Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui G.N., nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G.N. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4). Skunde pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Kybartų pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamuosiuose kambariuose Nr.106, Nr.104 ir kamerų tipo patalpoje Nr.7, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma bei nebuvo mechaninės ventiliacijos. Nei kamerų tipo patalpoje, nei prausykloje nebuvo šilto vandens, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Bendrabučio tipo patalpose trūko apšvietimo, nuo kanalizacijos nuotekų vamzdžių sklisdavo smarvė. Dušų patalpoje veisėsi pelėsis, kranai aprūdiję, tualete neįrengti klozetai. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, žeminančios, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Be to, pataisos namų administracija neatsakinėjo į pareiškėjo skundus dėl prastų kalinimo sąlygų. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, sveikatos sužalojimu, dvasiniu skausmu, orumo pažeminimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Kybartų pataisos namų atsiliepime (b.l. 22-25) nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. buvo kalinamas karantino kameroje Nr. 7 , kur minimalaus ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, o nuo 2014 m. lapkričio 10 d. atskirais laikotarpiais gyveno gyvenamuosiuose kambariuose Nr.104, Nr.106, kuriuose pareiškėjui trūko nuo 0,03 kv.m. iki 0,36 kv.m. ploto. Vis dėlto, šis ploto pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, bendro naudojimo patalpose. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik dienotvarkėje nustatytų metu. Patalpos yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dušais galima naudotis vieną kartą per savaitę pagal grafiką. Tualetų patalpos įrengtos tinkamai. Pareiškėjas pateikia tik deklaratyvius ir nemotyvuotus teiginius, kurie neįrodo būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos ar tarnautojų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 str., nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. ir 11¹.2.punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kybartų PN karantino kameroje Nr. 7 buvo kalinamas nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., šios kameros plotas – 15,81 kv.m. (b.l. 50, 27-28, 49). Nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. kameroje pareiškėjas kalėjo vienas, o nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. – dar su vienu asmeniu (b.l.50). Taigi, minėtu laikotarpiu kameroje Nr. 7 pareiškėjui tenkanti minimalaus ploto norma buvo užtikrinta.

Į gyvenamąjį kambarį Nr. 106 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 26 d. ir nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., šio kambario plotas – 36,84 kv.m. Gyvenamajame kambaryje Nr. 104 pareiškėjas atliko bausmę nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki rugsėjo 24 d. ir nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d., šio kambario plotas – 16,49 kv.m.. (b.l. 57-58, 50-51).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui kalint gyvenamajame kambaryje Nr. 106 laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d., jam teko 0,03 kv. m. ploto mažiau, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv.m. ploto norma. Pareiškėjui kalint gyvenamojoje patalpoje Nr.104, laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. bei nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d. jam teko 0,4 kv.m. ploto mažiau, nei minėta vienam asmeniui priklausančio ploto norma (b.l. 50-51, 27-28). Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kybartų PN, atskirais laikotarpiais 144 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 0,03 ir 0,4 kv. m. ploto).

Dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamai įrengtos vėdinimo sistemos pataisos namuose

Pareiškėjas skunde nurodo, jog tiek karantino kameroje, tiek bendrabučio tipo patalpose bei dušinėje nebuvo įrengta mechaninės ventiliacijos sistema.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ , kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų pataisos namuose langai yra pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu per langus (b.l.22-25). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Kybartų pataisos namų paaiškinimais neturi pagrindo. Priešingai, pareiškėjo pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. 5D-2004 „Dėl informacijos apie skundo nagrinėjimą pateikimo“ konstatuota, kad dušinėje vėdinimas vyksta per atvirus langus (b.l. 14-15). Byloje taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog Kybartų PN vėdinimo sistema neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl šilto vandens tiekimo, apšvietimo, galimybės maudytis duše bei dušinės ir tualetų netinkamo įrengimo

Pareiškėjas skundžiasi, kad tiek karantino kameroje, tiek prausykloje nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, o dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, dušinėje kranai buvo aprūdiję, veisėsi pelėsis, tualete neįrengti klozetai, gyvenamosiose patalpose prastas apšvietimas.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normoje HN 76:2010 nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose ar prausykloje) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Tai pabrėžiama ir minėtame pareiškėjo pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. 5D-2004 (b.l.14-15) bei Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 12 d. rašte Nr.2S-1129 „Dėl skundo“ (b.l.16-17). Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte numatyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas įrengiamas kiekvienam būriui. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo vietų tualete dvylikai asmenų turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Kybartų PN sanitariniame mazge nebuvo įrengti klozetai.

Pagal higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas paaiškino (b.l.24), kad nuteistiesiems pagal patvirtintą grafiką yra suteikiama teisė kartą per savaitę maudytis duše. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dušu jam leidžiama naudotis kartą per septynias dienas, todėl Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų pažeidimas nekonstatuotinas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dušinėje yra aprūdiję kranai. Iš pareiškėjo pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. rašto Nr. 5D-2004 (b.l.14-15) matyti, kad atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Kybartų PN, nustatyta, kad dušinėje nebuvo pastebėta pelėsių, tačiau vandentiekio vamzdžiai aprūdiję. Atsakovas iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Į bylą taip pat nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei pataisos namų koridoriuose nutiestų kanalizacijos vamzdžių skleidžiamo kvapo.

Vis dėlto, teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo netinkamą dušų būklę, prastą apšvietimą, netinkamą kanalizacijos įrengimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš minėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo dušo ir kanalizacijos įrengimo, apšvietimo nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad Kybartų PN administracija neatsakinėdavo į pareiškėjo skundus ir prašymus

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog atsakovas neatsakydavo į jo prašymus, tačiau teikdamas skundą kartu pateikė įrodymus paneigiančius šiuos jo argumentus. Pareiškėjas pateikė Kybartų pataisos namų administracijos, Marijampolės visuomenės sveikatos centro bei Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atsakymus į jo prašymus ir skundus (b.l. 7,8,9,11,14,15,16,17,18,19). Pareiškėjo skundų bei atsakymų į juos kopijas pateikia ir atsakovas (b.l.29-32, 34). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog Kybartų pataisos namų administracija neatsakydavo į pareiškėjo prašymus, yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d., nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. bei nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d. pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Kybartų pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla bendro naudojimo patalpose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (ABTĮ 57 str.). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nors pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo sužalota sveikata (b.l.67), teismas pažymi, kad, pagal pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, negalima konstatuoti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Iš pateiktų pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į gydytojus dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tačiau sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad minėti sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl kalinimo Kybartų PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, galimai pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai.

Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (144 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G.N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo G.N. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.