Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Petras Kontrimas Baudž. byla Nr. 1A-413-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-69-2-00053-2011-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.1.7.4.; 2.4.6.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2012 m. spalio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Nuosprendžiu priteista iš A. P. J. B. 1 100 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. jis 2011-09-06, apie 12.00 val., viešoje vietoje, kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, tyčia, neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu įžūliu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidusiu viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams – aplink esant pašaliniams asmenims, priėjo prie kieme stovinčios J. B., abiem rankomis suėmė J. B. už pečių ir stipriai pastūmė į šalia buvusią malkų krūvą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai J. B. padarė nugaros kairės pusės sumušimą ir poodinę kraujosruvą, mentės išorinio krašto projekcijoje, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi A. P. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Nukentėjusioji J. B. parodė, kad neva jis – A. P. – ją pastūmė į malkų krūvą, dėl to ji susižalojo nugarą ir galvą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios parodymais negalima remtis dėl dviejų esminių priežasčių: pirma, dėl ilgai besitęsiančio konflikto ji buvo suinteresuota jį apkalbėti; antra, jos duoti parodymai yra prieštaringi ir neatitinka kitų faktinių bylos duomenų.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu J. B. nurodė, kad su juo – A. P. – ji konfliktuoja apie 5 metus dėl įvairiausių priežasčių. Nuteistasis A. P. nurodo, jog jis taip pat paaiškino, kad su J. B. seniai konfliktuoja, be to, nurodė, kad J. B. dažnai konfliktuoja ir su kitais kaimynais, rašo skundus. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į ilgai besitęsiantį jų konfliktą, abipusę neapykantą, negalima teigti, kad nukentėjusioji gali duoti objektyvius parodymus. Apelianto teigimu, J. B., siekdama jam pakenkti, buvo suinteresuota pasakyti bet ką, kad jis būtų apkaltintas. Kalbėdama apie faktines bylos aplinkybes nukentėjusioji nurodė nebūtus dalykus, todėl jos parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes tokių parodymų negalima prilyginti nukentėjusiosios, su kuria kaltinamasis iki nusikalstamos veikos padarymo net nebuvo pažįstamas, objektyvumui ir įrodomajai vertei.

Be to, apelianto teigimu, liudytojų A. P. bei D. S. parodymai yra nepatikimi ir dėl kitų priežasčių. Visų pirma neaišku, kur šie asmenys buvo konflikto metu ir ar galėjo matyti patį įvykį. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, jog ėjo su D. S. į sandėliuką pasiimti statybinių medžiagų, po to jis su D. S. konfliktą matė stovėdami šalia sandėliuko. Skirtingai nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teisme kaip liudytojas apklaustas A. P. nurodė, jog: „konflikto metu aš buvau sandėliuko viduje, kilnojau kibirus ir patį konfliktą mačiau tarpais.“ Liudytojas D. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir liudytojas A. P.. Apklausiamas teisme liudytojas D. S. teigė, kad jam – A. P. – priėjus, jis su A. P. buvo sandėliuke. Tuo tarpu nukentėjusiosios J. B. parodymai dėl A. P. ir D. S. buvimo vietos yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. nurodė, kad abu liudytojai įėjo į sandėliuką pasiimti statybinių medžiagų, po to tarp jos ir A. P. kilo konfliktas ir tik tada iš sandėliuko išėjo D. S.. Teisme nukentėjusioji aiškino kitaip, nurodė, kad vienas liudytojas buvo ant malkinės laiptelių, kitas – nulipęs. Visi šie esminiai prieštaravimai tarp nukentėjusiosios J. B. ir liudytojų A. P. bei D. S. parodymų, taip pat prieštaravimai tarp šių liudytojų parodymų, nuteistojo teigimu, yra esminiai ir liko nepašalinti. Nuteistojo nuomone, jeigu įvykio metu minėti liudytojai buvo sandėliuke, tai jie negalėjo matyti tariamo jo susistumdymo su J. B.. Tai, kad liudytojai galėjo nematyti įvykio, A. P. teigimu, netiesiogiai patvirtina liudytojo A. P. parodymai, nes jis nurodė viso konflikto nematęs, t. y. aiškino, jog konfliktą matė tik tarpais. Be to, teisme šis liudytojas nurodė, jog nematė, kad J. B. kam nors suduotų malka, nors, remiantis J. B. bei liudytojo D. S. parodymais, tai buvęs gana akivaizdus veiksmas, kurio, apelianto teigimu, įvykį stebinčiam asmeniui nebuvo galima nematyti.

