Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-18 · Administracinė byla Nr. I-415-739/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-18
Bylos Nr.
I-415-739/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00145-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenosapskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-415-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00145-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 18 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Aistei Kuliavcevaitei,

dalyvaujant pareiškėjui E. S.

viešame teismo žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenosapskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2014 m. gruodžio mėn. jis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo buvo konvojuotas į Utenos AVPK areštinę ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ir joje laikomas apie dešimt dienų. Pareiškėjo paaiškinimais, Utenos AVPK areštinėje iš pradžių jis buvo laikomas su dviem asmenimis, po to su vienu asmeniu.Todėl, E. S. teigimu, Utenos AVPK areštinėje jis buvo laikomas žeminančiomis sąlygomis, kadangi kameroje stalas stovėjo prieš neuždengtą sanitarinį mazgą, kurį nuo lovos skyrė neaukšta apie 0,5 m. aukščio sienelė. Sanitariniame mazge esantis tupimas tualetas buvo įrengtas prie durų, todėl pareigūnui atidarius duris pareiškėjas buvo matomas atliekantis gamtinius reikalus. Pareiškėjo teigimu, dėl neaukštos sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto skiriančios sienelės, kartu su pareiškėju laikomi asmenys, matydavo jį atliekant gamtinius reikalus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamera buvo siaura ir ilga, langai nedideli, plastikiniai, už langų įrengtos grotos, todėl natūralus apšvietimas kameroje buvo nepakankamas, o nuo dirbtinio apšvietimo paskausdavo akys.Kameroje esantis tualetas ir kriauklė buvo pajuodę. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų, jis patyrė orumo pažeminimą (b. l. 2-3).

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 50).

Atsiliepimas

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir jame nurodytu reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėskameroje Nr. 13 (16,29 kv. m) su vienu, dviem asmenimis buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš viso 15 dienų, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas nurodytoje kameroje buvo laikomas dviese, nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. 8 val. – trise, nuo 2014 m. gruodžio 22 d. 20 val. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 8 val. – taip pat dviese. Atsakovo atstovo paaiškinimais, Utenos AVPK areštinės kamerose stovi 2-3 lovos, stalas, spintelės, įrengtas sanitarinis mazgas ir praustuvas. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara. Kamerose praustuvas įrengtas atskirai, vietoje unitazo – tupykla. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Atsakovo atstovo paaiškinimais, kamerose stalas įrengtas ne prieš sanitarinį mazgą, o truputį toliau, tačiau dalis stalo yra matoma. Utenos AVPK teigimu, pagal nustatytą tvarką pareiškėjas privalo kameroje palaikyti tvarką. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, jog praustuvas ir tupykla yra tvarkingi, atitinkantys sanitarinės higienos normas. Utenos AVPK teigimu, skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu neteikė skundų dėl to, jog atlikdamas gamtinius reikalus, buvo stebimas. Atsakovo atstovo paaiškinimais, 2011 m. gegužės mėn. Utenos AVPK areštinės kamerose buvo įrengti plastikiniai langai, kuriuose yra vertikali orlaidė. Dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai. Utenos AVPK teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamų sąlygų areštinėje jis susirgo, patyrė traumą ar pan., taip pat nenurodė jokių duomenų dėl sveikatos sužalojimo ar kitų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. S. kildina iš neteisėtų Utenos AVPKveiksmų, jį laikant areštinėje pažeidžiant pareiškėjo privatumą, neužtikrinant tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo bei esant nusidėvėjusiems sanitarinio mazgo įrengimams.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į UtenosAVPK areštinę buvo pristatytas 2014 m. gruodžio 17 d. 12 val. 40 min. ir Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13 buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis): nuo 2014 m. gruodžio 17 d. 12 val. 40 min. iki 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas nurodytoje kameroje buvo laikomas su vienu asmeniu, nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. – su dviem asmenimis, nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas kameroje Nr. 13 buvo laikomas su vienu asmeniu (b. l. 11-40).

Ginčui aktualiu laikotarpiu taikytino Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnis nustatė, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 13 d.) patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013).Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, visų pirma, neturtinę žalą teigė patyręs neužtikrinant privatumo,jam naudojantis sanitariniu mazgu,kai į kamerą įeidavo pareigūnai ir dėl kartu su pareiškėju laikomų asmenų. Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino ir iš to, jog kameroje esantis stalas buvo įrengtas prieš sanitarinį mazgą, todėl norėdamas atlikti gamtinius reikalus, pareiškėjas turėjo laukti, kol asmenys pavalgys.Be to, pareiškėjo tvirtinimu, sanitariniame mazge esantistualetas ir praustuvė buvo nusidėvėję.

Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Higienos normos HN 37:2009 20 punktas. Pagal šio punkto nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 125 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, įrengta šalinimo sistema; praustuvas įrengtas atskirai, vietoje unitazo – tupykla; praustuvas ir tupykla tvarkingi, atitinkantys sanitarines higienos normas. Utenos AVPK atsiliepime taip pat pažymėjo, kad stalas įrengtas ne prieš sanitarinį mazgą, o toliau nuo jo, todėl matoma tik dalis stalo. Byloje pateikto Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PT-259 duomenys patvirtina, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai, praustuvės (b. l. 42-43). Periodinę Utenos AVPK areštinės sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams kontrolę 2013 m. gruodžio 5 d. atlikusi tarnyba minėtame akte padarė išvadą, kad Utenos AVPK areštinėje veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų.

