- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-1028-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-05209-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Ieškovas
- D. M.
- Kategorijos
- 73.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Andžejaus Maciejevskio,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige Baltic“ 23 310 Lt draudimo išmokos.
Ieškovas nurodė, kad 2008-09-20 Hipodromo g. 36, Kaune, buvo pavogtas jam nuosavybės teise priklausantis automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną su pareiškimu jis kreipėsi į Kauno apskrities VPK, pranešdamas apie minėto automobilio vagystę. Dėl šio fakto 2008-09-20 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00931-08 pagal LR BK 178 str. 2 d. Automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas ADB " Reso Europa", tačiau atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi pranešė ADB „Reso Europa" apie automobilio vagystę per penkias paras. Transporto priemonių draudimo polise nėra pažymėta, kada pranešti draudimo kompanijai. Ši informacija nurodyta tik Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 024, kurių su savimi ieškovas neturėjo bei nebuvo su jomis susipažinęs. Be to, įvykio metu jis su savimi neturėjo draudimo poliso bei atsakovo kontaktų, todėl pranešė apie draudiminį įvykį ( vagystę) po penkių dienų. Dėl įvykio buvo susijaudinęs, ištiktas emocinio šoko, todėl visiškai suprantama, kad tą pačią dieną apie įvykį draudimo bendrovei nepranešė. Atsakovas 2009-01-23 rašte dėl draudimo išmokos Nr. 06-DR09/63 teigia, kad pavėluotas pranešimas apie įvykį apsunkino tyrimą, padarė negalimą liudytojų suradimą ir apklausą, yra visiškai nepagrįstas, kadangi LR BPK 164-165 str. pagrindu įvykio tyrimą (nusikalstamos veikos -vagystės atveju) atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ikiteisminio tyrimo įstaiga yra policija. Apie 2008-09-20 įvykusią automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę tą pačią dieną D. M. pranešė policijai, todėl nėra suprantama, kaip draudimo bendrovė galėjo įtakoti ikiteisminį tyrimą, ir kaip nepranešimas laiku atsakovui, galėjo apsunkinti ikiteisminį tyrimą. Remiantis CPK 83 str. 1 d. 4 p. nuo žyminio mokesčio jis yra atleidžiamas, kadangi ieškovui padaryta žala buvo nusikalstama veika.
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos filialas, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu CPK 296 str, 1 d. 11 p. pagrindu, nes ieškinyje nurodytas atsakovas - AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas - yra netinkamas. Ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką yra susijęs ne su AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialo veikla, bet su ADB „RESO Europa" atsisakymu mokėti draudimo išmoką, todėl ieškinys negali būti pareiškiamas teismui pagal filialo buveinę vadovaujantis CPK 30 str. 3 d. Kadangi iki 2009-03-31 ADB „RESO Europa" ir AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos Respublikoje veikė kaip konkuruojančios draudimo bendrovės, ir tik nuo 2009-03-31 ADB „RESO Europa" buvo prijungta prie AAS „Gjensidige Baltic", kurios buveinė yra Rygoje, Latvijoje, todėl įvykio pripažinimas nedraudžiamuoju (dėl kurio ir kilo ginčas), priimtas ADB „RESO Europa" dar 2009-01-23, jokiu būdu negali būti laikomas AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialo veikla. Dėl šios priežasties ieškovas neįgyja teisės ir ieškinį reikšti pagal ADB „RESO Europa" teisių ir pareigų perėmėjo (AAS „Gjensidige Baltic") filialo Lietuvoje buveinės vietą.
Taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reiškia reikalavimą atsakovui, kildinamą iš delikto, atsakovas ieškovui žalos nepadarė (t.y. ne dėl draudiko veiksmų buvo pavogta ieškovo mašina), todėl jos atlyginti negali. Ieškovas elgiasi nesąžiningai ir teismo bei valstybės atžvilgiu - kaip matyti iš ieškinio ir patikslinto ieškinio, jis net nemokėjo įstatymų nustatyto dydžio žyminio mokesčio, nes „nuo žyminio mokesčio yra atleidžiama, kadangi ieškovui padaryta žala buvo nusikalstama veika" (CPK 83 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas nenurodo, kokį nusikaltimą, jo manymu, padarė draudimo bendrovė. Kadangi draudikas nėra atsakingas už dėl automobilio vagystės atsiradusią žalą, ieškinys paliktinas nenagrinėtu taip pat ir LR CPK 296 str. 1 d. 7 p. pagrindu.
Įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju pagrįstai, griežtai vadovaujantis tarp ADB „RESO Europa" ir D. M. sudarytos draudimo sutarties sąlygomis. Tai, kad ieškovas su savimi neturėjo draudimo poliso (kaip jis nurodo patikslintame ieškinyje), neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti draudimo sutartimi prisiimtas pareigas.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš AAS “Gjensidige Baltic“ 10 078 Lt draudimo išmokos, 900 Lt advokato procesinių dokumentų rengimo išlaidų D. M. naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pripažino, kad 2008-09-20 įvykusi ieškovui priklausančio automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystė, nuo kurios draudėsi ieškovas 2008-04-04 sudarydamas Transporto priemonių draudimo sutartį, yra draudiminis įvykis, skirtingai nei nurodė atsakovas. Atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui dėl to, kad pastarasis pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 024 13.4.1. p. įtvirtintą pareigą pranešti ne vėliau kaip per 1 val. apie įvykusią transporto priemonę policijai ir draudikui sutartyje nurodytu telefonu, ir per 24 valandas atvykti pas draudiką ar jo atstovą užpildyti draudiko pateiktus dokumentus, pavėluotas pranešimas apie įvykį, po 5 parų, padarė negalimą liudytojų suradimą ir jų apklausą. Nurodyta nuostata, kuria vadovavosi draudikas, įtvirtinta draudimo taisyklių 13.4.1 p., teismo vertinimu, yra papildoma, t.y. neesminė sąlyga, draudėjas yra privatus fizinis asmuo, neturintis patirties biznio srityje, todėl ADB „RESO Europa“ bei teisių perėmėjo AAC „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo sprendimai ieškovui D. M. iš viso atsisakyti išmokėti draudimo išmoką yra neadekvatūs ir prieštarauja LR CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijams. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas tą pačią dieną kreipėsi į policiją dėl transporto priemonės vagystės, o į draudimo bendrovę praėjus nedideliam laiko tarpui - po 5 dienų, motyvuojant susijaudinimu pavogus, tikėjimu, kad transporto priemonė per nurodytą laiką atsiras, neturėjimu su savimi sutarties ir draudimo bendrovės telefono, tokiu būdu pažeisdamas pareigą, numatytą taisyklių 13.4.1 p., su kuriomis jis buvo supažindintas, pasirašydamas apie tai draudimo polise, nenustatęs, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu ar kitaip apsunkino draudiminio įvykio tyrimą ar trukdė policijos pareigūnams tirti nusikaltimą, laikydamas nekonkrečiais ir neįrodytais atsakovo argumentus, kad pavėluotas pranešimas apie įvykį apsunkino įvykio tyrimą, padarė negalimą liudytojų suradimą bei jų apklausą, byloje nesant įrodymų, kad ir pats ieškovas būtų prisidėjęs prie apdraustojo automobilio vagystės, sprendė, kad pagrindų, atleidžiančių draudiką nuo draudimo išmokos sumokėjimo, numatytų LR CK 6.1014 str., nenustatyta.
Vadovaudamasis sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 024 17.2.p., 17.2.7. p. teismas padarė išvadą, kad draudikas, esant šioms faktinėms aplinkybėms, turėjo teisę mažinti draudimo išmoką, nes ieškovas yra sąžininga šalis ir jos teisėti interesai yra ginami, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (LR CK 1.5 str.), t.y. priteisiant pusę priklausančios išmokėti draudimo išmokos.
Nustatęs, kad kreipimosi į ADB „RESO Europa“ metu (2008-09-25) ieškovas nurodė VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę- 23000 Lt, 2008-04-04 Transporto priemonių draudimo polise TD Nr. 042774 buvo nurodyta lengvojo automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė-25900 Lt, kuri vagystės atveju sudaro 90 %, t.y. 23310 Lt (25900 Lt x 90 procentų), UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“, į kurį kreipėsi ieškovas, nustatyta vidutinė panašaus lengvojo automobilio rinkos kaina 2008-09 mėn. (vagystės momentu) apytiksliai 25780 Lt, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Transporto priemonių draudimo polisą TD Nr. 042774 buvo numatyta besąlyginė išskaita (franšizė) - 300 Lt, o draudiko atsakomybė vagystės atveju 90 %, priteisė iš atsakovo ieškovui 25900 Lt x 90 %= 23310 Lt -50 procentų sudaro 11655 Lt -300= 11355 Lt. Teismas 11355 Lt sumą sumažino 639 Lt įmoka, mokėtina 2008-10-05 bei 638 Lt įmoka, mokėtina 2009-01-05 d., ir nurodė, kad priteistina suma sudaro 10 078 Lt.