Tam tikri prieštaravimai tarp liudytojų bei nukentėjusiosios parodymų dėl pagalio panaudojimo yra ne tik todėl, kad A. P. to nematė, bet ir todėl, kad tokie parodymai atsirado tik praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po įvykio. Liudytojai A. P. bei D. S. buvo apklausti 2011-09-14 ir šios apklausos metu jie nenurodė jokių aplinkybių dėl malkos naudojimo, apie tai net neužsiminė. Šių aplinkybių nenurodė ir J. B. savo pareiškime policijai bei savo 2011-10-21 pareiškime privataus kaltinimo tvarka, tačiau 2011-11-10 apklausos metu po to, kai jis – A. P. – policijai žodžiu paaiškino apie J. B. veiksmus, panaudojant malką, ši jau nurodė, kad malką vis dėlto ji turėjo, tačiau aiškino, jog ja trenkusi vėliau ir trenkusi ne jam, o D. S.. Tokią J. B. versiją ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojai A. P. bei D. S., apklausti kitą dieną – 2011-11-11 – po nukentėjusiosios apklausos. Apelianto A. P. teigimu, tokia nukentėjusiosios iškelta versija yra tik bandymas išsisukti nuo jo nurodytų įvykio aplinkybių, siekiant bet kokiu atveju jį apkaltinti. Apelianto A. P. teigimu, malkos paėmimas po to, kai neva jis pastūmė J. B. ir kai jį neva atskyrė nuo jos ir laikė D. S., yra logiškai nepaaiškinamas, nes, kaip teigė pati nukentėjusioji bei liudytojas D. S., J. B. jokia grėsmė nebekilo, nes tarp jų – A. P. ir J. B. – jau buvo D. S..

Tiek liudytojas A. P., tiek pati nukentėjusioji J. B., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nurodė, kad J. B. atsitrenkus į malkų krūvą ji nenugriuvo, tuo tarpu liudytojas D. S. nurodė priešingai, t. y. teigė, kad po pastūmimo J. B. pargriuvo ant žemės. Tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir kurią neigė net pati nukentėjusioji, nurodymas, apelianto teigimu, rodo tai, kad liudytojas D. S. nurodė išgalvotas įvykio aplinkybes ir negalėdamas tiksliai prisiminti, ką reikia papasakoti, nurodė nebūtus dalykus, todėl tikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo.

Liudytojai A. P. ir D. S. teisme tvirtino, kad J. B. nevartojo jokių negražių žodžių jo – A. P. – adresu, tuo tarpu pati J. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jam kalbantis su statybininkais, ji išvadino jį girtuokliu. Šiuo atveju nuteistajam kyla klausimas, kodėl liudytojai neigė tokią aplinkybę ir siekė pagražinti nukentėjusiosios vaidmenį, jeigu pati nukentėjusioji to neneigė. Tai, nuteistojo teigimu, tik patvirtina faktą, jog jie liudijo neobjektyviai.