Nustatytieji duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kameros Nr. 13 sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pagrįstumo, teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo erdvė buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, taip pat jokių rašytinių paaiškinimų ar vaizdinės medžiagos, iš kurios būtų galima spręsti, kad minėtoje kameroje buvo sudarytos sąlygos sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti laikino pobūdžio konstrukcija, užtikrinančia asmens privatumą, jam atliekant gamtinius reikalus sanitariniame mazge, kai į kamerą įeidavo pareigūnai ar nuo kitų su pareiškėju kameroje kartu laikomų asmenų. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitarinis mazgas įrengtas prie durų ir tai, kad nėra galimybės užtikrinti privatumo naudojantis juo, neginčija ir atsakovo atstovas. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje AleksandrMakarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

Areštinių veiklos taisyklių 6 punkto nuostata skelbia, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Šiųtaisyklių 7.13 punktas įtvirtinateritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad norsaptartos teisės akto nuostatos teritorinės policijos įstaigos areštinei nenustatokonkrečios pareigos įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovo atstovas turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. įrengtu tokiu būdu, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.Nepaisant to, jog nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, o pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nenurodė konkrečių jo teisės į privatumą pažeidimo atvejų, vis dėlto nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo vertinamos pareiškėjo naudai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas su vienu arba dviem asmenimis, o asmens teisė į privatumą turi būti užtikrinama ne tik pareigūnų, bet ir nuo kitų kartu su pareiškėjukameroje laikomų asmenų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jį laikant Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13, nebuvo užtikrinta.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13, stalas buvo įrengtas netinkamai, t. y. prieš sanitarinį mazgą, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimų teritorinių policijos areštinių kamerose esančių baldų, įskaitant ir stalo, įrengimui.Be to, minėta, kad Utenos visuomenės sveikatos centras, atlikęs Utenos AVPK areštinės sąlygų atitikties Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams periodinę kontrolę, nenustatė pažeidimų, susijusių su stalų įrengimu Utenos AVPK areštinės kamerose. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu aspektu, nėra pagrindo pripažinti, kad Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13 esantis stalas buvo įrengtas netinkamai, o sanitarinis įrenginys ir praustuvė, praėjus metams nuo visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo, būtųtaip susidėvėję, kad jais nebūtų galima naudotis. Teismas pažymi, jog vien pareiškėjo subjektyvus aplinkos, o taip pat ir joje esančių daiktų, vertinimas, nesant objektyvių, tokį vertinimą, patvirtinančių įrodymų dėl jo realaus pasireiškimo natūroje ar įrodymų, kad naudojimasis tokios būklės daiktais bei įrenginiais sukėlė realią žalą pareiškėjui, nėra pagrindas pripažinti pareiškėją ją patyrus.

Pareiškėjas neturtinės žalos patyrimą taip pat siejo su tokiomis jo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygomis, kaip kameroje buvęs netinkamas natūralus irdirbtinis apšvietimas.

Reikalavimus policijos areštinės kameros natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui ginčo laikotarpiu nustatė Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Tuo tarpu policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx (22 punktas).

Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikti patikrinimai dėl kamerų įrengimo sąlygų, susijusių su natūraliu bei dirbtiniu apšvietimu, atitikties higienos normos reikalavimams, tačiau spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo teiginių dėl netinkamo apšvietimo, teismas vertina atsakovo atstovo pateiktus rašytinius paaiškinimus bei įrodymus. Atsakovo atstovo paaiškinimais, 2011 m. gegužės mėn. Utenos AVPK areštinės kamerose buvo įrengti plastikiniai langai. Dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai (b. l. 9).Vadovaujantis Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nustatytais patikrinimo rezultatais, Utenos AVPK areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai ir dirbtinė naktinė apšvieta, pažeidimų, susijusių su apšvietimo sąlygomis, nenustatyta (b. l. 42-43). Nagrinėdamas bylą, teismas taip pat nenustatė jokių duomenų, apie tai, jog dėl netinkamo apšvietimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Utenos AVPK areštinės pareigūnus, administraciją ar į medicinos darbuotoją. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl jo nurodytų Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13 buvusių apšvietimo sąlygų, pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimus. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, jog Utenos visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas po naujų langų įrengimo Utenos AVPK areštinės kamerose, teismas daro išvadą, kad natūrali apšvieta ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kameroje Nr. 13 atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje bylojeNr. A143-1966/2008ir kt.). Pagal CK 6.250straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismosprendimunėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktikątaip pat formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimąadministracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A756-143/2012ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas nepateikė jokių kitų paaiškinimų, apibūdinančių, kokiais subjektyviais požymiais pasireiškė pareiškėjo patirta neturtinė žala. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (15 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundų ir prašymų Utenos AVPK areštinės administracijai nereiškė, todėl įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 80,00 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 80,00 (aštuoniasdešimt) eurų neturtinės žalos, patirtospareiškėją laikant Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė