Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-81/2012

Teisėja D. Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00526-2009-9;

2012 m. sausio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistosioms R. Ž. ir G. Ž., jų gynėjui advokatui Romui Aikevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Ž. ir G. Ž. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteista už padarymą nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su I. Z. ir R. J.; G. Ž. nuteista už padarymą nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d.- laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su I. Z. ir R. J..

G. Ž. dėl veikų, numatytų LR BK 138 str. 2d. 8p. bei 138 str. 1d. išteisinta, neįrodžius, jog dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BK 303 str. 5d. 2 p.)

I. Z. iš G. Ž. ir R. Ž. priteista po 250 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. ir G. Ž. nuteistos dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1d. už tai, kad jos 2009 – 04 - 29 apie 20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ojo namo laiptinėje elgdamosi įžūliai, garsiai plūsdamos I. Z., R. Ž. tyčia įspyrus vieną kartą nukentėjusiajai I. Z. į kairę koją, o G. Ž. kumščiu sudavus I. Z. į pakaušį, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde nurodoma, jog liudytoja E. K. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, ką ji girdėjo, kai konfliktuojančios moterys nubėgo į laiptinę, o teisme nurodė, jog vadino I. Z. „sena karve“. Be to, ši liudytoja nurodė, kad moteris iš penkto aukšto (liudytoja J. P.) šaukė R. Ž., kodėl ji muša pagyvenusią monterį, tuo tarpu liudytoja J. P. kategoriškai tai paneigė, nurodė, kad ji tik liepė Rūtai nesikišti, jokių muštynių nematė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad E. K. bendrauja su nukentėjusiąją, o su nuteistosiomis ne. Liudytojo E. S. parodymus teismas vertino kritiškai, nes jis neprisiminė tikslios įvykio datos, tačiau E. K. taip pat nenurodė tikslios konflikto datos. Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojos J. P. parodymus, mano, kad šie parodymai neutraliausi ir teisingiausi.

Skunde teigiama, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad konfliktas vyko prie namo laiptinės, tačiau nesiaiškinta konflikto priežastis ir iniciatorius. Apelianto manymu neįrodyta, kad prieš nukentėjusiąją I. Z. buvo panaudotas fizinis smurtas, nepaneigti nuteistosios G. Ž. bei liudytojo E. S. parodymai, jog konfliktą pradėjo pati nukentėjusioji, todėl apelianto manymu, teismas neįvertinęs visų įrodymų ir nepašalinęs prieštaravimų tarp jų pažeidė LR BPK 20 str. reikalavimus.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusio apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nuteistųjų R. Ž. ir G. Ž. gynėjas iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu.

LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo išvados dėl R. Ž. ir G. Ž. kaltės padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų R. Ž. ir G. Ž. kaltę, padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, grindė liudytojos E. K. parodymais, G. Ž., R. Ž. ir I. Z. bei R. J. parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems teisme ištirtiems įrodymams. R. Ž. ir G. Ž. parodė, jog 2009-04-29 iš tiesų įvyko konfliktas su I. Z., tačiau nuteistosios nurodė, jog I. Z. pradėjo koliotis, nuteistąsias išvadino visokiais žodžiais, tačiau nukentėjusiosios atžvilgiu nuteistosios teigė smurto nevartojusios ir necenzūriniais žodžiais neplūdusios, tačiau pastarųjų nuteistųjų aiškinimų nepatvirtina jokie patikimi duomenys. G. Ž. nurodė, jog prie laiptinės buvo ne tik jos dukra R. Ž., bet ir L. Ž., tačiau R. Ž. šios aplinkybės nenurodė. L. Ž. nurodė, kad koliojosi tik nukentėjusioji su jos mama, nenurodė, kad kaip nors būtų išvadinusi jos seserį R. Ž., ką nurodė nuteistosios. Be to, nuteistąsias ir L. Ž. sieja artimi giminystės ryšiai. G. Ž. yra R. Ž. ir L. Ž. mama, todėl jų parodymai vertinami kritiškai, nes jos gali būti suinteresuotos padėti išvengti nuteistosioms atsakomybės. Be to, šių asmenų parodymų nepatvirtina jokie patikimi duomenys. E. S. parodymai nekonkretūs, be to, jis yra G. Ž. sūnaus krikštatėvis, todėl jis taip pat gali būti suinteresuotas padėti išvengti nuteistosioms atsakomybės.

