Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. D. priteista V. Š. 1 600 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei, A. D. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. balandžio 8 d., apie 2.05 val., Jonavoje, J. Basanavičiaus gatvėje, ties namu Nr. 12 ir 13, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. I. metu peiliu tyčia dūrė vieną kartą į krūtinę, taip padarė kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės priekiniame paviršiuje su plautinio kamieno pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu į širdplėvės ir kairės krūtinplėvės ertmes, dėl ko A. I. įvykio vietoje mirė.

Apelianto nuomone, teismo išvados yra šališkos, pagrįstos samprotavimais ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes teismas jas iškraipė, nustatytas įvykio mechanizmas prieštarauja bylos medžiagai. Liudytojai buvo girti, todėl teismas jų parodymus turėjo vertinti kritiškai. Liudytojas W. Š. teigia, kad nuteistasis vijosi jį ir A. I. . Liudytojas D. Š. teigia, kad jis su G. V. vijosi W. Š. ir A. I. . Tačiau liudytojas G. V. patvirtino, kad nuteistasis mušėsi su dviem asmenimis, kurie jį užpuolė. W. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad matė, kaip grūmėsi keturi asmenys, o žemesnis mosikavo rankomis, lyg ką turėtų rankoje ir norėtų pasiekti (t. 1, b. l. 140). Apeliantas teigia, kad šis liudytojas tokiu būdu patvirtino nuteistojo parodymus, kad vyko grumtynės, jis (nuteistasis) buvo suklupęs, jį užgulė du asmenys, todėl jis klūpodamas mosikavo peiliu, siekdamas apsiginti. Liudytojas W. Š. teisme savo parodymus pakeitė ir parodė, kad jis (liudytojas) ir A. I. nusivijo G. V. ir nuteistąjį, po to spyrė G. V. . Paskui jau nuteistasis vijosi W. Š. ir A. I. . Apeliantui nesuprantamas A. I. elgesys, kai, nuteistajam pribėgus prie jo, nukentėjusysis nebėgo, net nebandė smūgiuoti ar gintis. Teismas jam iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad jis sudavė A. I. du smūgius dūrimo-pjovimo įrankiu į kairįjį kaklo šoną ir padarė du linijinius paviršinius odos įdrėskimus. Anot apelianto, tai patvirtina būtent jo parodymus apie A. I. sužalojimo aplinkybes. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad mažai tikėtina, jog nuteistasis, klūpėdamas, galėjo įdurti stovinčiam A. I. . Teismas nuosprendyje neaptarė medicinos specialisto parodymų apie tai, kad mirtinas smūgis galėjo būti suduotas jam (nuteistajam) klūpant, o A. I. jį užgulus. Todėl teismas nuosprendyje padarė nelogišką išvadą, kad nebuvo jokios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, o peiliu smūgiavo iš keršto už anksčiau suduotą smūgį, nors jį sudavė ne nukentėjusysis. Apelianto nuomone, jis nėra žudikas (skunde nurodomas žodis - kileris), kad be priežasties švaistytųsi peiliu prieš nepažįstamą asmenį, kuris jam nieko blogo nepadarė.

Anot apelianto, teismo šališkumą patvirtina nuosprendyje nurodytas teiginys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, ar veika, padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis buvo fiziškai stipresnis, nors nuosprendyje nurodo, kad A. I. ūgis 1,91, o nuteistojo – 1,80 metro.