Atsakovo motyvą, kad ieškinys yra teikiamas dėl žalos atlyginimo, teismas atmetė, nes tiek ieškinyje, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigiama, kad ieškiniu siekiama prisiteisti draudimo išmoką pagal Transporto priemonių draudimo polisą TD Nr. 042774.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutiko su atsakovu, kad ieškinys yra neteismingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, nes pirminis ieškinys buvo pareikštas ADB „RESO Europa“ teisių perėmėjui AAS “Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, kurio buveinė buvo A.Goštauto g. 40A Vilnius, ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009-07-14 nutartimi byla perduota pagal teismingumą į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (b.l. 67-68), Kauno apygardos teismo 2009-09-02 nutartimi pirmosios apylinkės teismo nutartis buvo palikta nepakeistą (b.l. 75-76). Tik 2010-10-29 ieškovas teismui pasiūlius pakeitė atsakovą į AAS “Gjensidige Baltic“, kaip Lietuvos filialo steigėją (b.l. 158-159). Pagal LR CPK 30 str. 3 d. ieškinys, susijęs su juridinio asmens filialo veikla, gali būti pareiškiamas pagal filialo buveinę. Atsakovo teisių perėmimas, įvykęs 2009-03-31 d. (po draudiminio įvykio) neturėjo įtakos civilinės bylos teismingumui.
Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 900 Lt iš jo patirtų 1 100 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, nes ši suma neviršija advokato uždarbio maksimalaus dydžio, ši suma atitinka protingumo kriterijus.
Šalies argumentai
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas sprendimą, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl šis sprendimas yra naikintinas.
Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumą, ir išnagrinėjo bylą, kuri nuo pat ieškinio pareiškimo momento buvo neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. CPK 29 str. numato, jog juridiniam asmeniui ieškinys yra paduodamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Atsakovo civilinė atsakomybė yra sutartinė, kilusi iš tarp ADB „RESO Europa" ir ieškovo D. M. sudarytos transporto priemonių (kasko) draudimo sutarties. Nuo 2009-03-31 ADB „RESO Europa" prijungta prie AAS „Gjensidige Baltic", kurios buveinė yra Rygoje, Latvijoje. ADB „RESO Europa" teisių ir pareigų perėmėjas yra būtent AAS „Gjensidige Baltic", o ne AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas. Šiuo atveju negali būti taikoma LR CPK 30 str. 3 d., kadangi ieškinys nėra susijęs su AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialo veikla. Ši byla yra teisminga Latvijos Respublikos teismams, kur yra atsakovo buveinė, todėl ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. D. M. su ieškiniu į teismą kreipėsi 2009-04-22, t.y. jau po atsakovo teisių ir pareigų perėmimo, todėl šis faktas turėjo įtakos bylos teismingumo klausimui.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamame sprendime teismas netinkamai išaiškino draudiminio bei nedraudiminio įvykio sąvokas bei netinkamai taikė draudimo taisykles, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netaikė sutarties šalims jų prisiimtų įsipareigojimų. Teismas neargumentuotai ir nepagrįstai priteisė ieškovui 10 078,00 Lt draudimo išmoką, tuo pažeisdamas LR CPK 270 str. 4 d. Sudarant ginčo draudimo sutartį, draudėjas (ieškovas) buvo tinkamai supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis bei su Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 024 (2007-03-26 redakcija) (toliau - Taisyklės), kurių pagrindu ir buvo sudaryta minėta draudimo sutartis. Draudėjui taip pat buvo įteiktas Taisyklių egzempliorius, taigi draudimo sutarties sudarymo metu D. M. turėjo visą informaciją apie draudimo sutarties sąlygas, sutarties sąlygos jam buvo atskleistos, jis žinojo apie savo pareigą vagystės atveju nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 1 valandą pranešti apie įvykį draudikui telefonu, o per 24 valandas atvykti pas jį ir užpildyto pateiktus dokumentus (Taisyklių 13.4.1. p.), žinojo, jog draudėjui pažeidus draudėjo pareigas, numatytas 13.3-13.7. punktuose, draudimo išmoka nemokama (Taisyklių 17.2.7. p.). Teismo išvada, kad Taisyklių 13.4.1 p. yra įtvirtinta ne esminė, bet papildoma sąlyga, visiškai nepagrįsta. Draudimo sutarties šalys laisva valia susitarė dėl savo teisių ir pareigų įvykus įvykiui, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju. Visos sutarties sąlygos šalims yra svarbios ir esminės, antraip sutarties šalys dėl jų nesitartų ir sutartyje jų nenumatytų.