Tuo tarpu nukentėjusiosios I. Z. parodymus, kad jos atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, patvirtina ne tik nukentėjusiosios artimų asmenų – sesers ir dukters liudytojos R. S., R. J. parodymai, bet ir liudytojų E. K. bei iš dalies liudytojos J. P. parodymais, o taip pat kiti bylos duomenys- I. Z. tą pačią įvykio dieną rašytas prašymas Dainavos PK, iš dalies specialisto išvada. R. J. ir R. S. parodė, jog apie konfliktą pranešė kaimynė J. P.. J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino, jog išgirdo triukšmą, matė besikoliojančias nuteistąsias ir I. Z., sudrausmino R. Ž., liepė jai nesikišti, vėliau sužinojo, jog I. Z. buvo sumušta. Tai, kad J. P. pro langą bandė sudrausminti R. Ž. patvirtino ir liudytoja E. K.. Liudytoja E. K. taip pat parodė, jog išgirdo triukšmą pro langą, matė, kaip prie laiptinės R. Ž. spyrė nukentėjusiajai į kojas, o jos mama kumščiu dėjo į pakaušį. Viskas vyko prie laiptinės, nuteistosios I. Z. vadino „sena karve“.,nusivijo nukentėjusiąją į laiptinę. Kas vyko laiptinėje, nematė. Liudytoja E. K. parodė, jog jos namas yra maždaug 60 metrų atstumu nuo įvykio vietos, todėl pagrįstai manyta, kad ji tokiu atstumu galėjo girdėti ir matyti įvykį. Be to, jos parodymai, kad kita moteris iš penkto aukšto (J. P.) sudrausmino R. Ž. patvirtinami ir pačios J. P. parodymais. Šią aplinkybę nurodė ir I. Z.. I. Z. prašyme, kuris užregistruotas įvykio dieną Dainavos PK, taip pat nurodyta, jog I. Z. prie namo laiptinės sumušė abi moterys- R. Ž. ir G. Ž.. Prašoma moteris sudrausminti.

Specialisto išvadoje I. Z. taip pat nurodė, jog ji buvo sumušta dviejų kaimynių R. Ž. bei G. Ž. 2009-04-29, nurodė, kad jai buvo spira ir suduota kumščiu į galvos sritį. Išvadoje konstatuota, jog I. Z. padaryta poodinė kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, VIII šonkaulio lūžis krūtinės ląstos kairėje pusėje, odos nubrozdijimas kairiame kelyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku, t.y. 2009-04-29. Nors teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl nukentėjusiosios stūmimo ir dėl to atsiradusio šonkaulio lūžio, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei kelio nubrozdijimą, tačiau šis dokumentas vertinamas kitų surinktų įrodymų visumoje kaip patvirtinantis aplinkybę, jog iš tiesų konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios 2009-09-29 buvo. Šis dokumentas pavieniui nevertinamas ir, todėl negali būti laikomas absoliučiu ir neginčijamu įrodymu, kategoriškai patvirtinančiu, ar kategoriškai paneigiančiu fizinio smurto naudojimą I. Z. atžvilgiu, ypač turint omenyje tai, kad spyris į koją ir smūgis į pakaušį vizualių žymių ant nukentėjusiosios kūno gali ir nepalikti. Šis dokumentas, vertinant su I. Z. parodymais, E. K. parodymais, J. P. parodymais, I. Z. prašymu Dainavos PK, R. J. parodymais, teismui davė pagrindą tikėti anksčiau nurodytų asmenų parodymais ir jais vadovautis nustatant konkrečias įvykio aplinkybes. Tai, kad iš kaltinimo pašalinta aplinkybė dėl nukentėjusiosios pastūmimo ir šonkaulio lūžio, nepaneigia smurto vartojimo fakto I. Z. atžvilgiu, todėl skundo argumentai, jog pašalinus šias aplinkybes, nelieka įžūlių veiksmų, nepagrįsti ir turi būti atmetami.

