Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas 2018-07-31 pateikė teismui prašymą, kuriame prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-05-09 sprendimo Nr. 1-1526 (toliau – ir Sprendimas) 2 punktu patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.1 punktas (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiai) atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisėkūros aiškumo bei sistemiškumo principus bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo aiškumo principą, nustačius, jog aukščiau minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams.

Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad Sprendimo 1.3 papunktyje nustatyti 2 atvejai, kada taikomas 3 procentų tarifas, t. y. faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. (Sprendimo 1.3.1 papunktis); nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (Sprendimo 1.3.2 papunktis). Pažymėjo, kad Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) sudarymo bei keitimo procedūrą. Aprašo 2 punkte nurodyta, jog Aprašo tikslas yra nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir / arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir/ar kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl šių objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo bei apmokestinti maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu nustatyta tvarka į Sąrašą įtrauktus objektus. Nurodė, kad pagal Aprašo 3 punktą į sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą, bei atitinka vieną arba kelis kriterijus, tame tarpe nekilnojamasis turtas yra apleistas ar neprižiūrimas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas (Aprašo 3.2. punktas), faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka (Aprašo 3.3. punktas).

Pareiškėjas daro išvadą, kad Aprašo 3.2 bei 3.3 punktuose nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nekilnojamasis turtas įrašomas į Sąrašą, atitinka Sprendimo 1.3 punkte nustatytus atvejus, kokiam nekilnojamajam turtui taikomas 3 procentų tarifas. Paaiškino, kad Aprašo 3.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąvoką (nekilnojamasis turtas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai ir kuris per viešojo administravimo subjekto, vykdančio statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas, ir kuris yra įtraukas į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą), todėl darytina išvada, kad Aprašo 3.2 punktas nustato Sprendimo 1.3.2 punkte nurodyto apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto kriterijus. Aprašo 3.3 punktas atitinka Sprendimo 1.3.1 punktą, nes šie abu papunkčiai nekilnojamąjį turtą kvalifikuoja pagal statybos neužbaigtumą. Tuo tarpu Aprašo 3.1 punktas (3.1.1–3.1.3 papunkčiai) nustatyti kriterijai yra siejami su tam tikrų statinių naudotojų pareigų nevykdymu ir nepatenka nei į vieną Sprendimo 1.3 punkte nurodytą atvejį. Pažymėjo, kad į Sąrašą įrašomi ir maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu apmokestinami objektai, kuriems Sprendimo 1.3 punkte nėra nustatytas 3 procentų tarifas. Mano, kad, Aprašo 3.1 punkte nustačius kriterijus, kurie nėra susiję su Sprendimo 1.3 punkte nurodytais nekilnojamojo turto objekto požymiais, kyla teisės akto nuostatų suderinamumo ir neaiškumo. Pažymėjo, kad Apraše nustatomos papildomos prievolės, kurių Sprendimo 1.3 punkte nėra. Teigia, kad teisės aktas yra neaiškus, dviprasmiškas, toks teisinis reglamentavimas pažeidžia teisėtumo, teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo, apmokestinimo aiškumo principus.

Atsakovė Taryba pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškimu nesutinka, ir prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad, Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), vykdydama jai suteiktą išimtinę diskreciją nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus, Sprendimu nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2019 metams nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Nurodė, kad Sprendimo 1.3 punktu Savivaldybės Taryba (toliau – ir Taryba) išskyrė, kokiems objektams taikomas 3 procentų tarifas, o šio tarifo taikymo atvejų detalizavimui ir taikymo tvarkai Taryba tuo pačiu Sprendimu patvirtino atskirą teisės aktą – t. y. Aprašą, kurio 3.1 punkte (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose) yra išsamiai aprašyti bei detalizuoti Sprendimo 1.3 punkte įtvirtinti atvejai.

