- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-07
- Bylos Nr.
- 1S-5/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Elena Vainienė
- Kaltinamasis
- S. Š.
- Advokatai
- Stasys Karvelis
teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo S. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria kaltinamajam S. Š. kardomosios priemonės - suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 23 d.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, padarymu, o būtent:
jis kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. K. ir A. S., 2009 m. lapkričio 22 d., neteisėtai įgydamas, gabendamas ir laikydamas 2,087 g narkotinės medžiagos - heroino, neteisėtai disponavo dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, t. y. jis, (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančio A. S. prašymu, 2009m. lapkričio 22 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti – perduoti vėliau A. S. nurodytam asmeniui, iš A. K. neteisėtai įgijo 19,328 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis – 2,087 g – narkotinės medžiagos – heroino – kiekis. Iškart po neteisėto įgijimo nunešdamas tą heroiną į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) rūsyje esančias negyvenamas patalpas ir ten paslėpdamas, neteisėtai gabeno ir laikė didelį narkotinės medžiagos kiekį iki 2009 m. lapkričio 22 d., 23.40 val., kol ją paėmė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai.
S. Š. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2009-11-23. 2009-11-24 S. Š. buvo paleistas į laisvę ir jam paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Vėliau, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-21 nutartimi S. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2010-06-23 to paties teismo nutartimi S. Š. nustatytas suėmimo terminas – 3 mėnesiams. Šios kardomosios priemonės terminas vėliau buvo tęsiamas.
2010-08-25 S. Š. ir kt. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota Vilniaus apygardos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010-12-09 nutartimi kaltinamajam S. Š. suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Nutartyje nurodoma, jog. S. Š. kaltinamas bendrininkų grupe padaręs sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. Jis praeityje teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Be to, S. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės, tačiau jis pažeidinėjo jų sąlygas ir tokiu būdu trukdė proceso eigą. Todėl daroma išvada, kad S. Š., būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti jam gesiančios griežtos bausmės, gali pasislėpti nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paskyrus S. Š. švelnesnę kardomąją priemonę nebus pasiekti tikslai, numatyti BPK 119 straipsnyje.
Šalies argumentai
Kaltinamasis S. Š. skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2010-12-09 nutartį.
Kaltinamasis, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, mano, kad ji yra formali ir pagrįsta vienpusiais baudžiamosios bylos duomenimis. Kaltinamojo manymu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, jo kaltė grindžiama prielaidomis.
Kaltinamasis neneigia, kad 2010-06-17 jis neatvyko iš Klaipėdos į Vilnių pas tyrėją, tačiau teigia tam turėjęs pateisinamą priežastį. Nurodo, jog jis 2010-06-17 paskambino prokurorui T.M. ir pranešė, kad dėl sunkios materialinės padėties negali atvykti. Paaiškino, kad jo darbovietėje UAB (duomenys neskelbtini) antrą mėnesį nemokamas atlyginimas ir pažadėjo, jog gavęs atlyginimą iš karto paskambins ir tyrėjui patogiu laiku atvyks į Vilnių. Tačiau prokuroras T. M. nesuprato jo padėties ir 2010-06-21 jį suėmė. Jo ieškoti nereikėjo, nes jis tuo metu dirbo. Todėl kaltinamasis mano, kad teismo išvada, jog jis bėgs nuo teismo, yra formali ir neparemta bylos duomenimis. Jis nieko nusikalstamo nepadarė ir nėra turėjęs reikalų su narkotikais. Jis pastoviai, nuo (duomenys neskelbtini) m., gyvena (duomenys neskelbtini), pas mamą, kuri yra senyvo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) ir kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Iki suėmimo jis niekur nesislapstė, būdamas laisvėje dirbo. Nuo įtampos ir laikymo suėmime sąlygų pablogėjo jo sveikata.
