- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-31-383/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06395-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- D. N., D. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:
pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausme.
Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 1 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu arba mokymusi.
Iš A. Ž. nukentėjusiajam D. N., gimusiam (duomenys neskelbtini), priteista 50 eurų turtinei ir 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo D. N. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą I. N.. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Iš A. Ž. nukentėjusiajam D. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), priteista 70 eurų turtinei ir 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo D. P. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą D. P.. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. Ž. nuteistas už tai, kad 2019 m. vasario 8 d. apie 08.30 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu priėjęs prie mažamečio nukentėjusiojo D. N., gimusio (duomenys neskelbtini), abiem rankomis suėmė jam už kaklo, rankos nykščiu spausdamas kaklą kilstelėjo nukentėjusįjį į viršų, taip sukeldamas mažamečiui D. N. fizinį skausmą.
2. Be to, jis nuteistas ir už tai, kad 2019 m. vasario 8 d. apie 08.35 val. (duomenys neskelbtini), po konflikto su mažamečiu D. N., priėjęs prie nepilnamečio nukentėjusiojo D. P., gimusio (duomenys neskelbtini) vieną kartą rankos kumščiu sudavė jam į veido sritį ir užkišęs koją stūmė, pargriaudamas D. P. ant žemės, atsisėdo ant gulinčio D. P. ir vieną kartą rankos kumščiu sudavė į galvos sritį, abiejų rankų nykščiais spaudė jo akis, o D. P. veidą pasukus į šoną, dešine ranka spaudė jo veidą į stiklo šukes, buvusius ant žemės, tokiu būdu padarė odos nubrozdinimą veide, sukeldamas nepilnamečiui D. P. fizinį skausmą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 30 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. Ž. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad A. Ž., būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, suspausdamas mažamečiui D. N. kaklą, o nepilnamečiui D. P. suduodamas smūgius rankomis, spausdamas akių obuolius, o šiek tiek vėliau – trindamas D. P. veidą į stiklo šukes, neabejotinai suvokė, kad taip sukels padarinius – fizinį skausmą D. N. ir nežymų sveikatos sutrikdymą D. P., ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas D. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį, A. Ž. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiųjų D. N. ir D. P. civilinius ieškinius.
4.1. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo D. N. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo D. P. parodymams. D. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nuteistasis čiupo D. P. už rankos ir tempė jį link pievos, o D. P. aiškino, kad nuteistasis kumščiu trenkė jam į kaklą. L. N. tos situacijos nematė. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. N. nurodė, kad šiuo metu geriau atsimena įvykio aplinkybes, L. buvo prie perėjos ir jis įvykio nematė. Nurodė, kad per porą metrų stovėjo nuo jų ir iš pradžių nematė, nes skaudėjo kaklą. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. P. nurodė, kad nuteistasis jam trenkė kumščiu į veidą, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam trenkė į kaklą. Taip pat parodė, kad sudavė vieną smūgį į žandikaulį, nustūmė nuteistąjį, spyrė iš kojos, kažkas matė įvykį. Nukentėjusiojo D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir parodymai, duoti teisme, prieštaringi.
4.2. Skunde teigiama, kad E. K. parodymai įrodo, kad D. P. į įvykius reaguoja impulsyviai, turi elgesio problemų, mąstymo klaidų. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nuteistojo elgesio motyvas. Kaltinimas paremtas nukentėjusiųjų D. N. ir D. P. parodymais, kurie patvirtino, kad pro šalį ėjo žmonės, matė įvykį, tačiau kiti žmonės nebuvo apklausti.
4.3. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas L. N. ir nukentėjusysis D. N. viską matė ir prisimena ką darė nuteistasis, tačiau nematė kaip nukentėjusysis D. P. smūgiavo koja į nuteistojo veidą. Šios aplinkybės įrodo, kad tiek liudytojas L. N., tiek nukentėjusysis D. N. yra neobjektyvūs, jie yra suinteresuoti, kad jų draugui nukentėjusiajam D. P. nereikėtų atsakyti dėl A. Ž. žandikaulio sulaužymo.
4.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog visų liudytojų, išskyrus L. N., parodymai yra išvestiniai, t. y. jie pasakoja tai, ką matė nukentėjusieji D. P., D. N. ir liudytojas L. N., jie įvykio tiesiogiai nematė. Nukentėjusiųjų, liudytojo L. N. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai neįrodo, kad A. Ž. pradėjo muštynes, sukeldamas mažamečiam nukentėjusiajam D. N. fizinį skausmą bei sukeldamas nukentėjusiajam D. P. fizinį skausmą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai nepagrįsti, todėl atmestini.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas D. M. palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokurorė Sigita Blum ir nukentėjusiųjų įstatyminiai atstovai Ž. P. ir I. N. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato D. M. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, dėl to teismas nepagrįstai pripažino A. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad A. Ž. nukentėjusiesiems D. N. ir D. P. sukėlė fizinį skausmą bei nukentėjusiajam D. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
9. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. Ž. kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. Ž. nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos tinkamai, kadangi atitinka šių nusikaltimų požymius. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. Ž. kaltės.
10. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. To paties straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiam asmeniui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
11. Nuteistasis A. Ž. apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad jam vaikai iš nugaros metė sniego gniūžtę, aptaškė kojas. Jis norėjo sudrausminti vaikus. Vieną iš vaikų paleido, o kitas - jį puolė agresyviai. Dėl tempimo ant žolės, paaiškino, kad nuo asfalto vaikas susižaloti galėjo. Dėl akių dūrimo paaiškino, kad jam nebuvo ką daryti, nes jį tuo metu smaugė, todėl teko spausti akis, kad paleistų. Tai buvo ne puolimas, o gynimasis nuo vaiko. Iš šių nuteistojo parodymų matyti, kad iš esmės jis pripažįsta atlikęs smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, jų neneigia, tačiau tai pateisina aplinkybe, kad neva tik gynėsi nuo agresyvaus vaikų puolimo. Pažymėtina, kad nors nuteistasis A. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, tačiau pateikta versija vertinama kaip gynybinė, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
12. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame nuteistojo ir jo gynėjo skunde, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis A. Ž. nukentėjusiesiems D. N. ir D. P. sukėlė fizinį skausmą bei nukentėjusiajam D. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis nepilnametis D. N. parodė, kad su broliu L. N. buvo toliau nuėjęs, o draugas D. P. metė į juos sniego gniūžtę, tačiau jis pasilenkė ir sniego gniūžtė praskriejo pro jį ir nukrito ant žemės, nepalietus nuteistojo kojų. Pastarasis tada atbėgo ir už kaklo stipriai paėmė. Draugui D. P. davus pastabą nuteistajam, pastarasis tada užsipuolė draugą D., tempė jį prie žolės. Jie tarpusavyje mušėsi ir parkrito ant žemės ir ridinėjosi tarp stiklų. Kai jie nukrito ant žemės, D. buvo suduoti smūgiai kumščiais į pilvą, į veidą, į kaklą. Nuteistasis buvo ant D. atsigulęs, spaudė nykščiais nukentėjusiajam akis. Ant D. matėsi sužalojimai, ant veido buvo įpjauta, nubrozdinta, buvo kraujo. Nukentėjusiojo D. N. nurodytas aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo D. P. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, kad jis metė gniūžtę į D., tačiau šis pasilenkė ir sniego gniūžtė nuskrido link nuteistojo kojų. Pastarasis supyko ir pakėlė D. už kaklo. Priėjęs prie nuteistojo liepė paleisti D. Tuomet nuteistasis jam sudavė smūgį, jis (nukentėjusysis) sudavė smūgį atgal. Po to nuteistasis jį pargriovė ir nykščius kišo jam į akis, trynė veidą į šukes. Ant žemės jie su vyru vartėsi. Nuteistasis atsisėdo ant jo pilvo, trenkė į kairę pusę. Abu nukentėjusieji iš esmės analogiškas aplinkybes aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jų parodymai nekito, o priešingai – buvo nuoseklūs ir priešingai, nei teigiama skunde, sutampantys, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, juo labiau, kad nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiųjų parodymuose yra tam tikrų netikslumų (pvz.: apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. N. nurodė, kad A. Ž. D. P. kumščiu sudavė į veido sritį, o apklausiamas teisme parodė, kad – į veidą), tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios abu nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad jiems sužalojimus padarė būtent apeliantas, kuris iš pradžių už kaklo sugriebęs pakėlė D. N., o po to puolė D. P., sudavė šiam smūgius, spaudė nykščiais jo akis, trynė veidą į šukes. Natūralu, kad laikui bėgant, nukentėjusieji gali tiksliai neatsiminti kai kurių neesminių įvykio aplinkybių – suduotų smūgių skaičiaus ar lokacijos, juo labiau, jog neabejotina, kad įvykio metu nukentėjusieji neabejotinai patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus ir tokiomis aplinkybėmis neatkreipė dėmesio į tam tikras aplinkybes, kurios nėra esminės nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir tai nešalina A. Ž. kaltės.
