Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-03-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-246/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-15
Bylos Nr.
1A-246/2013
Teisminio proceso Nr.
1-75-1-00596-2011-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Elena Vainienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
Nuteistasis
M. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-246/2013Proceso Nr. 1-75-1-00596-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų: Viktoro Kažio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam M. Š.,gynėjai Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šią bausmę subendrinus su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 23 val., (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu panaudodamas fizinį smurtą sudavė nukentėjusiajam R. A. keletą kartų ranka į veidą, kumščiais ir spardant gulintį į įvairias kūno vietas ne mažiau dvylika kartų bei plaktuku sudavė ne mažiau kelis kartus į galvą ir kojas, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės ir smilkininės skilčių, daugybinius šonkaulių lūžius, ir išvilkęs R. A. į lauką paliko, dėl ko, nuo smegenų dešinės momeninės skilties sumušimo nukentėjusysis R. A. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu M. Š. R. A. nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų Č. K. ir J. G. parodymais, tačiau neįvertino to, kad šie liudytojai irgi buvo sulaikyti ir įtariami R. A. nužudymu, bet nepakakus jų kaltės įrodymų, buvo paleisti. Šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisme Č. K. parodė, kad matė, kaip jis (nuteistasis) sudavė R. A. kumščiu į galvą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis jokių aplinkybių tiksliai nenurodė, tik tyrėjai atsakinėjo, kad nežino, nepamena, aiškino, kad galėjo taip būti. Teisme Č. K. tvirtino, kad konfliktas prasidėjo, kai atėjo J. G., kad matė, kaip ir J. G. vilko nukentėjusįjį į lauką. Duodamas parodymus teisme Č. K. labai painiojosi. Tvirtino nematęs jokio plaktuko ir kad jis (M. Š.) būtų sudavęs plaktuku nukentėjusiajam. Liudytojas J. G. teigė matęs jo (M. Š.) rankose plaktuką, bet, kad juo suduotų R. A., nematė. Liudytojų Č. K. ir J. G. parodymus reikia atmesti, nes paleisti iš tardymo izoliatoriaus jie galėjo susitarti duoti jį (M. Š.) kaltinančius parodymus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje vedant į apklausą jis koridoriuje buvo susitikęs su J. G. ir kalbėjosi. Tuomet J. G. jam pasakė, kad duodamas parodymus visą kaltę verčia jam (nuteistajam) ir pačiam siūlė prisiimti visą kaltę, žadėjo siųsti pinigų. Būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis rašė laiškus Pakruojo ir Šiaulių prokuratūroms bei nurodė, kad nepadarė jokio nusikaltimo, o tik prisiėmė kaltę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalbėdamas su J. G., šiam sakė, kad „priims“ nusikaltimą, taip ir padarė. Įvykio vietoje jis rodė bet ką, o kaltę už J. G. padarytą nusikaltimą jis prisiėmė manydamas, kad J. G. jam siųs pinigus.

Dėl R. A. mirties yra kaltas ir J. G.. Tai matosi iš jo J. G. rašytų laiškų.

Be to, ant J. G. rūbų buvo rasta nužudytojo R. A. kraujo, tik nerasta kraujo ant batų. Tačiau J. G. buvo sulaikytas praėjus kelioms dienoms po įvykio, todėl tyrimui jis galėjo pateikti kitus batus. Jo gynėja prašė grąžinti bylą tyrimui papildyti, tačiau prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad praėjo daug laiko ir nieko jau nebus galima nustatyti.

2011 m. lapkričio mėnesį jam (M. Š.) buvo operuota dešinė ranka, kuri nusikaltimo įvykio metu dar buvo sugipsuota. Ta ranka jis galėjo pakelti tik apie 5 kg. Jis prašė teismo išreikalauti iš Pakruojo miesto poliklinikos jo medicininius dokumentus, tačiau šio prašymo teismas netenkino.

R. A. į lauką išvilkti liepė Č. K.. Be to, išvilkimu to negalima pavadinti, nes nukentėjusysis, įsikibęs jam (M. Š.) už peties, pats palengva išėjo į lauką ir buvo pasodintas ant žemės. R. A. buvo gyvas. Liudytojas R. G. nesugebėjo teismui atsakyti, kodėl nepranešė policijai, jei matė, kad yra daromas nusikaltimas. J. G. buvo sumanęs visą kaltę perkelti Č. K., jeigu juos sulaikytų policija, tačiau teismas padarė išvadą, kad sumanymas buvo jo, o ne J. G..