Teismas, pasisakydamas dėl žalos dydžio nustatymo bei atlygintinos žalos sumažinimo, dėl papildomo kreipimosi į ekspertus, siekiant nustatyti žalos dydį, dėl pretenzijos draudikui pateikimo, pareigos įvykus eismo įvykiui imtis visų priemonių žalai sumažinti, vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo įstatymo normomis (Įstatymo 12 str. 1 ir 2 d., 14 str. 3 d., 15 str. 3 d., 19 str. 5 d.), tačiau apeliantas nurodo, kad šis įstatymas iš viso neturėjo būti taikomas, nes ginčas kyla iš transporto priemonės draudimo (kasko) sutarties, o ne iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių.
Žemesnės instancijos teismas
Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas netinkamai taikė LR CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė LR CPK 83 str. l d. 4 p., 296 str. 1 d. 7 p., bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies, nors žyminis mokestis už ieškinį buvo nesumokėtas. Teismas netinkamai taikė CPK 93 str. 2 d. priteisdamas iš atsakovo ieškovui 82 proc. jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors teismas patenkino 43 proc. ieškinio reikalavimų.
Atsiliepimas
Ieškovas D. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o jame nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis parengtas akivaizdžiai ignoruojant byloje esančius rašytinius įrodymus, LR CPK, LR CK normas, bei pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius nuostatas.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su atsakovu, kad byla turėtų būti teisminga Latvijos Respublikos teismams, o ne Lietuvos Respublikos teismui. Tokiu atveju apeliantas „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas privalėtų nagrinėti Latvijos Respublikoje ne tik civilines ar kitos rūšies bylas, bet ir vykdyti savo kaip komercinės naudos siekiančio draudimo bendrovės filialo veiklą. Kaip teisingai savo sprendime konstatavo pirmos instancijos teismas, LR CK 2.53 str. 2 d. įstatymų leidėjas nustatė, jog juridinio asmens filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles.
Anot ieškovo, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas ieškovui 10 078 Lt draudimo išmoką, pažeidė LR CPK 270 str. 4 d., tariamai netinkamai išaiškinęs draudiminio ir nedraudiminio įvykio sąvokas. Teismas sprendime motyvuotai nurodė, kodėl atsakovo atstovės tiek apeliaciniame skunde, o taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu išvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kitose išnagrinėtose civilinėse bylose šiuo atveju visiškai netinka. Pirmos instancijos teismas sprendime padarė teisingą išvadą, jog jeigu draudiminis įvykis buvo vagystė ir jis atsitiko draudimo sutarties galiojimo metu, tai draudikui prievolė išmokėti draudimo išmoką atsirado sutarties galiojimo metu. Dėl draudiminio įvykio fakto draudimo sutartis nenustojo galios, priešingai, draudėjui atsirado pagrindas naudotis sutarties suteikiama draudimine apsauga. Galiojant sutarčiai draudėjo prievolė mokėti draudimo įmokas nustatytais terminais nepasibaigė. (LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2006), todėl apelianto skundo teiginys, kad nors įvykis šioje civilinėje byloje ir draudiminis, bet draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal 2008 04 04 transporto priemonių draudimo polisą TD Nr. 042774, kuri vagystės atveju sudarė 23310 Lt yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, todėl taip pat atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nustatyta, kad 2008-04-04 D. M. pasirašė Transporto priemonių draudimo polisą TD Nr. 042774, kuria draudikas akcinė draudimo bendrovė „RESO Europa" į.k. 110073720, šiuo metu kompanija išregistruota juridinių asmenų registre nuo 2009-03-31, ir po reorganizacijos juridinio asmens teisių ir pareigų perėmėjas yra AAS “Gjensidige Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini) (b.l. 31-39), apdraudė lengvąjį automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 25900 Lt vertės, nuo draudiminių įvykių A, S, T, V, tame tarpe ir nuo vagystės, nustatant papildomai draudiko atsakomybę įvykio V atveju - 90 %, numatant 300 Lt franšizę (besąlyginė išskaita), draudimo galiojimo laikas poliso nuo 2008-04-05 iki 2008-04-04 d. (b.l. 8). 2008-09-20 d. Hipodromo g. 36 Kaune, apdraustas automobilis buvo pavogtas. Ieškovas D. M. tą pačią dieną kreipėsi į Kauno apskrities VPK su pareiškimu dėl paminėto automobilio vagystės ir dėl šio fakto 2008-09-20 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00931-08 pagal LR BK 178 str. 2 d. (b.l. 9) D. M. pranešė apie įvykį draudimo bendrovei tik 2008-09-25 d., po penkių parų. Draudimo bendrovė, vadovaudamasis Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 024 13.4.1. p., 17.2.7. p. pagrindu buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką draudėjui netinkamai vykdant pareigas, numatytas Taisyklių 13.3.-13.7. p. (b.l. 10).
Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog teismas išnagrinėjo sau neteismingą bylą, kuri turėjo būti nagrinėjama pagal atsakovės pagrindinės buveinės vietą. Su tokiu argumentu kolegija nesutinka.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Civilinio proceso kodekse numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad draudimo polisas yra išduotas Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina prie ieškinio pridėtas 2008-04-04 transporto priemonių draudimo poliso Nr. 042774 nuorašas, iš kurio matyti, kad draudimo poliso išdavimo vieta Lietuva, Kauno m. ir laikas 2008-04-04. Pagal Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo 3 skirsnio 9 str., draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose, arba kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Taigi esant tokiam reglamentavimui, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarydamos draudimo polisą (b.l. 8), nesusitarė dėl sutartinio teismingumo ieškovas turi teisę ieškinį reikšti draudėjo gyvenamosios vietos teisme, t.y. nagrinėjamu atveju Lietuvoje. Pažymėtina, kad ADB „Reso Europa“ sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 024 19.5 punkte nustatyta, kad ginčai, kilę tarp draudėjo ir draudiko sprendžiami galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. taisyklėse taip pat nėra nustatyta apelianto nurodyta aplinkybė, jog byla negali būti nagrinėjama Lietuvos teismuose. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog buvusio ADB „Reso Europa“ teises ir pareigas perėmė AAS „Gjensidige Baltic", kurios buveinė yra Rygoje, Latvijoje, nekeičia aptarto bylos teismingumo, ir ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį pagal AAS „Gjensidige Baltic" filialą Lietuvoje.
Dėl pavėluoto pranešimo apie draudiminį įvykį kaip pagrindo įvykį pripažinti draudiminiu bei atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką
Draudimo sutartyje numatyta draudėjo pareiga pastebėjus vagystę, bet ne vėliau kaip per 1 valandą apie draudiminį įvykį pranešti policijai ir ieškovui apie draudiminį įvykį (draudimo taisyklių 13.4.1.p.), atsakovas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu draudėjas laiku nepranešė atsakovui apie draudiminį įvykį (draudimo taisyklių 17.2.p., 17.2.7 p.).
Draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu, jei draudėjas šios pareigos nevykdo, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 str.).
Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas tyčia draudimo sutartyje nustatytu terminu nepranešė atsakovui apie draudiminį įvykį, taip siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalos dydį ir apsunkinti atsakovo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti. Vagystę ieškovas pastebėjo vagystės įvykdymo dieną, apie vagystę ieškovas iš karto pranešė policijai, tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės (b.l. 9). Nors ieškovas apie automobilio vagystę atsakovui pranešė praėjus 5 paroms po įvykio – 2008-09-25, t.y. nesilaikė draudimo sutartyje nustatytos pranešimo tvarkos, tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks pažeidimas nebuvo pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti įvykį draudiminiu ir visiškai atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Draudimo taisyklių 13.4.1.p. numatytos dvi sąlygos, kurias turėjo įvykdyti ieškovas įvykus vagystei, tai – pranešti policijai ir atsakovui. Ieškovas vieną iš sąlygų įvykdė, o kitos neįvykdė, tačiau atsakovas teigdamas, jog toks nepranešimas apsunkino atsakovo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, nustatyti liudytojus, šiai aplinkybei patvirtinti įrodymų neteikė. Atvirkščiai, iš pateiktų į bylą įrodymų galima daryti išvada, kad atsakovas net nesidomėjęs atliekamo ikiteisminio tyrimo eiga ir šio tyrimo rezultatais, atsisakė ieškovui išmokėti draudiminę išmoką (b.l. 10), ieškovui reikalaujant ir toliau išmokėti draudimo išmoką tik 2009-05-15 t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio ir pranešimo apie įvykį, atsakovas pasidomėjo ikiteisminiu tyrimu ir tiriamomis versijomis (b.l. 88, 90). Todėl nagrinėjamu atveju nepranešimas laiku apie draudiminį įvykį nesuteikia teisės atsakovui visiškai atsisakyti sumokėti ar sumažinti draudimo išmoką.
Kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, kuriais apeliantas aiškina ir nurodo Aukščiausiojo teismo praktiką dėl ieškovo tinkamo supažindinimo su Draudimo taisyklėmis Nr. 024, nes primos instancijos teismas ieškovo argumentą apie netinkamą supažindinimą su šiomis taisyklėmis atmetė, ieškovas teismo sprendimo neskundžia, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu neįtakoja sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad teismas be pagrindo nagrinėjamoje byloje nustatinėdamas žalos dydį vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, nes tai specialus įstatymas, kuris taikomas civilinės atsakomybės draudimo atveju, o nagrinėjamu atveju taikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, civilinio kodekso šeštos knygos LIII skyrius, tačiau ši teismo klaida nelaikytina netinkamu materialinės teisės normos, įtakojusios sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, taikymu. Nustatydamas išmokos dydį teismas vadovavosi į bylą pateiktais įrodymais: draudimo polise nurodyta automobilio verte (b.l. 8), UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ pažyma apie analogiško automobilio su analogiška komplektacija vertę, bei šalių sudarytos sutarties sąlygas apskaičiuojant draudimo išmoką. Kolegijos vertinimu, atsakovas nesutikdamas iš esmės su draudimo išmokos išmokėjimu neginčija šios išmokos dydžio ir neteikia įrodymų, jog ieškovui padaryta kitokio dydžio žala, kad jam priklauso kitokio dydžio draudimo išmoka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad teismas be pagrindo laikė ieškovo ieškinį neturtiniu ir nepareikalavo sumokėti žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. p.). Nors ieškovas nurodė, kad jis yra įstatymu atleistas nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 4 p.), tačiau ieškovas klaidingai aiškino savo reikalavimo kilmę. CPK 83 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas gi reiškia pareiškė reikalavimą ne dėl žalos atlyginimo ir ne asmeniui padariusiam žalą, o dėl draudimo išmokos pagal draudimo sutartį išmokėjimo, tokiu būdu už ieškinį turėjo sumokėti 3% nuo ieškinio kainos (23 310 Lt) - 699,30 Lt žyminį mokestį. Tačiau kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad dėl to, jog teismas išnagrinėjo ieškinį, kuris buvo apmokėtas netinkama žyminio mokesčio suma reikia naikinti sprendimą ir palikti ieškinį nenagrinėtu. Kolegija šią pirmos instancijos teismo klaidą ištaiso, priteisdama žyminį mokestį CPK 93 str. 2 d. sąlygomis, t.y. iš ieškovo – proporcingai atmestų reikalavimų sumai, atsižvelgiant į tai, jog patenkintoje dalyje teismas priteisė žyminį mokestį iš atsakovo valstybei.
Kolegija nesutinka, kad teismas netinkamai paskirstė tarp šalių ieškovo turtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes nukrypo nuo proporcingumo principo nustatyto CPK 93 str. 2 d. Pažymėtina, kad be nurodytos normos, teismas spręsdamas tokių išlaidų paskirstymą vadovaujasi ir kitomis normomis, kaip natai CPK 98 str. bei kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti draudimo išmoką, todėl priteisiant bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas pagrįstai nukrypo nuo minėtos proporcingumo sąlygos ir priteisė kiek didesnę dalį šių išlaidų iš atsakovo, nes šioje ginčo dalyje atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką pripažintas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.), sprendimas pildytinas aukščiau nurodytu pagrindu ir būdu.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą (b.l. 187), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei pašto bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos. Apie kitas turėtas bylinėjimosi išlaidas šalys įrodymų nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, jį papildyti – priteisti iš ieškovo D. M. 397,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).