Pareiškėjo manymu, įvertinus Sprendimo 1.3 punkto bei Aprašo 3 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Aprašo 3.1 punkte, 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos turtas apmokestinamas 3 procentų dydžio mokesčio tarifu, yra siejami su tam tikrų statinių naudotojų pareigų nevykdymu ir nepatenka nei į vieną iš Sprendimo 1.3 punkte nurodytą atvejį. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu, vadovaujantis Aprašo 3.1 punkto nuostatomis, į Sąrašą yra įrašomi ir maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu apmokestinami objektai, kuriems Sprendimo 1.3 punkte nėra nustatytas 3 procentų tarifas. Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas Aprašas buvo parengtas nuosekliai vadovaujantis atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir juose įtvirtintais imperatyviais reikalavimais, įskaitant ir reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Pažymėjo, kad dėl šių reikalavimų ignoravimo ar klaidingo interpretavimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir kvestionuoja Aprašo nuostatų teisėtumą. Nevertindamas ginčijamų Aprašo nuostatų sistemiškai, pareiškėjas susidaro klaidingą įspūdį, kad tam tikrų statinių apmokestinimo 3 procentų dydžio tarifu siejimas su statinių naudotojų pareigų nevykdymu, įtvirtinamas Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose, atitinkamai nėra įtvirtintas Sprendime. Pažymėjo, kad, priešingai negu vertina pareiškėjas, Sprendimo 1.3.2. papunktyje nurodytas atvejis „nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas“ negali būti tapatinamas tik su Aprašo 3.2. punkte nurodytu konkrečiu atveju, t. y. „yra apleistas ar neprižiūrimas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas“, kadangi Aprašo 3.2. punkte nurodytas atvejis apibūdina išskirtinai statinių, kurie kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, būklę. Teigia, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu ir teigdamas, kad Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose yra įtvirtintos papildomos, galimai perteklinės nuostatos (apmokestinimo atvejai), kurios nėra numatytos Sprendime, nevertina šių nuostatų kompleksiškai su kitais nagrinėjamu atveju itin svarbiais teisės aktais.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Aprašu yra siekiama ne tik nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir /arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir/ar kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau ir įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl šių objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo, bei apmokestinti maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu nustatyta tvarka į Sąrašą įtrauktus objektus. Pažymi, kad pareiškėjo ginčijami Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiai, įtvirtinantys tam tikrus statinių naudotojų veiksmus ir tokiu būdu detalizuojantys, sukonkretinantys Sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytą atvejį „apleistas ir neprižiūrimas“, yra skirti pastarajam tikslui, t. y. įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl nekilnojamojo turto objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo. Teigia, kad tokiu būdu yra siekiama skatinti atsakingą statinių savininkų turimo nekilnojamojo turto naudojimą, kuris efektyviai prisidėtų prie mieste kuriamo harmoningo kraštovaizdžio išlaikymo ir puoselėjimo. Todėl Aprašo 3.1 punkto nuostatų įtvirtinimo tikslingumo kvestionavimas pažeistų viešąjį interesą.

Atsakovė atsiliepime taip pat teigia, kad pareiškėjas pareiškime ne tik netiksliai nurodo skundžiamą teisės aktą, kuris skiriasi nuo reikalavime nurodyto teisės akto, tačiau ir apskritai nepagrindžia savo pareiškime suformuluoto reikalavimo, nepaaiškina bei nepagrindžia, kodėl prašomas ištirti Aprašo nuostatas laiko neteisėtomis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjas 2018-07-31 pateikė teismui prašymą, kuriame prašo ištirti, ar Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo 3.1 punktas (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiai) atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisėkūros aiškumo bei sistemiškumo principus bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo aiškumo principą, nustačius, jog aukščiau minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams.

Tarybos 2018-05-09 sprendimu Nr. 1-1526 nustatyti nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2019 metams nekilnojamojo turto mokesčio tarifai. Sprendimo 2 punktu patvirtintas Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašas. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad jis reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Pareiškėjas norminę bylą inicijavo dėl Sprendimo 2 punkto patvirtinto Aprašo 3.1 punkto (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių) teisėtumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 1997-06-17, 2000-02-23, 2001-07-12, 2003-10-29 nutarimai). Administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos dėl norminių administracinių aktų (ar jų dalių), kurių teisėtumo kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, teisėtumo, taip pat ir dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. pagal savo kompetenciją užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių atitikties pareiškėjo prašyme nurodytoms įstatymų nuostatoms. Pagal Aprašo 3 punktą į Sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis iš Aprašo 3.1–3.3 punktuose nustatytų kriterijų. Aprašo 3.1. punkte nustatytas atvejis, kai patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Aprašo 3.1.1 papunktis); nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Aprašo 3.1.2 papunktis); Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (Aprašo 3.1.3 papunktis).

Aprašas yra visuotinai privalomas Teisės aktų registre viešai paskelbtas teisės aktas. Iš ginčijamo teisės akto turinio matyti, kad Aprašas yra norminis administracinis aktas, jo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gali tikrinti administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas pareiškime teigia, kad Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintam teisėkūros aiškumo bei sistemiškumo principui bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui. Pareiškėjas teigia, kad jo ginčijamos Aprašo nuostatos yra neaiškios, dviprasmiškos, toks teisinis reglamentavimas pažeidžia teisėtumo, teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo, apmokestinimo aiškumo principus, kadangi aiškinant Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatas nėra aišku, kokiam nekilnojamajam turtui yra taikomas maksimalus 3 procentų tarifas.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.

Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas nustato teisėkūros principus, teisėkūros stadijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisėkūros principai, tame tarpe aiškumo ir sistemiškumo principai. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą teisėkūros aiškumo principas reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad teisėkūros sistemiškumo principas reiškia, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti.

Konstitucinio Teismo praktikoje konstatuota, kad savivaldybių biudžetai yra savarankiški, taip pat kad savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčius. Konstitucinio Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad savivaldybės joms suteiktą diskrecijos teisę nustatyti mokesčius turi naudoti įstatymo nustatytose ribose (Konstitucinio Teismo 2005-07-08 nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinis tikrumas ir aiškumas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003-05-30 nutarimas), teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2005-09-29 nutarimai).

Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo nuostatos reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Aprašo tikslas yra nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir/arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus (Aprašo 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, nekilnojamasis turtas, kuris Aprašo nustatyta tvarka yra įtraukiamas į Sąrašą, yra apmokestinamas 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.

Teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo bei apmokestinimo aiškumo principai įpareigoja atsakovę nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymas ir su juo susijęs teisinis reglamentavimas būtų išdėstyti glaustai, suprantamai, tiksliai. Sprendimo ir Aprašo normos turi būti aiškios, nedviprasmiškos, vienodai suprantamos visiems subjektams, kuriems jos skirtos. Be kita ko, šios nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymą reglamentuojančios teisės nuostatos turi būti parengtos sistemiškai ir derėti tarpusavyje.

Sprendimu įgyvendinamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pavesta nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal Sprendimo nuostatas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taikomas 0,7 proc. tarifas Sprendimo 1.2.1–1.2.7 papunkčiuose nurodytiems objektams, 3 proc. tarifas Sprendimo 1.3.1–1.3.2 papunkčiuose nurodytiems objektams (faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. ir nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas, bei 1 procentas tarifas Sprendimo 1.1 punkte nurodytiems objektams (nekilnojamam turtui, kuris nėra nurodytas Sprendimo 1.2 punkte (1.2.1–1.2.7 papunkčiai) ir Sprendimo 1.3 punkte (1.3.1–1.3.2 papunkčiai). Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame yra nustatomas ir apibūdinamas nekilnojamojo turto mokesčio objektas, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnyje, ir minėtiems apmokestinamiems objektams taikomi Sprendime nurodyti atitinkamai 0,7 proc., 1 proc. ir 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifai. Taigi, nekilnojamojo turto mokesčio tarifai diferencijuojami pagal Sprendime nurodytas apmokestinamo objekto ypatybes. Sprendime pateiktas išsamus nekilnojamojo turto objektų sąrašas, kuriems taikomi skirtingi nurodyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai.

Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo nuostatos reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Minėta, kad pagal Aprašo 3 punktą į Sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis Aprašo 3.1–3.3 punktuose nurodytų kriterijų. Aprašo 3.2 punkto nuostata detalizuoja Sprendimo 1.3.2 papunktį, kuriame nurodytas apmokestinimo objektas, t. y. nekilnojamasis turtas, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas. Aprašo 3.3 punkto nuostata detalizuoja Sprendimo 1.3.1 papunktį, kuriame nurodytas apmokestinimo objektas, t. y. faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. Tuo tarpu Aprašo 3.1. punkte nustatyta, kad į Sąrašą įrašomas ir tas nekilnojamasis turtas, kurio patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Aprašo 3.1.1. papunktis); nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Aprašo 3.1.2. papunktis); Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (Aprašo 3.1.3. papunktis).

Sistemiškai vertinant Sprendimo 1.3 punktą ir 2 punktą bei Aprašo nuostatų turinį, Aprašas yra skirtas reglamentuoti Sprendimo 1.3 punkte nurodytų mokesčio objektų įtraukimo į Sąrašą bei jų apmokestinimo tvarką, tačiau ne atvejus, kuriems nekilnojamojo turto objektams taikytinas 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Sprendimo 1.3 punkte nustatytas baigtinis nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikomas 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Tuo tarpu Aprašo 3.1 punkte ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose nustatomi Sprendime nenurodomi atvejai, kai nekilnojamam turtui taikomas 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad, sistemiškai aiškinant ginčijamo Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatas, yra praplečiamas nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 proc. dydžio nekilnojamojo mokesčio tarifas, objektų sąrašas, sukuriami nauji teisiniai. Toks teisinis reglamentavimas neatitinka Aprašo paskirties tikslinti Sprendimo 1.3 punkto nuostatas bei prieštarauja teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams.

Šioje byloje konstatavus, kad Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos prieštarauja teisėkūros sistemiškumo principui, yra pagrindas konstatuoti, kad minėtos Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui.

Teismas taip pat pažymi, kad teismo sprendime padaryta išvada dėl Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatų prieštaravimo teisėkūros sistemiškumo principui savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė negali nustatyti teisinio reglamentavimo, pagal kurį 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto tarifas būtų taikomas nekilnojamojo turto objektams, kurie naudojami ne pagal paskirtį, naudojami nesilaikant nustatytų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, neorganizuojama ir (ar) neatliekama statinio techninė priežiūra, tačiau pažymi, kad toks teisinis reglamentavimas turi atitikti teisėkūros sistemiškumo ir teisinio aiškumo principus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Atsižvelgdamas į tai, kad Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos yra skirtos apibrėžti teisinį reglamentavimą dėl nekilnojamojo mokesčio tarifo 2019 metams Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, teismas daro išvadą, kad norminio administracinio akto dalies taikymas yra iš esmės nukreiptas į ateitį, todėl Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos negali būti taikomos nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsniu, 107–108 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 118 straipsnio 1 dalimi, 152 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-05-09 sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl Nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams“ 2 punktu patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo 3.1 punktas, 3.1.1 papunktis, 3.1.2 papunktis ir 3.1.3 papunktis prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui.

Nustatyti, kad pripažinti neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-05-09 sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl Nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams“ 2 punktu patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo 3.1 punktas, 3.1.1 papunktis, 3.1.2 papunktis ir 3.1.3 papunktis negali būti taikomi nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre dienos.

Įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.