Nuteistojo S. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 nuosprendis keistinas dėl neteisingai priteisto civilinio ieškinio (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. S. D. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės dėl jam nepalankaus įrodymų vertinimo negali būti pripažintos kaip įrodančios teismo šališkumą.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad S. D. nesutinka su teismo išvada, jog A. I. nužudė tyčia, nes gynėsi. Todėl teismas jam turėjo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas dėl būtinosios ginties. Būtinoji gintis galima tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teisme ištirtų įrodymų, tarp nuteistojo ir G. V. – iš vienos pusės ir W. Š. , D. Š. , A. I. , D. D. – iš kitos pusės prie baro „Geltonas“ iš pradžių kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes. Tai patvirtina ne tik nuteistojo, bet ir liudytojų W. Š. , D. D. , D. Š. , G. V. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados dėl padarytų sužalojimų minėtiems asmenims pobūdžio ir lokalizacijos. Iš šių parodymų matyti, kad lauke prie baro durų G. V. sudavė smūgį A. I. , kuris dėl to nukrito, o D. D. sudavė smūgį nuteistajam į kairį žandikaulį. Po to D. D. pradėjo bėgti, o nuteistasis ir G. V. jį vijosi. G. V. pirmasis pasivijo D. D. ir sudavė į veidą, po to pribėgo S. D. ir taip pat smūgiavo. Netrukus pribėgo W. Š. ir spyrė G. V. , dėl ko pastarasis pasišalino. Toliau liudytojo W. Š. ir nuteistojo parodymai skiriasi. Iš liudytojo W. Š. parodymų matyti, kad po to S. D. nusivijo A. I. ir ranka (kumštimi) sudavė jam į krūtinę. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad W. Š. ir A. I. jį (nuteistąjį) nusitempė į šoną ir norėjo suduoti, tačiau nepataikė, nes jis gynėsi, o D. D. stovėjo netoliese ir žiūrėjo. Jis (nuteistasis) mojavo lenktiniu peiliu, taip gynėsi, todėl galėjo juo ką nors sužaloti.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, daro išvadą, jog netikėti liudytojų W. Š. , D. D. , D. Š. parodymais, kurie tiesiogiai matė muštynes ir jose dalyvavo, nors buvo neblaivūs ir matė skirtingus įvykio momentus, nėra pagrindo. Juo labiau liudytojo G. V. ir nuteistojo S. D. parodymai iš dalies taip pat sutampa su minėtų liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio nedaro parodymų niekiniais, jeigu šių liudytojų parodymai sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigia arba patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo S. D. parodymai dėl A. I. sužalojimo nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu S. D. , apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad A. I. peiliu nesmūgiavo (t. 3, b. l. 68-70, 72-75). Iš teismo posėdžio protokolo, skiriant S. D. kardomąją priemonę – suėmimą, matyti, kad jis (nuteistasis) peilio neturėjo, todėl sužaloti A. I. negalėjo (t. 3, b. l. 27-30). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu S. D. apskritai atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 78). Nuteistasis teisme iškėlė versiją, kad jis gynėsi nuo jį užpuolusio A. I. ir kitų asmenų, todėl pastarąjį sužalojo. Tai įrodo, kad S. D. parodymai teisme nėra nuoširdūs, todėl jais ir jo iškelta versija galima vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. D. buvo netikėtai užpultas arba grėsė realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai. Tai patvirtina S. D. padarytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis, t. y. jam padaryti tik nubrozdinimai dešinėje šlaunyje, kurie galėjo būti padaryti griūnant (t. 3, b. l. 82). Iš liudytojų W. Š. ir D. Š. parodymų matyti, kad S. D. ranka smogė A. I. į krūtinę abiem stovint vienas priešais kitą, o ne tada, kai nuteistasis klūpojo ir gynėsi nuo jį neva užpuolusių asmenų, taip pat ir A. I. . Minėtų liudytojų parodymai atitinka teismo medicinos specialisto išvadas ir eksperto Ž. Mėgelaičio paaiškinimus teisme apie nukentėjusiojo ir nuteistojo padėtį sudavimo peiliu metu. Teismo medicinos ekspertas Ž. Mėgelaitis teisme parodė, kad didesnė tikimybė, jog A. I. buvo durta peiliu, kai nuteistasis ir nukentėjusysis stovėjo vienas prieš kitą (t. 4, b. l. 90-91). Nors nuteistasis nurodo, kad buvo suklupęs ir peiliu gynėsi nuo jam smūgius suduodančių asmenų, tokios jo versijos nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai. Tai, kad S. D. mosikavo peiliu, neįrodo, kad jis gynėsi arba buvo iškilęs realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad S. D. negrėsė joks pavojus ir tai jis aiškiai suprato. Tuo metu nuteistasis iš pykčio dėl anksčiau patirto smurto panaudojo peilį. Todėl akivaizdu, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po šių veiksmų atlikimo S. D. iš įvykio vietos pasišalino, vėliau visiškai neigė turėjęs peilį ar ką nors sužalojęs. Iš R. V. parodymų matyti, kad po muštynių S. D. grįžo kartu su jos vyru, abu buvo uždusę, sakė, kad „vienas pabėgo“, tačiau apie jokią gintį niekas neminėjo (t. 2, b. l. 59-60). Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina, kad S. D. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, nes A. I. veiksmai, nors ir neteisėti (dalyvavo muštynėse), jam nebuvo netikėti ir pavojingi gyvybei. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad būtent S. D. sudavė A. I. du smūgius dūrimo-pjovimo įrankiu į kairįjį kaklo šoną ir padarė du linijinius paviršinius odos įdrėskimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino pagrįstai. Be to, minėta aplinkybė taip pat neįrodo, kad nuteistasis būtent gindamasis nuo A. I. padarė šiuos sužalojimus.

