- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-25
- Bylos Nr.
- I-367-283/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00137-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- V. Š., J. Š., Z. Š.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities priešgaisrinės
- Advokatai
- Jonas Stankevičius
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjai ir pareiškėjo V. Š. įstatyminei atstovei Z. Š., pareiškėjams J. Š. ir V. Š., pareiškėjų atstovui advokatui Jonui Stankevičiui,
atsakovės Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui Algirdui Rudžiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š. skundą atsakovei Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai Z. Š., J. Š. ir V. Š. skundu ( originale – pareiškimu) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – Panevėžio APGV) G. Š., mirusiam (duomenys neskelbtini), 11858,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio: Z. Š. – 2 964,59 Lt, V. Š. ir J. Š. – po 4 446,89 Lt (b. l. 2-3). Pareiškėjai ir jų atstovas J. Stankevičius prašė skundą tenkinti. Pareiškėjų atstovas J. Stankevičius paaiškino, kad Rokiškio rajono 3-ojo notaro biuro notarė V. Vaičekonienė 2011-11-16 pareiškėjams išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, pagal kurį jie paveldėjo reikalavimo teisę į G. Š. per laikotarpį nuo 2003-09-01 iki 2006-08-08 neišmokėtą 11 858,38 Lt dydžio darbo užmokestį. Pareiškėjai 2011-11-23 raštu kreipėsi į atsakovę dėl šio darbo užmokesčio sumokėjimo, tačiau Panevėžio APGV atsisakė tenkinti jų prašymą. Atsakovė savo poziciją grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) išaiškinus, jog teisės aktai, kuriais valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis minimalus valandinis atlygis ir mažesnė minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), darbdaviui nebuvo teisinio pagrindo G. Š. mokėti didesnio darbo užmokesčio. Pareiškėjai nurodė, kad toks atsakovės sprendimas nėra pagrįstas, teigė, kad jiems priklauso gauti visą G. Š. neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2003-09-01 iki 2006-08-08.
Atsiliepimas
Atsakovė Panevėžio APGV atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad tuometinė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Rokiškio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (toliau – Rokiškio PGT), 2003-09-01 iki 2006-08-08 laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama G. Š. darbo užmokestį, veikė teisėtai, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais – 2002 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo 23 ir 24 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2003 m. liepos 18 d nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298, nustačiusiais skirtingus minimaliosios mėnesinės algos, minimaliojo valandinio atlygio dydžius, taikomus darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos; žemės ūkio veiklos subjektams, ūkininkų samdomiems darbuotojams, ūkininkams, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Atsakovė nurodė, kad Rokiškio PGT 2006-12-29 parengtoje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) apie neišmokėtą G. Š. darbo užmokestį 2003-09-01 – 2006-08-08 laikotarpiu buvo pateikti tik preliminarūs paskaičiavimai, rodantys, kokia darbo užmokesčio nepriemoka galėtų susidaryti tuo atveju, jeigu darbo užmokestis būtų skaičiuojamas, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) atitinkamai nutarimais patvirtintus padidintus minimalios mėnesinės algos dydžius. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad 2003 m. liepos 18 d nutarimas Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298, kuriais remiantis G. Š. laikotarpiu nuo 2003-09-01 iki 2006-08-08 buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai. Dėl šios priežasties tuometinė Rokiškio PGT, apskaičiuodama nurodytu laikotarpiu G. Š. darbo užmokestį , neturėjo teisinio pagrindo savarankiškai taikyti ne 430 Lt minimaliąją mėnesinę algą, Vyriausybės nutarimais taikytą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, o didesnę , t. y. 450 Lt, 500 Lt 550 Lt ir 600 Lt ( b. l. 24-26). Teismo posėdyje atsakovės atstovas A. Rudys, iš esmės remdamasis atsiliepime išdėstytais motyvais, taip pat prašė netenkinti pareiškėjų pareiškimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad tuometinė Rokiškio PGT pareiškėjams Z. Š., V. Š. ir J. Š., įstatyminiams G. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdiniams, 2006 m. gruodžio 29 d. išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie G. Š. laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. neišmokėtą 11 858,38 Lt darbo užmokestį, pažymėdama, kad šioje pažymoje pateikti preliminarūs duomenys dėl galimo minimalios mėnesinės algos padidėjimo nurodytu laikotarpiu (b. l. 9, 10). Rokiškio rajono 3-ojo notaro biuro notarė V. Vaičekonienė, remdamasi nurodyta pažyma, 2011 m. lapkričio 16 d. išdavė pareiškėjams papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą apie paveldėtą reikalavimo teisę į G. Š. neišmokėtą 11 858,38 Lt dydžio darbo užmokestį (b. l. 11). Pareiškėjai 2011 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Panevėžio APGV, prašydami išmokėti jiems nurodyto dydžio G. Š. darbo užmokestį, Atsakovė 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pretenzijos tenkinimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjų pretenziją, motyvuodama tuo, kad Konstitucinis Teismas išaiškinus, jog teisės aktai, kuriais valstybės tarnautojams buvo patvirtintas mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Konstitucijai, be to, atsakovė neturėjo teisės savarankiškai didinti pareiginės algos koeficientų, todėl darbdaviui nebuvo jokio teisinio pagrindo G. Š. mokėti didesnį darbo užmokestį, o po jo mirties - pareiškėjams išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką.
Pareiškėjai kelia ginčą dėl mirusio G. Š., dirbusio tuometinėje Rokiškio PGT, sutuoktinės Z. Š., jo sūnų V. Š. ir J. Š. teisės į mirusiajam iki mirties neišmokėtą 11 858,38 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl 430 Lt dydžio minimalios mėnesinės algos taikymo laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.
Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, numatantis darbo santykius reglamentuojančių įstatymų taikymą valstybės tarnautojams, nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtinta normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio išmokėjimo tvarką, valstybės tarnautojui mirus. Darytina išvada, kad tokiu atveju taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekse ( toliau -Darbo kodeksas) įtvirtintos teisės normos, t. y. Darbo kodekso 206 straipsnis. Nurodytas straipsnis nustato, kad darbuotojui mirus, mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį palaidojo, pateikusiems mirties faktą patvirtinantį dokumentą, išmokamas mirusiajam darbuotojui priklausantis darbo užmokestis (2 dalis). Taigi, pagal Darbo kodekso 206 straipsnio 2 dalies nuostatas, mirusiojo šeimos narių, konkrečiu atveju, pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š., reikalavimo teisės realizavimas priklauso nuo to, ar mirties dieną G. Š. priklausė darbo užmokestis, ir, jei priklausė, tai kokio dydžio.
Byloje nustatyta, kad G. Š. laikotarpiu nuo 2003-09-01 iki 2006-08-08 dirbo Rokiškio PGT ir buvo valstybės pareigūnas. Nurodytu laikotarpiu galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis, nustatęs, jog pareiginė alga, nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, o jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Valstybės tarnybos įstatymo priedėlis, pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, remdamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi bei Trišalės tarybos teikimais, nustatė skirtingą minimalią mėnesinę algą šiuose nutarimuose išvardintoms darbuotojų kategorijoms: nuo 2003-09-01 darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga - 450 litų, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams bei valstybės tarnautojams - 430 litų; nuo 2004-05-01 atitinkamai 500 litų ir 430 litų; nuo 2005-07-01 atitinkamai 550 litų ir 430 litų, nuo 2006-07-01 600 Lt ir 430 Lt.
Remiantis nurodytu teisiniu darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo reglamentavimu ir atsižvelgus į Rokiškio PGT parengtos 2006-12-29 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, daroma išvada, kad šiame dokumente yra nurodytas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs šioje valstybės institucijoje dirbusiam G. Š. dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006, kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 nustatytos 430 Lt minimaliosios mėnesinės algos taikymo apskaičiuojant pareiginę algą 2003-09-01 - 2006-08-08 laikotarpiu.
Konstitucinis teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pripažino, Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata "Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius", Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 , 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361" (2005 m. balandžio 4 d. ir 2006 m. kovo 27 d. redakcija) 1, 2 punktai bei 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" 1 punktas tomis apimtimis, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas savo nutarime konstatavo, kad: „ kuriant valstybės tarnybos sistemą, buvo vadovaujamasi principine nuostata, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Iš Konstitucijos neišplaukia, kad valstybės tarnautojams negali būti taikoma kuri nors iš darbo apmokėjimo sistemų: tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga; tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms; tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme valstybės tarnautojų pareigybės buvo (ir yra) skirstomos į lygius ir kategorijas. Valstybės tarnautojo lygis turi reikšmės nustatant valstybės tarnautojo pareigybės kategoriją, kiekvienai valstybės tarnautojų pareigybių kategorijai yra priskirti atitinkami valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimą susiejus su koeficientais, kurių pagrindu imama minimali mėnesinė alga (o nuo 2006-08-08 - pareiginės algos bazinis dydis), šių kategorijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai ne tik nėra mažesni už nustatytą minimalią mėnesinę algą, bet ir gerokai ją viršija.“
Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime nurodė, kad visus bendrosios kompetencijos teismus, taip pat ir specializuotus teismus, t. y. Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus, saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir kt. Taigi, spręsdamas nagrinėjamoje byloje klausimą, ar G. Š. mirties dieną priklausė 11 858,38 Lt dydžio nepriemoka, susidariusi per 2003-09-01- 2006-08-08 laikotarpį, teismas privalo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutarimą, taikytiną byloje nagrinėjamam ginčui dėl mirusio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio.
Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, konstatuoja, jog, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kuriuos taikant 2003-09-01 - 2006-08-08 laikotarpiu G. Š. buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaravo, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad G. Š. buvo išmokėtas 11 585,38 Lt mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361, 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 bei Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio taikymo, apskaičiuojant darbo užmokestį politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami ginčai valstybės pareigūnų ir tarnautojų ginčai dėl darbo užmokesčio, negauto nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. dėl Vyriausybės nutarimais nustatytos 430 Lt dydžio minimaliosios mėnesinės algos taikymo.
Esant nurodytoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, pareiškėjų reikalavimas priteisti iš Panevėžio APGV G. Š.i, mirusiam (duomenys neskelbtini), 11858,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis: Z. Š. – 2 964,59 Lt, V. Š. ir J. Š. – po 4 446,89 Lt atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjų reikalavimus, atmestinas ir jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š. skundą dėl G. Š. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovei Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.