13. Apylinkės teisme apklaustas liudytojas L. N. parodė, kad nukentėjusieji pradėjo tarpusavyje mėtytis sniego gniūžtėmis, tuo metu liudytojas paėjo į priekį. Atsisukus, brolis D. rėkė ,,nesimuškite“. Priėjus arčiau, nuteistasis mušėsi su nukentėjusiuoju D. P. ant žemės. Matė kaip nuteistasis kišo pirštus D. į akis. D. vartėsi, bandė išsilaisvinti. Po to D. ir nuteistasis vienas kitam smūgiavo (pirmasis smūgį sudavė nuteistasis). D. veidas buvo kruvinas. Brolis jam pasakojo, kad jį (D. N.) nuteistasis pakėlė už kaklo. Jam D. pasakojo kaip mušėsi su nuteistuoju, pats liudytojas teigė to nematęs. Iš šių liudytojo parodymų turinio matyti, kad jis yra tiesioginis įvykio liudytojas ir jo parodymai patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, kad fizinį smurtą jų atžvilgiu naudojo nuteistasis, t. y. liudytojas patvirtino matęs kaip ant žemės voliojosi ir mušėsi nuteistasis su nukentėjusiuoju D. P.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šio liudytojo parodymai yra subjektyvūs, kadangi jis nurodė nematęs momento kaip D. P. smūgiavo nuteistajam, taip neva siekdamas padėti nukentėjusiajam išvengti atsakomybės dėl nuteistajam padarytų sužalojimų. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka, kadangi šio liudytojo parodymai sutampa su nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis. Su nuteistuoju iki įvykio liudytojas nebuvo pažįstami, todėl vertintina, kad tikslo pakenkti nuteistajam ar apkalbėti, neturi, t. y. šio liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas A. Ž. kaltės klausimas ir vertinami jo veiksmai baudžiamosios atsakomybės kontekste. Be to, akcentuotina, kad iš 2019 m. gegužės 15 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Sigitos Blum nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, matyti, kad liudytojas L. N. buvo apklaustas ir kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kur nurodė, kad D. vieną kartą spyrė gulinčiam vyrui. Iš šių aplinkybių matyti, kad D. P. taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl fizinio smurto naudojimo nuteistojo atžvilgiu, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nutrauktas, kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, kuriam suėjus, būtų galima baudžiamoji atsakomybė (t. 2 b. l. 10-12).
14. Nuteistojo A. Ž. kaltę patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Liudytoja D. P., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad po įvykio sūnus D. atrodė išsigandęs, veidas ir akys buvo apdraskytos, bėgo kraujas. Sūnus jai pasakojo, kad mėtėsi tarpusavyje sniego gniūžtėmis ir pro šalį einančiam žmogui pataikė palei kojas. Nurodė, kad tas žmogus puolė prie D. N., pakėlė jį už gerklės. Jos sūnui liepus paleisti D., vyras trenkė D. Jie susistumdė, pargriuvo ant žemės. Tas vyras D. galvą į stiklus trynė, su rankomis už akių griebė. Liudytoja L. Š., apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad į pamoką atėjo pavėlavęs D. P., jis trynė akis, neįsijungė į pamoką. Liudytoja R. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad D. į jos kabinetą atėjo purvina striuke ir veidu. Šis jai pasakojo, kad susimušė kitoje kelio pusėje prie parduotuvės po to, kai mėtėsi sniego gniūžtėmis ir apsižodžiavo su vienu vyru. Nurodė, kad tas vyras puolė D., o D. puolė šio ginti. Vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji patvirtino. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad atvedus į jos kabinetą D. P., jo drabužiai buvo žemėti, veido šonas kažkiek buvo išmurzintas, nubrozdintas. D. P. jai sakė, kad jam labai skauda akis. Jis pasakojo, kad kartu su dar dviem berniukais, t. y. D. N. ir L. N., nuo stotelės ėjo į mokyklą, tarpusavyje mėtėsi sniego gniūžtėmis. Tuo metu šalia jų praėjo vyras, tačiau pasak jo, vyriškiui nepataikė iš sniego gniūžtės. Po to tas vyras puolė D. N., smaugė. Tuomet D. P. puolė ginti D. ir užpuolė tą vyriškį. Nurodė, kad tuomet jie abudu sukonfliktavo, vyriškis jį parvertė ant grindinio, pirštais spaudė jo akis, jo veidą trynė ant žemės, ant kurios buvo kažkokie stiklai. D. N. pasakojo tą patį, ką ir D. P. (t. 1 b. l. 163-164). Liudytoja E. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad D. veidas buvo subraižytas. Jis sakė, kad skauda akis ir papasakojo, kad jį užpuolė kažkoks vyras prie ,,Iki“ parduotuvės. D. P. ir D. N. pasakojo, kad pastarąjį vyras pakėlė už gerklės, o D. šį gynė. Nurodė, kad tas vyras D. paguldė ant žemės ir prispaudė, kur galimai buvo stiklai. Liudytoja V. E. (paramedikė), apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad sumuštas nepilnametis vaikinas jai pasakojo, kad įvyko konfliktas su suaugusiu žmogumi, buvo susistumdymas, buvo parverstas ant žemės ir jam sužalojo veidą su stiklu. Tiek ši liudytoja, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. U. (patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) patvirtino matę ant D. P. veido sužalojimus. Nors šie liudytojai nematė paties įvykio, tačiau jų parodymai laikytini netiesioginiais nuteistojo kaltės įrodymais. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius netiesioginius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą. Skunde teigiama, kad nebuvo apklausiami jokie kiti liudytojai (išskyrus L. N.), kurie įvykio metu ėjo pro šalį ir matė konfliktą. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad tyrimo metu nebuvo nustatyti ir rasti liudytojai, matę šį konfliktą. Be to, pažymėtina, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris nėra saistomas proceso dalyvių prašymais dėl procesinių veiksmų atlikimo ir pats sprendžia kokius tyrimo veiksmus yra tikslinga atlikti ir, ar pakanka tyrimo metu suriktų duomenų įtariamojo kaltei pagrįsti.
15. Nuteistojo A. Ž. kaltę patvirtina ir nukentėjusiojo D. N. atstovės pagal įstatymą pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, jog D. jai pasakojo, kad metė sniego gniūžtę, kuri nukrito žmogui po kojomis, o šis supykęs D. griebė už kaklo. D. pasakius: „ko tu lendi? Aš mečiau“, vyras tada jį griebė, kilo muštynės. Vyras akis vaikui spaudė ir veidą į stiklus trynė. Nukentėjusiojo D. P. atstovas pagal įstatymą Ž. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad sūnus D. sakė, kad ėjo į mokyklą, tarp savęs mėtėsi iš sniego gniūžčių, nepataikė į tą vyrą, bet jis užsipuolė ir pradėjo smaugti kitą berniuką. Sūnus puolė ginti draugo ir tada vyras sūnui trenkė, pradėjo nykščiais akis spausti. D. veidas buvo apdraskytas, lyg supjaustytas.
16. Teismas, pripažindamas nuteistąjį A. Ž. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. 2019 m. vasario 8 d. D. P. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nurodytos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės (t. 1 b. l. 12-16). Įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta nusikaltimo padarymo vieta (t. 1 b. l. 17-19). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. N. mechaninės traumos požymių nekonstatuota (t. 1 b. l. 62). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. P. konstatuoti odos nubrozdinimai veide ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1 b. l. 71-72). Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad D. P. tėvas Ž. P. savanoriškai pateikė D. P. sužaloto veido nuotraukas, užfiksuotas po įvykio. Iš šių nuotraukų matyti, kad D. P. veide gausu nubrozdinimų (t. 1 b. l. 85-89). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais nukentėjusieji atpažino nuteistąjį A. Ž. (t. 1 b. l. 165-169, 170-173). Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo A. Ž. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad A. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
17. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. Ž. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visuma, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Ž. atžvilgiu. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltę neginčijamai įrodo ne tik nukentėjusiųjų D. P. ir D. N. parodymai (numetus šalia nuteistojo kojų sniego gniūžtę, šis pirmasis puolė D. N., o po to ir D. P.), bet paties nuteistojo parodymai, tiesioginio liudytojo L. N. parodymai, kad fizinį smurtą pirmasis nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo būtent A. Ž.. Nuteistojo kaltę pagrindžia ir netiesioginių liudytojų D. P., L. Š., R. K., E. K., V. E. parodymai, kurie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą, t. y. šie liudytojai nurodė aplinkybes, kurias jiems iškart po įvykio pasakojo nukentėjusieji ir šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiųjų parodymais. Be to, liudytojai D. U., V. E., L. N., D. P., R. K. (apklausta ikiteisminio tyrimo metu), E. K., nukentėjusiojo D. P. atstovas pagal įstatymą patvirtino matę ant nukentėjusiojo D. P. veido sužalojimus. Byloje esančia specialisto išvada konstatuoti D. P. padaryti sužalojimai. Atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, nukentėjusieji D. P. ir D. N. atpažino A. Ž. kaip asmenį, jų atžvilgiu naudojusį fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo nustatinėjamas nuteistojo tokio elgesio motyvas. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad tai neturi reikšmės inkriminuojamų nusikalstamų veikų kvalifikacijai, juo labiau, kad vien tai, kad nukentėjusieji galėjo pataikyti/pataikė iš sniego gniūžtės į nukentėjusįjį, nepateisina nuteistojo veiksmų, t, y, fizinio smurto naudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu ir nešalina baudžiamosios atsakomybės.
18. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, tačiau nėra nurodoma jokių prašymą pagrindžiančių argumentų, abstrakčiai nurodant, kad ieškiniai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai yra pagrįsti, kadangi neabejojama, kad dėl kilusių muštynių ir patirtų fizinių sužalojimų, buvo patirti neigiami išgyvenimai, stresas, taip pat turtinė žala, susijusi su gydymu, o priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžiai atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose byloje.
19. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.