Tai, kad J. P. nurodė, jog nematė, kad įvykio metu būtų kas mušęsi, nepaneigia kitais aptartais duomenimis, o iš dalies ir pačios J. P. parodymais, jog po to, kai ji R. J. pasakė, kad jos mama koliojasi, I. Z. atėjusi pasakė, kad ją sumušė, nustatytų aplinkybių, jog I. Z. įvykio metu viešoje vietoje iš tiesų buvo suduoti smūgiai koja bei kumščiu.

Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai tikėjo R. S. parodymais, nes jos, anot liudytojos J. P., pas R. J. nebuvo, tačiau iš teismo surinktų ir ištirtų liudytojų parodymų matyti, jog tuo metu, kai kaimynė (J. P.) beldė į duris, R. S. nurodė buvusi kambaryje, todėl J. P. galėjo nematyti R. S.. Taip pat pažymėtina, jog R. S. parodymai nėra vieninteliai bei pagrindiniai, kuriais teismas rėmėsi nustatydamas įvykio aplinkybes bei įrodinėdamas nuteistųjų kaltę. Šios liudytojos parodymai pagrįstai vertinti visumoje su kitais duomenimis ir jais remtasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, J. P. teisme negalėjo kategoriškai tvirtinti, kad pas R. bute buvo tik jos dviese, bei negalėjo pasakyti, ar R., kai jai pasakė, kad jos mama koliojasi, nubėgo žemyn, todėl J. P. parodymai negali būti vertinami kaip kategoriškai paneigiantys R. J. ir R. S. bei I. Z. parodymus. Priešingai, šios liudytojos parodymai iš dalies patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek ir R. S. bei R. J. parodymus. Be to, J. P. parodė, jog ji nenorėjusi eiti į teismą liudyti, pasakiusi, kad ji nesikiš, todėl vertinant J. P. parodymus, atsižvelgtina į tai, kad ji yra tiek G. Ž., tiek ir I. Z. bei R. J. kaimynė, todėl natūralu, kad siekiant kaimyniškų santykių, stengiamasi išvengti piktumų su abiem konfliktuojančiomis pusėmis. Esant šioms aplinkybėms J. P. parodymai, kad ji nurodė, jog tik girdėjo koliojimąsi, tačiau muštynių nematė, vertinant kartu su kitais įrodymais (I. Z. parodymais, jos prašymu Dainavos PK, R. J. ir R. S. parodymais), nelaikytini kategoriškai paneigiančiais E. K. parodymus, jog ji matė kaip buvo koliojamasi bei matė, kaip buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajai, o taip pat, kad ji girdėjo kaip J. P. sudrausmino R. Ž..

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog 2009-04-29 apie 20 val. Kaune prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės tarp G. Ž. ir R. Ž. iš vienos pusės ir I. Z. iš kitos pusės kilo konfliktas ir prie namo laiptinės, t.y. viešoje vietoje žodinio konflikto su I. Z. metu R. Ž. spyrė nukentėjusiajai į koją, o G. Ž. trenkė per galvą, garsiai plūdo I. Z.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog smurtas buvo parvartotas dėl menkavertės dingsties, viešoj vietoje, todėl pagrįstai šiuos nuteistųjų veiksmus laikė įžūliu elgesiu, nes jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nepagrįsti, todėl atmetami skundo motyvai, jo teismas nesiaiškino, kas buvo konflikto iniciatorius, nepagrindė, kad buvo sutrikdyta viešoji rimtis. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, kvalifikuojant veiką LR BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą LR BK 284 str. apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog įvykio vieta yra vieša, t.y. prieigos prie daugiabučio namo laiptinės, laiptinė. Ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų J. P., E. K. parodymais tai pat nustatyta, jog triukšmą girdėjo aplinkinių namų gyventojai, net 4-5 aukšte esantys skirtingų namų gyventojai girdėjo triukšmą (J. P., E. K.), buvo atitraukti nuo tuo metu užimamos veiklos, E. K. patvirtino, jog matė ir fizinį smurtą viešoje vietoje, t.y. buvo sutrikdyta viešoji rimtis.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistosios būtų turėjusios pavartoti fizinį smurtą, todėl tiek R. Ž., tiek ir G. Ž. viešoje vietoje plūsdamos I. Z. bei suduodamos smūgius suvokė, kad tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką, o tai, kad smurtas buvo vartojamas be jokios rimtos priežasties, veika pasireiškė ne tik koliojimusi, bet ir mušimu, nuteistosios nusivijo nukentėjusiąją į laiptinę, patvirtina, jog nuteistosios norėjo taip veikti, t.y. R. Ž. ir veikė tyčia. Esant šioms aplinkybėms nuteistųjų R. Ž. ir G. Ž. veika teisingai kvalifikuota nusikaltimu, numatytu LR BK 284 str. 1 d.