Po įvykio, t. y. 2011-12-25, J. G. ieškojo jo paties, galbūt norėjo su juo susidoroti. Buvo skambinta V. J., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), Pakruojo mieste, ten J. G. buvo ir nuėjęs, ieškodamas jo (nuteistojo). Pakruojo miesto gatvės yra stebimos vaizdo kameromis, išreikalavus vaizdo įrašus, būtų galima nustatyti, kur ir kada J. G. vaikščiojo Pakruojo gatvėmis. Tačiau teismas tokio jo prašymo netenkino.

Nuteistasis neneigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau jis tikrai R. A. nenužudė. Jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam galėjo sukelti tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Jis neturėjo priežasties nužudyti R. A.. Tuo tarpu J. G. ateidamas atsinešė kirvį ir plaktuką, J. G. pirmas ir sudavė smūgį R. A.. Teismas, jo manymu, visapusiškai neišnagrinėjo bylos ir jį už nužudymą nuteisė nepagrįstai. Prašo teismo atsižvelgti į jo skundo argumentus ir bent sumažinti paskirtą bausmę arba grąžinti bylą tyrimui papildyti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai M. Š. pripažino kaltu. Kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką bei skirdamas jam bausmę teismas baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės bei įrodymų vertinimo nepaneigia.

Apeliantas teigia, kad teismas turėjo atmesti liudytojų Č. K. ir J. G. parodymus, nes jiedu susimokė duoti jam nepalankius parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Iš bylos matosi, kad liudytojai Č. K. ir J. G. yra vieninteliai asmenys, matę R. A. sumušimo aplinkybes, todėl jų parodymų reikšmė priimant apkaltinamąjį nuosprendį yra tikrai didelė. Įvertinus šių liudytojų parodymus daryti išvadą apie jų prieštaringumą ar nepatikimumą pagrindo nėra.

Teisme liudytojai Č. K. ir J. G. parodė, kad matė, kaip M. Š. R. A. sumušė, o po to jį ištempė į kiemą, kur kitą dieną, ryte nukentėjusysis ir buvo surastas negyvas. Č. K. aiškino, kad begeriant M. Š. su R. A. pradėjo konfliktuoti. Iš pradžių nuteistasis sėdinčiam R. A. sudavė kelis smūgius kumščiu į galvos sritį. Po to matė, kaip M. Š. nukentėjusįjį, jau gulintį ant grindų spardė į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Liudytojas J. G. parodė, kad matė tik dalį įvykio, kuomet M. Š. mušė R. A., nes jis pusvalandžiui buvo išėjęs iš Č. K. buto. Sugrįžęs jis matė, kaip nuteistasis ant grindų gulinčiam R. A. sudavė į veidą kumščiu bei spardė kojomis, o po to ištempė nukentėjusįjį į lauką.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Č. K. ikiteisminio tyrimo metu tokių parodymų, kad nieko nežino, nepamena, tikrai nedavė. Iš teisme perskaitytų šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 185-186 b. l.) matosi, kad ir tuomet jis tvirtino, jog R. Š. kelis kartus sėdinčiam nukentėjusiajam sudavė į galvos sritį, o po to ir gulinčiam ant žemės sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis. Savo parodymus Č. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 173-179 b. l.). Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu Č. K. buvo nurodęs, jog R. A. 1-2 kartus nesmarkiai „pliaukštelėjo“ ir J. G.. Tačiau dėl to jo parodymus laikyti prieštaringais, nėra pagrindo, nes šią aplinkybę patvirtino ir pats J. G.. Tas pačias aplinkybes, t. y. kad nuteistasis sėdinčiam, o vėliau ir gulinčiam ant žemės R. A. sudavė smūgius, o paskui ir ištempė nukentėjusįjį į lauką, Č. K. tvirtino ir akistatos su M. Š. metu (1 t., 215-216 b. l.). Pats nuteistasis šios akistatos metu papildomai nieko nepaaiškino, tačiau visiškai patvirtino liudytojo Č. K. parodymus. Tai, kad Č. K. teisme nenurodė aplinkybės, jog M. Š. R. A. būtų sudavęs smūgius plaktuku, jo parodymų nesumenkina. Tai gali būti paaiškinama tiek tuo, kad girtavimo metu kambaryje buvo prieblanda (degė tik žvakė), tiek ir Č. K. apsvaigimu nuo alkoholio. Dėl šių priežasčių Č. K. galėjo nematyti ir todėl nenurodyti visų įvykio aplinkybių. Šis liudytojas teisme pats tvirtino, kad dėl girtumo jis neišėjo ir į lauką, kai buvo ištemptas R. A.. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas Č. K. teisme netvirtino, kad į lauką R. A. M. Š. ištempė kartu su J. G..