Apygardos teismas pagrįstai patikėjo liudytojo W. Š. parodymais, nes jie yra nuoseklūs ikiteisminio tyrimo ir teismo metu bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistasis apeliaciniame skunde liudytojo W. Š. parodymus interpretuoja savaip. Iš liudytojo W. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad muštynių metu vienas iš vaikinų (S. D. ) prieš save mosikavo rankomis į šalis, lyg turėtų ką rankoje ir norėtų pasiekti, tačiau jis (W. Š. ) pabėgo, po to matė, kaip nuteistasis priėjo prie stovinčio A. I. ir sudavė smūgį į krūtinę (t. 1, b. l. 139-141). W. Š. , apklaustas teisme kaip liudytojas, iš esmės davė tokius pat parodymus ir paaiškino, kad grumtynės buvo anksčiau, o nuteistasis sudavė A. I. į krūtinę vėliau (t. 4, b. l. 28-30). Šie liudytojo parodymai iš esmės atitinka liudytojų D. Š. , D. D. parodymus ir neprieštarauja G. V. parodymams. Iš liudytojo G. V. parodymų matyti, kad jis nematė, kada ir kaip nuteistasis sudavė peiliu A. I. , jis matė tik muštynes. Todėl netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistasis yra fiziškai stipresnis, nors A. I. ūgis 191 cm, o nuteistojo – 180 cm (t. 4, b. l. 103). Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės nei vertinant įrodymus, nei kvalifikuojant veiką, nes fizinę jėgą nulemia ne vien tik asmens ūgis.

Teismų praktikoje nustatant kaltininko tyčios turinį atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai su­ža­lo­ti gy­vy­bei svar­būs or­ga­nai), nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo pa­da­ry­mo ir kt. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie S. D. tyčios turinį, įvertino visas šias išvardintas aplinkybes, tačiau padarė ne visai teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės formos bei rūšies. Apygardos teismas nustatė, kad S. D. suvokė savo smurtinių veiksmų intensyvumą ir pavojingumą A. I. sveikatai ir gyvybei, t. y. suduodamas peiliu nukentėjusiajam į krūtinę (žmogaus kūno dalį, kurioje yra išsidėstę svarbūs gyvybei centrai) suprato, jog toks veiksmas yra pavojingas nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad dėl to nukentėjusysis gali mirti, nors nenorėjo jo mirties, tačiau sąmoningai leido atsirasti šiems padariniams (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tačiau šiai tyčinės kaltės rūšiai yra būdinga tai, kad kaltininkas nenori atimti gyvybės nukentėjusiajam. Sąmoningas leidimas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Byloje tokių objektyvių duomenų nėra. Iš bylos aplinkybių matyti, kad S. D. suvokė, kad jos veiksmai (smūgis peiliu) yra pavojingi A. I. gyvybei ir gali sukelti jo mirtį, tačiau ignoravo šią aplinkybę ir naudojo prieš jį pavojingą gyvybei smurtą, o tai rodo, kad S. D. nedomino galimos jo veiksmų pasekmės, jį tenkino bet kokių pasekmių atsiradimas. Šie požymiai būdingi tiesioginei neapibrėžtai tyčiai. Šią kaltės formą patvirtina S. D. veiksmai po nusikaltimo padarymo, kai jis iš įvykio vietos pasišalino. Tačiau tiek esant netiesioginei, tiek tiesioginei neapibrėžtai tyčiai šiuo atveju nusikalstama veika kvalifikuojama vienodai, t. y. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Todėl vertinant subjektyviuosius nusikalstamos veikos padarymo požymius jie S. D. nusikalstamos veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi. Savaime suprantama, kad tiesioginė neapibrėžta tyčia pagal savo pobūdį yra pavojingesnė, tačiau, nesant skundo sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas sunkinti nuteistojo padėtį negali.