Liudytoja E. K. nurodė, jog konfliktą matė, smūgius matė būtent prie laiptinės. Nors I. Z. nurodė, jog lauke smūgį koja sudavė tik R. Ž., o G. Ž. smūgį į galvą sudavė tik laiptinėje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad prašyme Policijos komisariatui I. Z. nurodė, jog ji buvo sumušta prie laiptinės, E. K. nurodė, jog nuteistosios I. Z. nusivijo į laipinę, I. Z. buvo parkritusi ant laiptelių į pirmą aukštą, be to E. K. nurodė, jog smūgiai buvo suduoti būtent prie laiptinės, kas iš esmės neprieštarauja tai aplinkybei, jog I. Z. buvo parkritusi vos įėjus į laiptinę, teismas pagrįstai konstatavo, jog įvykis įvyko ne pačioje laiptinėje, tačiau prie laiptinės.

Teismas pagrįstai nustatė, jog įvykio vieta yra prie laiptinės, tačiau aprašant įvykio aplinkybes, nustatomoje dalyje neteisingai nurodyta, kad įvykio vieta yra pati (duomenys neskelbtini) namo laiptinė, nes tai prieštarauja teismo išvadoms, padarytoms motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, todėl šis trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme.

Bausmės nuteistosioms skirtos teisingai. Skirdamas bausmes bei nustatydamas jos dydį teismas LR BK 54 straipsnio dalies nuostatų nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino nuteistųjų asmenybes, padaryto nusikaltimo pavojingumą, pobūdį, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai skyrė minimalios trukmės laisvės apribojimo bausmes.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją vadovaudamasis LR CK 6.250 str. 2 d., kuri įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nukentėjusioji dėl smurto viešoje vietoje patyrė fizinį skausmą bei pažeminimą, tačiau taip pat atsižvelgė į tai, kad konfliktai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios yra nuolatiniai ir pagrįstai sprendė, jog didesnių neigiamų pasekmių I. Z. dėl ši konkretaus konflikto nepatyrė, duomenų teismui nukentėjusioji dėl to, kad miegas nukentėjusiajai pablogėjo ir sutriko sveikata būtent dėl šio įvykio, nepateikė, todėl teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pagrįstai nustatė patirtos neturtinės žalos piniginę kompensaciją- 500 litų, priteisiant šią sumą iš kaltinamųjų lygiomis dalimis.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize bei yra motyvuotos, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendis keistinas iš naujo aprašant nustatytas veikos aplinkybes. (LR BPK 328 str. 4 p.) Tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutaria:

-nuteistųjų R. Ž. ir G. Ž. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą atmesti;

-pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes išdėstyti taip :

R. Ž. ir G. Ž. 2009-04-29 apie 20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinės elgdamosi įžūliai, garsiai plūsdamos I. Z., R. Ž. tyčia įspyrus vieną kartą nukentėjusiajai I. Z. į kairę koją, o G. Ž. kumščiu sudavus I. Z. į pakaušį, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.