Vertinant minėtų liudytojų parodymų patikimumą, apeliantas prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kaip buvo vykdomos jų apklausos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliantas nurodo, jog tyrėja K. Butkė liudytoją D. S. apklausinėjo beveik valandą, tuo tarpu A. P. apklausa truko tik 20 minučių. Be to, iš apklausų protokoluose užfiksuoto laiko matyti, kad A. P. apklausa pradėta dar nepabaigus D. S. apklausos. Lyginant apklausų turinį, akivaizdžiai matyti, kad didžioji dalis teksto yra nukopijuota nuo kito liudytojo apklausos, pakeičiant tik pavardes. Skiriasi tik nedidelė dalis apklausos sakinių. Tai, apelianto teigimu, rodo, kad buvo apklaustas tik vienas liudytojas, o kitam liudytojui iš esmės buvo duota pasirašyti po beveik analogiška ankstesniojo liudytojo apklausa. A. P. įsitikinimu, neįmanoma situacija, kad du liudytojai identiškai papasakotų įvykio aplinkybes, todėl, A. P. nuomone, jeigu liudytojas A. P. būtų apklaustas ir jo parodymai būtų surašyti pažodžiui, ką jis pasakojo, tai jo parodymai neturėtų iš esmės sutapti su kito liudytojo parodymais. Todėl tokiu būdu vykdant apklausas, objektyvūs parodymai nėra užfiksuojami, atsiranda prielaidos tiesos iškraipymui. Skaitant bylą gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad net keli liudytojai patvirtino matę įvykį, tačiau įsigilinus matyti, kad iš esmės yra remiamasi vieno liudytojo duotais parodymais. Susiformavus išankstinei nuomonei iškraipytų ikiteisminio tyrimo duomenų pagrindu, teisme yra siekiama tik patvirtinti tas aplinkybes, orientuojantis į tai, kad jos sutaptų su ikiteisminio tyrimo duomenimis, o jeigu apklausiamas asmuo duoda skirtingus parodymus, tai jis menamais klausimais yra „pataisomas“ taip, kaip „reikia“ ir kad jo parodymai atitiktų jau susiformavusią išankstinę nuomonę apie bylos aplinkybes. Kaip pavyzdį apeliantas nurodo tai, jog šioje byloje liudytojas A. P. patvirtino, kad dėl įvykio jis ir jo darbas nebuvo sutrikdyti, bet po keleto menamų prokurorės klausimų ir pacitavus jo ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus parodymus jis nurodė: „tai reiškia sutrikdė“. Tai galima nustatyti išklausius teismo posėdžio garso įrašą.

Apklausiant minėtus liudytojus pažeidimų padaryta ne tik ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas aiškina, jog prieš prasidedant teismo posėdžiui abu liudytojai jam girdint priėję prie nukentėjusiosios klausė, ką jiems reikės pasakoti bei apie tai kalbėjosi su nukentėjusiąja. Įėjus į teismo posėdžių salę, nukentėjusiosios atstovas išnešė dokumentus, kuriuose buvo užfiksuoti šių liudytojų parodymai, ir jie juos skaitė, kol buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu. Po teismo posėdžio liudytoja A. Ž. papasakojo, jog minėti liudytojai iš pateiktų dokumentų mokėsi, ką jiems reikės pasakyti teisme. Be to, tiek liudytojas A. P., tiek liudytojas D. S. teisme pripažino, jog jie skaitė parodymus prieš apklausą. Todėl apeliantui kyla klausimas, ko verti yra liudytojų, kurie ateina į teismo posėdžių salę liudyti apie tas aplinkybes, kurias ką tik perskaitė iš pateiktų dokumentų, parodymai. Tačiau teismas į šią aplinkybę nereagavo.

BPK 281 straipsnyje numatyta, jog liudytojas gali naudotis užrašais, kuriuose yra skaičiai ir kitokie duomenys, kuriuos sunku atsiminti. Tokie užrašai pridedami prie bylos. Kitų dokumentų ar užrašų skaityti neleidžiama. Siekiant kuo objektyvesnių liudytojų parodymų, BPK 264 straipsnis numato, kad turi būti siekiama, jog liudytojai tarpusavyje nesusižinotų. BPK 242 straipsnyje numatytas tiesioginis ir žodinis bylos nagrinėjimas, tai reiškia, kad teismas tiesiogiai turi įsitikinti liudytojų ir kitų asmenų parodymais, siekdamas kuo objektyviau ištirti bylos aplinkybes. BK 233 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už bet kokį poveikį liudytojui. Visų šių teisinių nuostatų esmė yra siekis užtikrinti, kad jokia įtaka liudytojo parodymams nebūtų daroma ir kad būtų išgauti iš liudytojo kiek įmanoma kuo objektyvesnis aplinkybių atpasakojimas, nes nuo to priklauso teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimas. Tačiau šiuo atveju liudytojai A. P. ir D. S., perskaitę iškraipytus ikiteisminio tyrimo apklausų duomenis, juos atpasakojo teismui. Tikėti tokių liudytojų parodymų objektyvumu nėra jokio pagrindo, nes jie pasakojo ne tai, ką atsiminė, o tai, ką perskaitė prieš teismo posėdį.

Nuteistasis A. P. nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis prašė apklausti liudytoją V. V., kuris į teismo posėdį neatvyko dėl nežinomų priežasčių. Teismas šį prašymą formaliai atmetė, motyvuodamas tuo, kad siekia nevilkinti bylos nagrinėjimo. Akivaizdu, kad dėl pakartotinio liudytojo iškvietimo bylos nagrinėjimas teisme nebūtų užvilkintas, nes, pareiškus prašymą apklausti liudytoją, byla teisme buvo trumpiau kaip mėnesį ir buvo paskirtas tik pirmas posėdis. Pažeisdamas BPK 276 straipsnio nuostatas, teismas nusprendė perskaityto šio liudytojo parodymus, nors nebuvo jokių svarbių priežasčių, kodėl būtina tai padaryti, o ne apklausti liudytoją teisme. Be to, apelianto teigimu, ankstesni liudytojo V. V. parodymai nebuvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kartu teismas pažeidė BPK 242 straipsnio nuostatas dėl tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo. Apelianto įsitikinimu, liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti apklaustas neobjektyviai, nes neįtikėtina, kad jis būdamas netoli įvykio vietos galėjo nieko nematyti.

Nuteistasis A. P. nurodo, jog po teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu jis atsitiktinai papasakojo tame pačiame name gyvenančiai kaimynei J. A. apie šią bylą, ir pastaroji patvirtino, jog matė įvykį, bei nurodė, kad sutinka teisme papasakoti įvykio aplinkybes. Nuteistasis nurodo anksčiau nežinojęs, jog kaimynė J. A. matė įvykį bei, kaip ji teigė, matė, kaip J. B. trenkė jam pagaliu per galvą. A. P. teigia, jog jis neabejotinai būtų prašęs apklausti J. A. kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau apie šios liudytojos buvimą jis sužinojo tik po teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, todėl prašo J. A. apklausti bylos nagrinėjimo apeliacijos teismo posėdyje. Taip pat prašo kaip liudytoją apklausti V. V..