Kaltinamasis pažymi, kad jis niekada nekeitė savo parodymų, pasitikėjo pareigūnais. Po suėmimo 2010-06-21 tyrėjas jį apklausė tik 2010 m. birželio 26-27 d. ir jis patvirtino anksčiau duotus savo parodymus. Po to jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai su juo atliekami nebuvo, išskyrus suėmimo termino pratęsimus. Kaltinamasis nurodo, jog pagal Europos žmogaus teisų teismo (toliau –EŽTT) sprendimą suėmimo pagrįstumas negali būti vertinamas in abstrakto. Jis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatybes. Suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešas interesas, kuris nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. EŽTT taip pat yra ne kartą pabrėžęs, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies kontekste asmenys, kurie vykstant procesui yra suimami turi teisę, kad jų bylų nagrinėjimą valstybės institucijos organizuotų ir bylas išnagrinėtų kuo skubiau ir dėmesingiau. Ši pareiga išlieka nepriklausomai nuo to, kad suimtas asmuo gali net ir sąmoningai vilkinti procesą. Konvencijos 6 straipsnis nereikalauja kad suimtas asmuo aktyviai bendradarbiautų su teisminėmis institucijomis. Jis gi nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neatsisakė padėti ikiteisminiam tyrimui, jam netrukdė ir nesiruošia trukdyti. Taip pat kaltinamojo manymu, yra pažeidžiamos BPK 1 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios tiek teismą, tiek kitas valstybės institucijas įpareigoja suimtų asmenų baudžiamąjį persekiojimą organizuoti ir bylas nagrinėti taip, kad jų judėjimo laisvės suvaržymas truktų kiek įmanoma trumpiau. Nurodo, jog po to, kai jis patvirtino savo parodymus 2010 m. birželio 26-27 d., jis laukė teismo posėdžio pusę metų (iki 2010-11-08), kada įvyks sekantis teismo posėdis taip pat nėra aišku, todėl kaltinamasis mano, kad jis laukdamas teismo galėtų gyventi namuose pilnavertį gyvenimą. Prašo išsamiai išnagrinėti jo skundą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suimtas kaltinamasis S. Š. ir jo gynėjas prašė kaltinamojo skundą patenkinti, prokuroras siūlė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Suimto kaltinamojo S. Š. skundas atmestinas.
Apeliacinio teismo nuomone, suimtam kaltinamajam S. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas pagrįstai ir nepažeidžiant tai reguliuojančių BPK reikalavimų. Kaltinamojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos teismo nutarties išvadų. Jos paremtos bylos duomenimis. Bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad S. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai yra: paties kaltinamojo, kaltinamojo A. K., liudytojų parodymai, kratos protokolas, specialisto išvados ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys.
Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam S. Š. suėmimo terminą, skundžiamoje nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bėgs (slėpsis) nuo teismo) ir šio pagrindo buvimą motyvavo.
S. Š. kaltinamas sunkaus ir pavojingo visuomenei nusikaltimo padarymu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.“ Nors gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstai manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Suimtasis S. Š. anksčiau yra ne kartą teistas, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Ši aplinkybė apygardos teismui taip pat pagrįstai leido manyti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Todėl teismas teisingai kaltinamajam nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pagrindą.
Be to, priešingai nei skunde teigia suimtasis, byloje yra duomenų, kad tuo metu, kai jam buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis ne tik kviečiamas neatvyko pas tyrėją į apklausą, bet ir nuo 2010-03-22 nesiregistravo policijos įstaigoje, ir tokiu būdu pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, todėl jam buvo skirtas suėmimas.
Apygardos teismas, įvertinęs visas aplinkybes ir nustatęs anksčiau aptartą suėmimo pagrindą (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas), konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstyta motyvuota išvada, todėl konstatuoja, kad kaltinamajam S. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas pagrįstai.
Nustačius aptartą suėmimo pagrindą, suimtojo skunde nurodyti argumentai dėl jo šeimyninės padėties, gyvenamosios vietos, sveikatos būklės, negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.
Skunde suimtasis ginčija ir savo kaltės klausimą teigdamas, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir kad jo kaltė grindžiama prielaidomis. Tačiau apeliacinis teismas atkreipia suimtojo dėmesį į tai, kad nagrinėjant nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumą ir teisėtumą, asmens kaltės klausimas nesvarstomas, nes jis gali būti išspręstas tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjus bylą.
S. Š. baudžiamoji byla yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl teismas nėra saistomas BPK 127 straipsnyje numatytų kardomosios priemonės - suėmimo taikymo trukmės terminų. Maksimalus leistinas kaltinamojo buvimo suimtam terminas teisminio bylos tyrimo stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatymuose, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos laikymosi bei taikymo praktikoje nėra konkrečiai apibrėžtas. Todėl atmetami kaip nepagrįsti kaltinamojo skundo argumentai dėl žmogaus teisių pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme butų vilkinamas. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme pradėtas, bylos nagrinėjime paskelbta pertrauka iki 2011-03-03.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinamajam S. Š. suėmimo terminas pratęstas pagrįstai. Teismas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos bei BPK reikalavimų pažeidimų nenustatė. Tenkinti suimto kaltinamojo skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama apygardos teismo nutartis nenaikintina.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Suimto kaltinamojo S. Š. skundą atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.