Palyginus visus liudytojo J. G. duotus parodymus, juose taip pat jokių prieštaravimų nėra. Jau pirmojoje 2011 m. gruodžio 28 d. vykusioje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 122-123 b. l.) jis tvirtino, kad M. Š. spardė į galvą ir kitas kūno vietas R. A., gulinčiam ant žemės, mušė ir rankomis. Kitos 2012-01-05 vykusios apklausos metu (1 t., 137-138 b. l.) J. G. parodė, kad ir pats 1 kartą sudavė R. A. delnu į veidą. Po to buvo išėjęs pas draugę. Sugrįžęs nukentėjusįjį jau rado gulintį ant grindų, tada M. Š. jį spardė. 2012-01-24 savo parodymus J. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje, ir akistatų su M. Š. metu (1 t., 139-149, 202-204, 205 b. l.).

Kuo pasireiškia liudytojo J. G. parodymų prieštaringumas, skunde nenurodo ir pats apeliantas. Tai, kad J. G., teisme parodęs, jog nematė, ar M. Š. nukentėjusiajam sudavė plaktuku, o tik matė nuteistojo rankose plaktuką, neleidžia abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu. Išvadą apie smūgių sudavimą nukentėjusiajam plaktuku teismas padarė remdamasis ne J. G., o paties nuteistojo M. Š. parodymais. Nors teisme nuteistasis tvirtino, kad plaktuku R. A. sudavė tik į kojas, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 206-214 b. l.) M. Š. aiškiai nurodė, į kurias R. A. kūno vietas ir kaip sudavė smūgius. Jis ir ant manekeno pademonstravo, kaip plaktuku sudavė smūgius nukentėjusiajam ne tik į kojas, bet ir į galvą ir kur po to numetė plaktuką.

Apeliaciniame skunde keliamą versiją apie liudytojų Č. K. bei J. G. susimokymą išėjus iš tardymo izoliatoriaus duoti M. Š. apkaltinančius parodymus, visiškai paneigia tai, kad abu šie liudytojai apie konkrečius M. Š. veiksmus (smūgių sudavimą R. A.) parodymus davė dar būdami suimti. Iš bylos matosi, kad liudytojas Č. K. buvo sulaikytas 2011-12-25, o paleistas 2012-01-10, J. G. sulaikytas ir suimtas buvo nuo 2011-12-27 iki 2012-02-12. Šių liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu jau buvo aptarti šioje nutartyje. Įvertinus juos, tvirtinti apie liudytojų susitarimą duoti nuteistajam nepalankius parodymus nėra jokio pagrindo. Be to, tie parodymai nebuvo identiški, kas leistų manyti apie buvusį tokį susitarimą. Abu liudytojai nurodė tik tas įvykio aplinkybes, kurias jie patys matė ir prisiminė.

Įvertinus visas aptartas aplinkybes, netikėti šių įvykį mačiusių liudytojų parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, nes esmines įvykio aplinkybes abu liudytojai vienodai aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai Č. K. ir J. G. galėtų M. Š. apkalbėti, irgi nenustatyta. Todėl teismas pagrįstai nuteistojo kaltę grindė paminėtų liudytojų parodymais. Be to, šių liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo M. Š. parodymai.

Tai, kad liudytojai Č. K. ir J. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai sulaikyti ir suimti ir tai, kad J. G. po M. Š. padarytos nusikalstamos veikos vaikščiojo po miestą ir galimai ieškojo nuteistojo, šių liudytojų parodymų įrodomosios vertės nesumenkina.

Teisme nuteistasis M. Š. pripažino, kad nukentėjusiajam kumščiais į veidą sudavė 3-4 kartus, apie 2 kartus spyrė į šoną bei plaktuku smūgiavo į kojas. Tačiau taip pat jis teigė, kad R. A. smūgius kumščiais sudavė bei spardė nukentėjusįjį ir J. G..

Apie tai, kad R. A. mušė bei prisidėjo prie jo mirties ir J. G., nuteistasis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau visi su tuo susiję argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Jau buvo minėta, kad liudytojas J. G. pats prisipažino sudavęs vieną smūgį R. A. į veidą, nes šis neprašęs paėmė jo cigaretę. Tą patį tvirtino ir Č. K.. Tačiau nuteistojo nurodomas aplinkybes apie tai, kad J. G. R. A. mušė kumščiais ir spardė kojomis, neigė ne tik J. G., bet Č. K.. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-30 vykusioje apklausoje ir pats nuteistasis tvirtino, jog J. G. R. A. sudavė tik 1 kartą į veidą, kad nuo to smūgio nukentėjusysis nei nugriuvo, nei jam pasirodė kraujas (1 t., 200-201 b. l.). Nuteistasis ir akistatos su J. G. metu (1 t., 202-204 b. l.) aiškino, kad J. G. sudavė R. A. „vieną smūgį į veidą, delnu, nesmarkiai“.