Nuteistojo nuomone, paminėti argumentai patvirtina, jog nukentėjusiosios bei liudytojų A. P. ir D. S. parodymai nėra objektyvūs, todėl vertintini kritiškai, nes pastarieji siekė jį apkalbėti, o nesant kitų įrodymų ir jam neigiant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusioji J. B. prašo atmesti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendį.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusioji prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiame nuosprendyje A. P. kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai nenurodyti A. P. veikos motyvas ir tikslas, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje apibūdinant A. P. veikos subjektyviuosius požymius, nors ir netiesiogiai, tačiau veikos motyvas nurodytas kaip siekimas demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir nepaisyti dorovės normų. Byloje nustatytų aplinkybių analizė šios teismo išvados nepatvirtina. Teisėjų kolegija neranda pagrindo konstatuoti, jog A. P. veiksmai buvo nukreipti trikdyti visuomenės rimtį. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybių, kurios klostėsi tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios prieš jų konfliktą bendro naudojimo kieme. Šios aplinkybės yra svarbios atskleidžiant A. P. veiksmų paskatas bei įvertinant, ar nukentėjusiosios elgesys nebuvo provokuojantis bei demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams ir nepaisantis priimtų elgesio normų ir kokią tai turėjo reikšmę konflikto vystymuisi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tikslo įrodinėjimui bei motyvų nustatymui nebuvo skirta dėmesio, o nenustačius šių požymių, negalima teisingai kvalifikuoti veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas pripažįstant, ar A. P. veiksmai buvo atlikti dėl chuliganiškų paskatų, ar jiems turėjo įtakos kitos priežastys ir kokią reikšmę šiems veiksmams turėjo nukentėjusiosios elgesys. Nuteistasis visų apklausų metu aiškino, jog jis savo namo bendro naudojimo kieme pamatęs darbininkus, kurie buvo prie nukentėjusiajai J. B. priklausančio sandėliuko, nuėjo pastarųjų pasiteirauti dėl darbų kainos, tuo metu pajuto smūgį į pakaušį, atsisukęs pamatė, kad jam sudavė J. B., vėliau pastaroji norėjo suduoti jam dar kartą, tačiau nepataikė, o pataikė kitam žmogui. A. P. neneigia, jog po to, kai jam buvo suduotas smūgis, jis sukdamasis ranka galėjo pastumti J. B., dėl to ji galėjo susižaloti nugarą. Nuteistojo teigimu, pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, jų santykiai yra konfliktiški jau penkeri metai. Apelianto teigimu, jis jokio tikslo konfliktuoti su nukentėjusiąja neturėjo, jos sužaloti nesiekė, pastaroji, būdama labai konfliktiška asmenybė, pati jį užsipuolė – rankoje turėta malka sudavė jam smūgį į pakaušį, tačiau dėl sužalojimo į medikus bei policiją jis nesikreipė. A. P. neneigė, jog po to, kai gavo smūgį į pakaušį, jis sukdamasis galėjo su ranka pastumti J. B., dėl to ji galėjo susižaloti nugarą. Tuo tarpu nukentėjusioji J. B. tvirtino priešingai, t. y. nurodė, jog ji bendro naudojimo kieme prie jai priklausančio sandėliuko pamačiusi, kad A. P. kalbasi su jos pasamdytais darbininkais, nenorėdama, kad kiltų konfliktas, pareikalavo A. P. pasišalinti, tada pastarasis pradėjo ją keikti necenzūriniais žodžiais ir pastūmė ją į šalia buvusią malkų krūvą, dėl to ji susižalojo galvą ir nugarą. Po to ji pasiėmė malkos pliauską ir bandė suduoti A. P., tačiau netyčia sudavė per rankas darbininkui A. S.. Nukentėjusiosios parodymus, kad A. P. keikėsi J. B. adresu ir pastūmė ją, dėl to ši atsirėmė į malkų krūvą, apklausiami ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino kaip liudytojai apklausti A. P. ir D. S.. Tačiau tiek pačios nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių nesutampa tarpusavyje, yra prieštaringi.

Nors nukentėjusioji tvirtino, jog nuo A. P. smūgio ji atsitrenkė į malkas ir dėl to susižalojo galvą ir nugarą, tačiau iš byloje esančios 2011-09-11 specialisto išvados Nr. G 1419/11 (03) matyti, kad sužalojimai J. B. galvoje nekonstatuoti, t. y. šioje išvadoje nurodyta: „Apžiūrint 2011-09-12: nurodytoje galvos vietoje išorinių sužalojimo žymių nėra. Nugaros krūtininės dalies kairėje, mentės išorinio krašto projekcijoje melsva gelsvėjančiais pakraščiais neaiškiomis ribomis 3x2,5 cm dydžio poodinė kraujosruva. Sužalojimo žymes kitose kūno vietose apžiūrimoji neigia. <...> J. B. buvo padarytas nugaros kairės pusės sumušimas su poodine kraujosruva mentės išorinio krašto projekcijoje.“ (b. l. 31). Be to, J. B. 2012-09-09 protokole–pareiškime policijai nurodė, kad: „ ...kaimynas A. P. panaudodamas fizinę jėgą mane ...stūmė į sukrautą medžių krūvą, kur atsidaužus į jas smarkai susidaužiau galvą ir patyriau fizinį skausmą.“ (b. l. 5). Taigi minėtame J. B. pareiškime policijai apie nugaros sužalojimą kalbos nėra, kalbama tik apie tai, jog ji, atsitrenkdama į malkų krūvą, stipriai susižalojo galvą. Tuo tarpu minėtoje specialisto išvadoje J. B. galvos sužalojimas nekonstatuotas, nors, kaip nurodyta jos pačios pareiškime policijai, ji stipriai susižalojo galvą, atsitrenkdama į malkų krūvą. Apklausiama teisme nukentėjusioji taip pat tvirtino, jog atsitrenkus į malkų krūvą jai buvo stipriai sumušta galva ir atsirado guzas. Kolegijos vertinimu, neįtikėtina, kad nepraėjus nė savaitei laiko (įvykis įvyko 2011-09-06, nukentėjusioji eksperto buvo apžiūrėta 20112-09-12) nukentėjusiosios galvoje ekspertas nebūtų nustatęs nė menkiausio sužalojimo, jei, kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pati nukentėjusioji, ji iš tiesų stipriai susitrenkė galvą į malkų krūvą. Be to, kaip minėta, pačios J. B. pareiškime policijai kalbama tik apie galvos sužalojimą, tuo tarpu apie nugaros sužalojimą nieko nepasakyta, nors tik pastarasis sužalojimas konstatuotas specialisto išvadoje. Pažymėtina ir tai, jog specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, jog sužalojimo žymes kitose kūno vietose nukentėjusioji neigė, tai rodo, jog ekspertas nustatė ir kitus nukentėjusiosios sužalojimus, kuriuos ji neigė. Ši aplinkybė svarbi tuo aspektu, kad atsižvelgiant į specialisto išvadoje J. B. konstatuotą labai nežymų nugaros sužalojimą – 3x2,5 cm kraujosruva, taip pat į tai, kad sužalojimo žymes kitose kūno vietose, išskyrus galvą ir nugarą, nukentėjusioji neigė, nurodydama, kad buvo sužalota jos nugara ir galva, nors, kaip minėta, sužalojimų J. B. galvoje ekspertas nenustatė, kyla pagrįstų abejonių, ar būtent A. P. neteisėtais veiksmais J. B. buvo padarytas labai nežymus nugaros sužalojimas – nedidelė 3x2,5 cm kraujosruva. Šias abejones sustiprina anksčiau minėta aplinkybė, jog savo pareiškime policijai dėl nugaros sužalojimo nukentėjusioji nenurodė, tik teigė, jog: „ ...smarkiai susidaužiau galvą ...“ (b. l. 5), nors galvos sužalojimas specialisto išvadoje J. B. nekonstatuotas. Be to, nors iš pradžių J. B. nenurodė, kad buvo sužalota jos nugara, o teisiamojo posėdžio metu negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje nugaros vietoje buvo padarytas sužalojimas, nurodydama, jog jai buvo sumušta visa nugara, nors specialisto išvadoje užfiksuotas labai nežymus J. B. sužalojimas nugaros kairėje mentės išorinio krašto projekcijoje – 3x2,5 cm dydžio kraujosruva, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji kažkodėl konkrečiai prisiminė nugaros sužalojimo vietą, nurodydama aplinkybes, kurios visiškai sutapo su specialisto išvada.

Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, be to, jie nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su specialisto išvadoje konstatuotais duomenimis bei tam tikrose aplinkybėse su jos pakviestų liudytojų D. S. ir A. P. parodymais (dėl to bus pasisakyta vėliau), todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus tą aplinkybę, jog J. B. ir A. P. santykiai yra labai konfliktiški jau penkeri metai, kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo.

Kaip liudytojai apklausti A. P. ir D. S. teigė matę patį konfliktą, patvirtino J. B. nurodytas aplinkybes, jog A. P. tuo metu, kai pastaroji liepė jam pasišalinti, keikėsi jos adresu necenzūriniais žodžiais bei pastūmė ją į malkų krūvą. Tačiau šių liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su nukentėjusiosios parodymais, visų pirma, dėl liudytojų buvimo vietos konflikto metu.

Kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti A. P. ir D. S. parodė, jog įvykio dieną ėjo į J. B. priklausantį sandėliuką pasiimti statybinių medžiagų, po to, stovėdami šalia sandėliuko, matė J. B. ir A. P. konfliktą. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu liudytojas A. P., skirtingai nei aiškino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog konflikto metu jis buvo sandėliuko viduje ir viso konflikto tiesiogiai nematė, o liudytojas D. S. teisme aiškino, jog A. P. priėjus, jis su A. P. buvo sandėliuko viduje. Tuo tarpu pati nukentėjusioji J. B. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad abu liudytojai įėjo į sandėliuką pasiimti statybinių medžiagų, po to tarp jos ir A. P. įvyko konfliktas ir tik tada iš sandėliuko išėjo D. S.. Nors liudytojas D. S. teisme aiškino, jog J. B. nukrito ant žemės po to, kai A. P. ją pastūmė ir ji atsitrenkė į malkų krūvą, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei pati nukentėjusioji, nei liudytojas A. P.. Be to, nors liudytojai A. P. ir D. S. teisme tvirtino, jog J. B. nevartojo jokių negražių žodžių A. P. adresu, tačiau ji pati neneigė, jog A. P. išvadino girtuokliu.

Nesutampa nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai ir dėl to, kad konflikto metu J. B. buvo pasiėmusi malkos pliauską, kuria vėliau netyčia sudavė D. S., nors, kaip pati nurodė, norėjo suduoti A. P.. Liudytojai A. P. bei D. S. 2011-09-14 ikiteisminio tyrimo apklausos metu nieko neminėjo apie tai, jog konflikto metu J. B. buvo pasiėmusi malkos pliauską, nors apklausiami vėliau, t. y. 2011-11-11, patvirtino nukentėjusiosios 2011-11-10 apklausos metu duotus parodymus apie tai, kad ji konflikto metu buvo pasiėmusi malkos pliauską (b. l. 16, 20). Pati nukentėjusioji J. B. nei savo 2011-09-09 pareiškime policijai, nei 2011-10-21 privataus kaltinimo pareiškime šios aplinkybės nenurodė ir tik vėliau, praėjus dviem mėnesiams po to, kai ji parašė pareiškimą policijai ir kai buvo apklaustas A. P., patvirtino aplinkybę, jog konflikto metu ji buvo pasiėmusi malkos pliauską ir norėjo suduoti A. P.. Pastarojo teigimu, nukentėjusioji šią aplinkybę pripažino po to, kai jis policijoje paaiškino apie J. B. veiksmus, panaudojant malką. Jeigu būtų tikima nukentėjusiosios versija, kad malkos pliauską ji pasiėmė tik po to, kai A. P. ją pastūmė ir ji atsitrenkė į malkų krūvą, o tuo metu tarp jų buvo D. S., lieka neaišku, kokiu tikslu nukentėjusioji pasiėmė malkos pliauską, nes tuo metu jokia grėsmė jai nekilo. Faktas, kad konflikto metu nukentėjusioji buvo pasiėmusi malkos pliauską, rodo, kad būtent pati nukentėjusioji buvo agresyviai nusiteikusi, taigi buvo aktyvi konflikto dalyvė. Pažymėtina, jog pati nukentėjusioji, atsižvelgiant į jos ir A. P. seniai besitęsiančius konfliktiškus santykius, elgėsi neadekvačiai, reikalaudama A. P. pasišalinti tuo metu, kai pastarasis kalbėjosi su jos samdytais darbininkais, šioje byloje kaip liudytojais apklaustais A. P. ir D. S., nes tam nebuvo jokio pagrindo. Tokie nukentėjusiosios veiksmai rodo, jog būtent pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė.

Pažymėtina ir tai, jog liudytojai A. P. ir D. S. teisme pripažino, jog jie skaitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos jiems pateikė nukentėjusiosios advokatas (b. l. 97, 98), taigi akivaizdu, jog apklausiami teisme jie nurodė tas aplinkybes, kurias perskaitė prieš teismo posėdį.

