- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-352/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- Šiaulių, Šiaulių apskrities VMI
- Ieškovas
- BUAB „Statreksas“
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo BUAB „Statreksas“ ieškinys minėtam atsakovui civilinėje byloje Nr. 2-837-267/2009 dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutavusi UAB „Statreksas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 42 173 Lt mokesčio permokos (b. l. 1-2). Nurodė, jog 2008 m. sausio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Statreksas“ iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo Šiaulių apskrities VMI turėjo grąžinti ieškovui 76 133 Lt dydžio pelno mokesčio permoką. Ieškovo bankroto administratorius UAB „Valdsita“ kreipėsi į Šiaulių apskrities VMI su prašymu grąžinti per 2007 m. avansu sumokėtą pelno mokestį - 76 133 Lt, tačiau Šiaulių apskrities VMI grąžino tik 33 960 Lt, o likusius 42 173 Lt panaudojo už 2006 m. nesumokėto pelno mokesčio įskaitymui. Anot ieškovo, atsakovas, negrąžindamas ieškovui pelno mokesčio permokos bei įskaitymu tenkindamas savo kreditorinį reikalavimą, susidariusį iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, pažeidė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo Šiaulių AVMI ieškovui BUAB „Statreksas“ 42 173 Lt skolos (b. l. 41-43). Teismas nurodė, jog, UAB „Statreksas“ iškėlus bankroto bylą, atsakovo atliktas tarpusavio reikalavimų įskaitymas pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo normas, kadangi įmonės mokesčių permokų ir nepriemokų tarpusavio įskaitymo teisiniam ginčui spręsti taikytinos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos (ĮBĮ 1 str. 3 d.). Teismas, atsižvelgdamas į UAB „Statreksas“ bendrą permokų ir grąžintų permokų skirtumą, ieškinio reikalavimą priteisti 42 173 Lt skolą pripažino pagrįstu ir tenkintinu bei nurodė, jog perskaičiuotų UAB „Statreksas“ mokesčių nepriemokų išieškojimas turi būti vykdomas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas Šiaulių AVMI apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ieškovo ieškinį atmesti (b. l. 47-49). Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas patikslino 2007 m. pelno mokesčio deklaraciją tik 2009-02-09, kurioje nurodė 152 000 Lt sumokėtus avansinius mokėjimus. 2008-10-01 teikdamas atsakovui deklaraciją, ieškovas nenurodė avansinio pelno mokesčio mokėjimų. Be to, ieškovas, žinodamas, kad 2006 m. ir 2007 m. neturės pelno, deklaravo mokėtiną į biudžetą avansinį pelno mokestį. UAB „Statreksas“ pateikus 2007 m. pelno mokesčio deklaraciją, Šiaulių AVMI 2008-11-10 raštu Nr. (12.20-6)S-21059 pateikė bankroto administratoriui patikslintą 151 502,03 Lt kreditorinį reikalavimą, įvertinusi ir pateiktos 2007 m. pelno mokesčio deklaracijos duomenis.
2. UAB „Statreksas“ pagal pelno mokesčio deklaraciją už 2006 m. sumokėjo 56 902 Lt, pagal avansinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 m. – 33 960 Lt. Kadangi pelno mokesčio įmokas įmonė mokėjo 2007 metais, o prievolė mokėti pelno mokestį už 2006 m. taip pat yra 2007 m. prievolė, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog įskaitymas atliktas po bankroto bylos iškėlimo. Įmonė avansu per 2007 m. sumokėjo tik 33960 Lt pelno mokesčio, todėl ši suma ir buvo grąžinta UAB „Statreksas“.
3. Teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi jame nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi jos nėra precedentinės nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB ,,Statreksas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 58-59). Atsiliepime nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog įskaitymas buvo atliktas iki bankroto bylos iškėlimo, kadangi bendrovė pelno mokesčio avansines įmokas mokėjo 2007 metais, o prievolė mokėti pelno mokestį už 2006 melus taip pat yra 2007 metų prievolė. Ieškovas sumokėjo 2007 m. avansinio pelno mokesčio ne 33 960 Lt, kaip nurodo skunde apeliantas, bet 76 133 Lt: 2007-05-05 sumokėta 37 170,00 Lt, 2007-07-31 – 20 000,00 Lt, 2007-08-01 – 10 000,00 Lt ir 2007-08-08 – 8 963,00 Lt (b. l. 12-15, 60-63). Mokėjimo nurodymuose buvo nurodytas įmokos kodas 2641, o tai reiškia, kad mokamas avansinis pelno mokestis (Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų, mokamų į teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, kodų sąrašas, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. VA 117/1B-629). Net jeigu mokėjimo dokumente nurodytas įmokos kodas neatitinka įmokos pavadinimo, pirmenybė teikiama įmokos kodui (1999 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 7 „Dėl mokesčių, rinkliavų ir kilų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus kodavimo“ 2 p.). Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 84 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą. Todėl mokesčių administratorius negalėjo tuo metu sumokėtų sumų įskaityti 2006 metų nepriemokai dengti, kadangi 2007 metų avansinis pelno mokestis irgi buvo privalomas mokėti 2007 metais ir buvo mokamas, kaip ir nurodė mokėjimo nurodymuose ieškovas.
2. Iškėlus ieškovui bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismas 2008-08-19 nutartimi patvirtino 261 874,87 Lt Šiaulių AVMI kreditorinį reikalavimą, kuriame buvo įtraukta ir 2006 m. pelno mokesčio nepriemoką. Bankroto administratoriui pateikus atsakovui pelno mokesčio deklaraciją už 2007 metus ir deklaravus, kad 2007 metų rezultatas yra nuostolis, apeliantas pateikė patikslintą kreditorinį reikalavimą, kuriame nurodė, jog įskaito 2007 m. pelno mokesčio permoką 2006 metų nepriemokai dengti ir todėl sumažino savo kreditorinį reikalavimą. Šio reikalavimo nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus išnagrinėta ši byla.
3. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo suspendavimą, yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio, numatančio mokesčių administratoriaus teisę taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti, atžvilgiu, todėl pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas iki bus išnagrinėta įmonės bankroto byla teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d 263 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovui, dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė aukščiau nurodytų proceso įstatymo nuostatų ir turėjo pagrindo teigti, kad, iškėlus ieškovui bankroto bylą, atsakovo atliktas mokestinių reikalavimų įskaitymas pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo normas, kadangi įmonės mokesčių permokų ir nepriemokų tarpusavio įskaitymo teisiniam ginčui spręsti taikytinos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos (ĮBĮ 1 str. 3 d.).
Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. nesugeba laiku vykdyti turimų turtinių įsipareigojimų ir jos turto gali neužtekti visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Vienas iš bankroto procesą reglamentuojančių įstatymų tikslų – užtikrinti, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų panaudotas kreditorių reikalavimų tenkinimui laikantis jų interesų derinimo ir lygiateisiškumo principų – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, įstatymu yra suvaržomi bankrutuojančios įmonės atsiskaitymai, ūkinė veikla bei teisės disponuoti jai priklausančiu turtu. Vienas tokių suvaržymų nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte – įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 6 d. nutartis IAB ,,Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-568/2000, 2001 m. kovo 13 d. nutartis AB ,,Tauro bankas” bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-95/2001, 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis AB ,, Argovegas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-484/2004).
ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Kaip minėta, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio, numatančio mokesčių administratoriaus teisę taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti atžvilgiu, kadangi iškėlus įmonei bankroto bylą, tokios įmonės finansinės, taigi ir mokestinės operacijos atliekamos laikantis Įmonių bankroto įstatymo numatytų procedūrų, o tai reiškia, jog pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas iki bus išnagrinėta įmonės bankroto byla teismine tvarka; ši norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Tokiu būdu bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme numatytas bankroto procedūras, pirmiausiai aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus; joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Argovegas” v. Klaipėdos apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-484/2004).
Atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ nustatyta šio įstatymo teisės normų pirmenybė kitų įstatymų, tarp jų ir Mokesčių administravimo įstatymo, reglamentuojančio mokesčių išieškojimą ir jų administravimą, atžvilgiu (ĮBĮ 1 str. 3 d.), dėl to atmestini apelianto argumentai dėl apelianto nurodytų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog ieškovas pagal pelno mokesčio deklaraciją už 2006 m. sumokėjo 56 902 Lt, pagal avansinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 m. – 33 960 Lt, o įskaitymas buvo atliktas iki bankroto bylos iškėlimo. Pagal bylos duomenis, ieškovas sumokėjo 2007 m. avansinio pelno mokesčio ne 33 960 Lt, kaip nurodo skunde apeliantas, bet 76 133 Lt: 2007-05-05 sumokėta 37 170,00 Lt, 2007-07-31 – 20 000,00 Lt, 2007-08-01 – 10 000,00 Lt ir 2007-08-08 – 8 963,00 Lt (b. l. 12-15, 60-63). Mokėjimo nurodymuose buvo nurodytas įmokos kodas 2641, žymintis avansinio pelno mokesčio mokėjimus (Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų, mokamų į teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, kodų sąrašas, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. VA 117/1B-629). Mokesčių administravimo įstatymo 84 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą. Net jeigu mokėjimo dokumente nurodytas įmokos kodas neatitinka įmokos pavadinimo, pirmenybė teikiama įmokos kodui (1999 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 7 „Dėl mokesčių, rinkliavų ir kilų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus kodavimo“ 2 p.).
Taigi nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius negalėjo 2007 metais sumokėtų sumų įskaityti 2006 metų pelno mokesčio nepriemokai padengti, juolab kad 2007 metų avansinis pelno mokestis buvo privalomas mokėti 2007 metais, o, pagal įmokos kodą, jis ir buvo mokamas. Tai, kad ieškovo 2007 metais atliktas įmokas Šiaulių AVMI vertino ne kaip 2006 metų pelno mokesčio sumokėjimą, bet kaip 2007 metų avansinio pelno mokesčio įmokas, patvirtina ir apeliaciniame skunde nurodyta pažyma apie ieškovo deklaruotą ir sumokėtą pelno mokestį per 2007 metus, iš kurios matyti, kad pagal 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją buvo tik apskaičiuota sumokėti 56 902 Lt, tačiau ši suma nebuvo sumokėta, o ginčo įmokos buvo atliktos, mokant 2007 metų avansinį pelno mokestį.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Šiaulių apskrities VMI turėjo grąžinti ieškovo sumokėtus 76 133 Lt avansinio pelno mokesčio už 2007 metus, tačiau atsakovas grąžino ieškovui tik 33 960 Lt, likusią dalį (42 173 Lt) negrąžintos permokos įskaitydamas kaip nesumokėtą mokestį už 2006 m. Tai, kad įskaitymas buvo atliktas po bankroto bylos iškėlimo, patvirtina ir 2008-11-10 bei 2009-02-04 Šiaulių apskrities VMI administratoriui pateiktas sumažintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje (kuri iškelta 2008-01-16) bei kiti bylos duomenys (b. l. 17, 70).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovas įskaitė ieškovo mokesčio permoką šios įmonės mokestinei nepriemokai padengti po to, kai buvo iškelta bankroto byla, pagrįstai pripažino tokį įskaitymą neteisėtu ir turėjo pagrindo įpareigoti atsakovą grąžinti įskaitytą mokesčio permokos sumą – 42 173 Lt bankrutuojančiam ieškovui BUAB „Statreksas“. Ši sprendimo išvada atitinka nurodytų ginčo santykį reglamentuojančių įstatymų teisės normų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šios kategorijos bylose.
Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą.