Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-12-13 · Administracinė byla Nr. A-2890-492/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-13
Bylos Nr.
A-2890-492/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02587-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2890-492/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02587-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. (M.) A. (K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. (M.) A. (K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 920 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. balandžio 28 d. buvo gydomas Ligoninės palatoje Nr. 30 keturiolika dienų nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Ligoninėje jis buvo laikomas palatose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų; palatos buvo nesuremontuotos ir jose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl palatose tvyrojo drėgmė ir trūko oro; palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame buvo įrengta tik prausimosi kriauklė, o vietoj klozeto – skylė grindyse, sanitariniame mazge nebuvo šilto vandens; palatose veisėsi tarakonai ir kiti parazitai; pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore; tiekiamas maistas buvo per mažo kaloringumo. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo jo sveikatos būklė.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negalėjo. Atsakovas pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes šioje įstaigoje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, be to, Ligoninė privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų sergant užkrečiamosiomis ligomis. Įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei, suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas. Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas palatoje įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto reikalavimų, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skiria 1,5 m sienelė. Ligoninės patalpos, atsižvelgiant į kilusį poreikį ir skiriamus asignavimus, nuolat remontuojamos. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Palatų langai pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą), o ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema) užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušų patalpas. Gydomų asmenų pasivaikščiojimas gryname ore organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio nuostatomis, pasivaikščiojimai pagal galimybes vyksta visą dieną. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą – Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma ir neįrodytas ryšys tarp Ligoninės veiksmų / neveikimo bei atsiradusių pasekmių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš Ligoninės ir Alytaus pataisos namų visą skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs Ligoninės atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas periodą, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, padarė rašytinį apsirikimą, todėl vertino, kad šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas yra nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 dienos.Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, 173 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 6 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio Ligoninės palatos ploto, teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodeksu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktu, nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m, 8 lovos). Teismas nurodė, kad Ligoninė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo skundo teiginį apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Nustatęs, kad iš viso pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas 8 dienas, teismas darė išvadą, kad visu šioje byloje nagrinėjamu periodu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas konstatavo atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį nesuteikiant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų atitinkančio ploto palatos. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas rėmėsi Eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, HN 76:2010 21 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 32 punktu ir darė išvadą, kad teisės aktai nustato imperatyvų reikalavimą laisvės atėmimo vietos sanitariniame mazge įrengti unitazą (klozetą), kaip atskirą santechnikos įrenginį, o patį sanitarinį mazgą įrengti atskiroje patalpoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, jog sanitariniame mazge nebuvo klozeto, o tik anga grindyse. Teismas pripažino, kad Ligoninės palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p., HN 47:2011 32 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Ligoninės palata buvo nesuremontuota, joje nebuvo tinkamo vėdinimo, tvyrojo drėgmė, veisėsi parazitai, į palatos sanitarinį mazgą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore, o tiekiamas maistas buvo per mažo kaloringumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatos būkle, taip pat su per mažo kaloringumo maistu, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuo konkrečiai pareiškėjas grindžia tokius skundo teiginius (kokiais faktiniais duomenimis remdamasis pareiškėjas teigia, kad palata buvo nesuremontuota (seniai remontuota), kokiu būdu pareiškėjas nustatė, kad palatoje buvo per didelė drėgmė, kaip apskaičiavo tiekiamo maisto kaloringumą ir kt.), todėl tokie skundo teiginiai negalėjo būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti. Teismas rėmėsi HN 76:2010 46 punktu, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalimi, pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. leidimas – higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina aplinkybę, jog Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir šios sutarties pagrindu Ligoninėje periodiškai atliekami deratizacijos bei dezinsekcijos darbai. Teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu, nurodė, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog Ligoninės palatose yra langai, pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje, o patalpų remontas atliekamas pagal poreikį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 30 būklė neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų teismas negalėjo vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų, taip pat netinkamo (per mažo kaloringumo) maisto neteikė skundų Ligoninės administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo gydymo Ligoninėje metu, nėra galimybės nustatyti, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokio kaloringumo maistas buvo jam tiekiamas. Pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovo atstovo pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad Ligoninės palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būklė ir pareiškėjui tiekiamas maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog į palatos sanitarinį mazgą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas nurodė, kad HN 76:2010 21 punkto nuostatos nenustatė reikalavimo į sanitarinį mazgą tiekti karštą vandenį, todėl šiuo aspektu atsakovo veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė. Teismas rėmėsi BVK 103 straipsniu, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Ligoninėje gydomiems asmenims sudaryta galimybė visą dieną, laisvu nuo procedūrų metu, pasivaikščioti lauke. Teismas pažymėjo, kad Ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų nustatytų medicinos procedūrų. Gydomiems asmenims teikiamos medicininės paslaugos gali užtrukti, todėl pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. Teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. dėl nesuteikimo pareiškėjui galimybės pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore, byloje nėra nustatytas, todėl šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusio pažeidimo.Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. buvo laikomas Ligoninėje pažeidžiant Taisyklių 111.4 punkte nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, taip pat pažeidžiant Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, HN 76:2010 21 punkte, HN 47:2011 32 punkte nustatytus sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus. Teismas nurodė, kad asmens laikymas per mažo ploto patalpoje, taip pat asmens privatumo bei higienos reikalavimų neužtikrinimas sanitariniame mazge sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį patiria neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti, jog pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus laikomas per mažo ploto ir su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu palatoje, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas Ligoninėje tinkamomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokio pažeidimo trukmė (aštuonios dienos) nebuvo ilgalaikė. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo per mažo ploto ir su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu palatoje pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo jo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 920 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. balandžio 5 dienos. Pareiškėjas tvirtina, kad Ligoninėje nuolat buvo pažeistos jo teisės ne tik dėl perpildymo ar vietos stokos, bet ir dėl tualetų netinkamo įrengimo. Pareiškėjo manymu, galimybė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu prieštarauja Konvencijai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis Ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d., nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. gegužės 20 d., nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 d., nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 5 d. ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 5 dienos. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo pritariantis pirmosios instancijos teismo motyvams. Atsakovo manymu, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam 920 Eur dydžio neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2014 m. balandžio 28 d. 14 dienų laikomas Ligoninės patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d., nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. gegužės 20 d., nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 d., nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 5 d. ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 5 dienos. Įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytą ginčijamą laikotarpį bei tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, ginčijamo laikotarpio nepatikslino, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodydamas periodą, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą (nuo 2014 m. balandžio 28 d. 14 dienų), padarė rašymo apsirikimą netiksliai nurodydamas metus ir gydymo pabaigą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 dienos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 920 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., taip pat nurodo argumentus dėl naudojimosi dušu. Tokie apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir konstatuotų pažeidimų ir jų papildomai nekartoja.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visas ginčo laikotarpio 8 dienas (nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat pagrįstais laikė pareiškėjo skundo reikalavimus dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Ligoninės palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būklės ir pareiškėjui tiekiamo maisto neatitikimo teisės aktų reikalavimams, taip pat karšto vandens tiekimo į sanitarinį mazgą, pasivaikščiojimo gryname ore laiko. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo prieitų išvadų, kuriomis pareiškėjo skundas buvo atmestas. Apeliantas pabrėžia, kad Ligoninėje nuolat buvo pažeistos jo teisės ne tik dėl perpildymo ar vietos stokos, bet ir dėl tualetų netinkamo įrengimo, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas būtent ir konstatavo šiuos pareiškėjo nurodomus pažeidimus. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).Kaip jau minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai yra susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Ligoninės palatoje, neatitinkančioje Taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimų, taip pat pažeidžiant Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, HN 76:2010 21 punkte, HN 47:2011 32 punkte nustatytus sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus. Kaip matyti, palatos minimalaus ploto, tenkančio asmeniui, pažeidimas nebuvo pavienis ar atsitiktinis. Atsakovas šiuo atveju nenurodė pakankamų veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė palatos minimalaus ploto, tenkančio pareiškėjui, pažeidimą bei sanitarinio mazgo palatoje netinkamo įrengimo faktą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjui pažeidimų pripažinimas nėra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisiant 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo M. (M.) A. (K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. (M.) A. (K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieno šimto eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė