ieškovo priteisiama 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo atliktų procesinių veiksmų gausą (pateiktų procesinių dokumentų skaičių ir atstovavimą teismo posėdžio metu), teismas šių išlaidų dydžio nevertina kaip per didelio, todėl jų nemažina. Valstybei iš ieškovo priteisiama 5,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma įmokėtina į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Poolservice.LT“, j. a. k. 124089161, iš ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, 1694 (tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, 5,32 Eur (penkis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.