Abejonių dėl liudytojų A. P. bei D. S. parodymų objektyvumo kyla ne tik dėl paminėtų prieštaravimų tarp jų pačių bei jų ir nukentėjusiosios parodymų, bet ir dėl to, kad šie liudytojai buvo nukentėjusiosios samdyti darbininkai, tiesiogiai su ja bendravo, taip pat dėl to, kad, kaip teigė A. P., tarp jo ir minėtų liudytojų ankščiau buvo kilęs konfliktas dėl jų neteisėtų veiksmų, susijusių su statybomis, dėl to A. P. bei D. S. apklausė atitinkamų institucijų darbuotojai, ir jie šią aplinkybę, nors ir nenoriai, teisme pripažino. Esant šiems duomenims akivaizdu, jog minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes iš bylos medžiagos matyti, jog šie liudytojai nukentėjusiosios J. B. konflikte su apeliantu A. P. palaiko ją, kaip asmenį, kuris ne kartą samdė juos kaip darbininkus.

Šioje byloje kolegija atsižvelgia ir į tai, jog J. B. įvykio dieną policijos nekvietė, nors, kaip pati teigė, dėl neteisėtų A. P. veiksmų jai buvo stipriai sutrenkta galva ir nugara, pareiškimą policijai J. B. parašė ne iš karto po konflikto, o praėjus trims dienoms.

Taigi byloje nenustatytos aplinkybės, kad nuteistojo A. P. veiksmai buvo nukreipti siekimui demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir nepaisyti dorovės normų. Teismui pateikta specialisto išvada dėl nukentėjusiajai J. B. padaryto sužalojimo dėl anksčiau nurodytų aplinkybių abejonių liudytojų parodymais nepašalino. Jeigu ir būtų nustatyta, kad konflikto metu A. P. vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios adresu, įvertinus tą aplinkybę, jog J. B. ir A. P. santykiai jau penkeri metai yra labai konfliktiški, vien ši aplinkybė negali būti traktuojama kaip įžūlus A. P. elgesys, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, t. y. neleidžia daryti išvados, kad A. P. veikoje yra esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis – nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ar aplinkai, tuo realiai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką. Kaip minėta, anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji, nes liepė A. P. pasišalinti, nors tam nebuvo jokio pagrindo, nes A. P. buvo bendro naudojimo kieme ir taikiai kalbėjosi su jos samdytais darbuotojais. Taigi akivaizdu, jog pačios J. B. elgesys buvo provokuojantis bei nepaisantis priimtų elgesio normų ir tai, kolegijos nuomone, turėjo reikšmę konflikto kilimui ir vystymuisi. Tuo tarpu, priešingai nei tvirtino nukentėjusioji, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tai galėjo turėti reikšmės konfliktinei situacijai kilti.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, pačių konflikto dalyvių parodymus apie jų subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų parodymus, konstatuoja, kad byloje neginčijamų A. P. kaltės įrodymų dėl viešosios tvarkos pažeidimo nėra.

Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog A. P. viešoje vietoje – bendro naudojimo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, esant pašaliniams asmenims, priėjo prie kieme stovinčios J. B., stipriai pastūmė ją į šalia buvusią malkų krūvą, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo veiksmais, t. y. įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Nukentėjusiosios J. B. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių nėra pakankamo pagrindo. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti J. B. duoti parodymai (anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog liudytojų A. P. bei D. S. parodymai nevertintini kaip objektyvūs, nes šie liudytojai buvo nukentėjusiosios pakviesti ir suinteresuoti bylos baigtimi jos naudai) negali būti vieninteliu ir lemiamu A. P. kaltės įrodymu. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų kaltę neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis prielaidomis, A. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra, neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiosios bei pastarosios pakviestų liudytojų, kurie, kaip nustatyta, yra suinteresuoti byloje asmenys, parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. P.. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis A. P. naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.