Teisiamojo posėdžio metu perskaičius nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, M. Š. teigė, kad jie yra užrašyti neteisingai. Parodymus jis davė girtas, tyrėja juos užrašė taip, kaip norėjo, o jis protokolus pasirašė parodymų neskaitęs. Nors teismas detalesnės nuteistojo parodymų analizės nuosprendyje neišdėstė, tačiau tokie nuteistojo parodymai, kolegijos nuomone, vertintini tik kaip siekimas palengvinti savo padėtį. Iš bylos matosi, kad M. Š. apklausose, jo parodymų patikrinimo vietoje, akistatų metu dalyvavo gynėjas. Tik vienintelį kartą papildomos apklausos metu jis pats buvo gynėjo atsisakęs. Apklausų protokolus pasirašė ir pats M. Š., ir jo gynėjas. Manyti, kad tyrėja parodymus užrašė kitaip nei iš tikrųjų aiškino M. Š., nėra jokio pagrindo, nes tyrėja nėra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Be to, tuo metu R. A. nužudymu buvo įtariami ir Č. K. bei J. G., kurie taip pat buvo suimti.

Pagal ilgametę teismų praktiką liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjui) ar prokurorui, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi ir todėl teismas negali konstatuoti, kad šie parodymai yra teisingi ir jais remtis priimant nuosprendį. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi įjuos atsižvelgti. Šie parodymai yra reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Jie taip pat neturi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (kasacinės nutartys Nr. 2K-260/2008, Nr. 2K- 27/2008, Nr. 2K-7-198/2008, 2K-420/2012).

Būtent taip paminėtus M. Š. parodymus, duotus tyrėjai, ir vertino pirmosios instancijos teismas. Todėl konstatuoti BPK 20 str. ar kokių nors kitų skunde nenurodytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prie R. A. nužudymo prisidėjo ir J. G.. Tai, nuteistojo nuomone, patvirtina jo iš tardymo izoliatoriaus J. G. rašyti laiškai bei tai, kad ant J. G. drabužių buvo rasta R. A. kraujo. Šią versiją nuteistasis buvo iškėlęs jau pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas ją nuosprendyje motyvuotai atmetė.

Apklausiamas kaip liudytojas J. G. teismui pateikė M. Š. jam rašytus laiškus (2 t., 187-188 b. l.). Viename laiške nuteistasis prašo J. G. atsiųsti jam pinigų, drabužių, primena J. G., kad šis irgi mušė „bomžą“ (R. A.), tačiau yra laisvėje. Laiške dar nurodoma, kad laisvėje J. G. bus tol, kol jis (nuteistasis) „tylės“. Dar kitame laiške nuteistasis apgailestauja, kad jis su J. G. nesusitarė visą kaltę perkelti Č. K., tuomet jam nereikėtų būti suimtam. Šių laiškų turinys, priešingai nei nurodoma skunde, neleidžia daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis kaltę už J. G. prisiėmė pastarojo įkalbėtas. Įvertinęs šiuos liudytojo J. G. pateiktus laiškus, pirmosios instancijos teismas be tik pagrįstai atmetė tokią M. Š. versiją, bet ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. Š., siekdamas išvengti atsakomybės, buvo sumanęs kaltę perkelti ir Č. K., kuris R. A. nesudavė nė vieno smūgio. Iš šių laiškų turinio galima daryti tik išvadą, kad nuteistasis liudytoją J. G. šantažavo ir reikalavo, kad šis jam siųstų pinigų bei drabužių, tačiau tikrai neleidžia daryti išvados, jog J. G. savo veiksmais irgi prisidėjo prie R. A. mirties. Juo labiau negalima daryti išvados, jog M. Š. „prisiėmė“ kaltę įkalbėtas J. G.. Tai patvirtina netgi paties apelianto skundo argumentai apie tai, kad įvykio vietoje jis rodė bet ką, o kaltę už J. G. padarytą nusikaltimą prisiėmė manydamas, kad J. G. jam siųs pinigus.

Iš tiesų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje (1 t., 68-73 b. l.) konstatuota, kad ant tyrimui pateiktos J. G. striukės rasta R. A. kraujo.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei fotolentelių prie šio procesinio dokumento (1 t., 5-23 b. l.) matyti, kad nužudymo vietoje, t. y. ant grindų, nukentėjusiojo rūbų, lovos, patalynės ir kitų vietų rasta daug kraujo. Todėl realu, kad striukės rankovę J. G. galėjo susitepti netyčia prisiliesdamas prie krauju sutaptų paminėtų daiktų. Būtent taip aptartų sutepimų atsiradimo ant striukės rankovės vidinės pusės aplinkybes aiškino liudytojas J. G.. Šie liudytojo paaiškinimai yra įtikinami.

Apelianto samprotavimai apie kraujuotų J. G. batų pasikeitimą yra prielaidų pobūdžio. Todėl jais remiantis negalima daryti išvados, kad J. G. spardė nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių duomenų ir netgi prielaidų, kad J. G., eidamas pas Č. K. į namus, žinojo ar galėjo žinto, jog ten bus jam nepažįstamas asmuo - R. A. ir, norėdamas jį nužudyti, tam tikslui nešėsi kirvį ir plaktuką.

Apeliantas teisingai pažymi, kad J. G. nesugebėjo paaiškinti, kodėl nepranešė policijai apie jo (M. Š.) padarytą nusikaltimą. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Pažymėtina, jog ir pats M. Š., būdamas įsitikinęs, kad R. A. nužudė J. G., nepaaiškino, kodėl elgėsi analogiškai (apie tai nepranešė policijai).

Iš teismo medicinos specialisto išvados (1 t., 40-43 b. l.) matyti, kad R. A. mirė nuo galvos smegenų dešinės momeninės skilties sumušimo.

Nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais nustatyta, kad mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajam padarė M. Š.. Taigi, tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ta aplinkybė, kad R. A. į lauką buvo išvilktas (o ne išėjo, kaip teigia apeliantas) dar gyvas ir mirė praėjus tam tikram laiko tarpui, neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, jog mirtis įvyko prieš 2-3 paras iki kūno tyrimo pradžios (2011 m. gruodžio 27 d. 11 val.) ir nešalina M. Š. baudžiamosios atsakomybės. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-348/2004).

Nuteistasis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 196-197, 200-201, 202-204, 206-213, 214, 215-216, 218-219 b. l.) niekada netvirtino, kad nusikalstamos veikos darymo metu jam buvo sugipsuota dešinė ranka. Tokią aplinkybę jis nurodė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tvirtindamas, kad dėl tos priežasties suduoti šia ranka nukentėjusiajam kaltinime nurodytą smūgių skaičių jis negalėjo. Analogiškas teiginys yra nurodytas ir apeliaciniame skunde. Šis skundo argumentas yra neįtikinamas, paneigtas kitais bylos duomenimis ir todėl atmetamas.

Liudytojai Č. K. ir J. G. niekada nepatvirtino, jog nuteistojo dešinė ranka įvykio metu buvo sugipsuota. Byloje yra tik duomenys (3 t. 20 b. l.), kad M. Š. alkūnkaulio lūžį su vėlesnėmis komplikacijomis patyrė tik 2006 metais. Be to, netgi darant prielaidą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. Š. dešinė ranka buvo sugipsuota, tai nekliudė jam suduoti smūgius nukentėjusiajam kaire ranka, spardyti kojomis ar suduoti smūgius plaktuku tiek dešine, tiek kaire ranka. Kolegijos nuomone tokios išvados padarymui nereikalingas joks papildomas nurodytų aplinkybių tyrimas ar specialios žinios teismo medicinos srityje.

Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo kaltės yra nepagrįsti ir todėl atmetami.

Kita apeliacinio skundo dalis yra susijusi su tariamu BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimu. Tačiau apeliantas nenurodo kuo pasireiškia kaltinamojo akto trūkumai, dėl kurių buvo suvaržyta jo teisė į gynybą ar kuri sukliudė teismui išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl detaliau atsakyti į šį deklaratyvų skundo teiginį nėra galimybės.

Padrikame ir prieštaringame apeliaciniame skunde yra suformuluotas ir dar vienas reikalavimas – sušvelninti bausmę. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam 11 metų laisvės atėmimo bausmę, BK 54 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes), kaltininko asmenybę (nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 6 kartus, baustas administracine tvarka), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio) ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes. M. Š. paskirta bausmė yra lygi nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje vidurkiui. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka bausmės paskirtį ir teisingumo principą. Todėl ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai: Elena VainienėViktoras Kažys