Kauno apygardos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad veikai padaryti provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio A. I. elgesys jokios įtakos neturėjo. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką jam. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Šiuo atveju pripažinti A. I. elgesį provokuojamu arba rizikingu nėra pagrindo dėl to, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko tarpusavio santykių aiškinimasis, į kurį įsitraukė ne tik minėti, bet ir pašaliniai asmenys, toks santykių aiškinimasis buvo priimtinas visoms pusėms. Byloje nustatyta, kad vyko muštynės, kuriose dalyvavo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tokias veiksmo aplinkybes suprato abi pusės ir tam pritarė. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad S. D. nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos A. I. provokuojamas ar rizikingas elgesys. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Kauno apygardos teismas, skirdamas S. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir negrįžtami padariniai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino S. D. asmenybę, nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes - jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), be to, savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Apygardos teismas, įvertinęs tai, kad buvo nustatytos dvi S. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistojo asmenybę bei visas kitas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė jam už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Tai, kad apeliantas jauno amžiaus, turi mažametį vaiką ir išlaiko šeimą, nėra pakankamas motyvas dar labiau švelninti bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno apygardos teismas iš S. D. priteisė nukentėjusiajai V. Š. 80 000 litų ir A. D. – 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš S. D. priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto konkrečių argumentų, kuriems esant civilinis ieškinys dėl neturtinės žalo atlyginimo turėtų būti atmestas ar sumažintas. Tai, kad, kaip skunde nurodo nuteistasis, teismas nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, jog jis neturi jokio turto, išlaiko šeimą, nėra pagrindas dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, V. Š. ir A. D. priteistos neturtinės žalos dydžiai nėra aiškiai per dideli arba neteisingi, todėl teisingumo ir protingumo kriterijai nepažeisti.

BPK 112 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas šią bylą iš esmės pradėjo nagrinėti 2007 m. balandžio 12 d., dalyvaujant nukentėjusiesiems V. Š. ir A. D. , tačiau nukentėjusieji jokio papildomo civilinio ieškinio nepareiškė (t. 4, b. l. 24). Tik 2007 m. birželio 12 d. tęsiant šios bylos nagrinėjimą, nukentėjusioji V. Š. teismui pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su sūnaus mirties metinių paminėjimu, atlyginimo (t. 4, b. l. 51). Kaip matyti iš šio prašymo turinio, jame net nėra nurodyta, kokio dydžio išlaidų nukentėjusioji dėl to patyrė. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji V. Š. turėtų papildomų išlaidų sumą – 1 600 Lt nurodė tik 2007 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdyje, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių turėtas išlaidas, nepateikė (t. 4, b. l. 66-67). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad turėtos papildomos išlaidos yra realios. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji V. Š. dėl turėtų papildomų išlaidų jokių dokumentų nepateikė, todėl neaišku, ar nukentėjusioji tokių išlaidų iš tikrųjų turėjo. Atsižvelgiant į tai, civilinei ieškovei V. Š. teismas turėjo pripažinti teisę į papildomo ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. D. priteista 1 600 Lt V. Š. turtinei žalai atlyginti. Civilinei ieškovei V. Š. pripažinti teisę į papildomo ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.