Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda. Penki kompiuteriai: ,,Gedas“ (Intel Celeron 700 MHz, Ram – 128 MB, HDD (1) – 8,87 GB, HDD (2) – p, 74 GB, CD – Rom), ,,Marius“ (AMD Athlon 800 MHz, Ram – 256 MB, HDD (1) – 9,53 GB, HDD (2) – 9,52 GB, CD – Rom), ,,Andrew“ (Intel Pentium 41,6 GHz, Ram – 256 MB, HDD (1) – 18,6 GB, HDD (2) – 18,6 GB, CD – Rom), ,,XXX“ (nešiojamasis kompiuteris HP Omnibook XE 4400 (Intel Pentium 42 GHz, Ram – 256 MB, HDD – 27.9 GB, DVD – CDRW Rom)), ,,2000 pro“ (Intel Celeron 700 MHz, Ram – 261 MB, HDD – 18,6 GB, CD – Rom) konfiskuoti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apylinkės teismo 2004 m. spalio 11 d. nuosprendis: R. K., pripažintam kaltu pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, paskirta bauda sumažinta iki 60 MGL (7500 Lt) dydžio; kompiuteris Nr. 3 „2000 pro“ grąžintas R. K. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus), 64 straipsnio 1 ir 2 punktų reikalavimus, kad autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties ar pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ir gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, ir būdamas R. K. firmos (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), savininkas, neturėdamas kompiuterio programų autorių teisių turėtojų leidimo, nuo 2000 m. birželio 20 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d. neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į įmonėje naudojamų penkių kompiuterių kietuosius diskus, neteisėtas kompiuterio programų kopijas ir laikė jas komercijos tikslais atliekant darbus, kurie yra įmonės veiklos dalis, tokius, kaip įvairių internetinių svetainių projektavimas, sukūrimas, pakeitimas, dizaino atlikimas, komercinių pasiūlymų teikimas internetu, būtent: kompiuteryje Nr. 4 ,,Gedas“ (Intel Celeron 700 MHz, Ram – 128 MB, HDD (1) – 8,87 GB, HDD (2) – p, 74 GB, CD – Rom): nuo 2000 m. birželio 20 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d., neturėdamas Symantec Corporation, Microsoft Corporation, BĮ UAB ,,VteX“, kaip autoriaus teisių turėtojų, leidimo neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, šias kompiuterių programų kopijas: 275,69 Lt vertės Norton Anti Virus 2002, 1860,62 Lt vertės Microsoft Office XP Proffesional;

kompiuteryje Nr. 2 ,,Marius“ (AMD Athlon 800 MHz, Ram – 256 MB, HDD (1) – 9,53 GB, HDD (2) – 9,52 GB, CD – Rom): nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d., neturėdamas Macromedia Inc., Corel Corporation, Symantec Corporation, Power Quest Corporation, UAB ,,Fotonija“, ABBYY Software House, kaip autorių teisių turėtojų, leidimo neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, šias kompiuterių programų kopijas: 2532 Lt vertės Macromedia Dreamweaver Ultradev 4, 1428,98 Lt vertės Corel Draw 9, 275,69 Lt vertės Norton Anti Virus 2003 Professional, 330,40 Lt vertės Powerquest Partition Magic 7.0, 672,60 Lt vertės Powerquest Partition Magic 8.0, 571,12 Lt vertės ABBYY Fine Reader 6.0 Pro (distribucinė versija);

kompiuteryje Nr. 1 ,,Andrew“ (Intel Pentium 41,6 GHz, Ram – 256 MB, HDD (1) - 18,6 GB, HDD (2) – 18,6 GB, CD – Rom): nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d., neturėdamas Macromedia Inc., Corel Corporation, Autodesk Inc., Symantec Corporation, Adobe Systems Inc. ir UAB ,,Fotonija“, kaip autorių teisių turėtojų, leidimo neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, šias kompiuterių programų kopijas: 1510,40 Lt vertės Macromedia Fireworks MX, 2532 Lt vertės Macromedia Dreamweaver Ultradev 4, 672,60 Lt vertės Corel Bryce 5, 1926,94 Lt vertės Corel Graphics Suite 11, 15482,78 Lt vertės Autodesk 3D Studio MAX 4.2, 192,95 Lt vertės Norton Utilities 2002, 3010,18 Lt vertės Adobe Phostoshop 7.0;

kompiuteryje Nr. 5 ,,XXX“ (nešiojamasis kompiuteris HP Omnibook XE 4400 (Intel Pentium 42 GHz, Ram – 256 MB, HDD – 27.9 GB, DVD – CDRW Rom): nuo 2002 m. lapkričio 18 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d., neturėdamas Corel Corporation, BĮ UAB ,,VteX“, Macromedia Inc., Microsoft Corporation, Eugene Roshal, kaip autorių teisių turėtojų, leidimo neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, šias kompiuterių programų kopijas: 1926,94 Lt vertės Corel Graphics Suite 11, 1982,40 Lt vertės Macromedia Dreamweaver MX, 1510,40 Lt vertės Macromedia Fireworks MX, 2466,20 Lt vertės Macromedia Flash MX, 1860,62 Lt vertės Microsoft Office XP Proffesional, 270,17 Lt vertės Microsoft Auto Route 2002, 149,86 Lt vertės Winrar 3.0;

iš viso neturėdamas kompiuterių programų autorių teisių turėtojų leidimo neteisėtai atgamino, t. y. įdiegė į kompiuterių kietuosius diskus, neteisėtas kompiuterių programų kopijas ir laikė komercijos tikslais kopijas, kurių bendra vertė, apskaičiuota pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, yra 43 441,54 Lt.

Kasatorius nurodo, kad dėl kompiuterio „Andrew“ ekspertizės akte nurodyta: „Kaip nustatyta pirminės apžiūros metu, operacinė sistema kompiuteryje įdiegta pakartotinai, kas rodo, kad kompiuteryje programinė įranga galėjo būti ištrinta be pėdsakų ir įdiegta pakartotinai, o tokiais atvejais nėra galimybės argumentuotai patvirtinti arba paneigti, kad vartotojo bylos sukurtos būtent su šiuo kompiuteriu, kurio laikmenose jos yra“. Kasatoriaus nuomone, tai paneigia visas iki šiol darytas išvadas, kuriose teigiama, kad šiame kompiuteryje rastos bylos buvo daromos būtent su šiuo kompiuteriu ir jame įdiegtomis programomis. Be to, tokios pat LTEC eksperto išvados padarytos ir dėl kitų kompiuterių.

Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, apklausti iš naujo liudytojus patikslinant neaiškias aplinkybes. Teismas nemotyvuotai to neatliko. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas motyvavo liudytojų A. G., A. Ž., M. Č., D. D. parodymais, kurie teigė, kad savo iniciatyva jokių programų į kompiuterius neinstaliavo. Kasatorius tvirtina, kad faktas, jog įmonėje nebuvo rasta nelicencijuotų programų laikmenų, rodo, kad nelicencijuotų programų įmonėje nebuvo, jas įsidiegdavo patys darbuotojai be jo žinios tuo metu.

Kasatorius taip pat nurodo, kad firmoje (duomenys neskelbtini) nebuvo dizainerių, internetinių svetainių dizaino darbams atlikti buvo samdoma firma (duomenys neskelbtini), antraeilėms pareigoms priimtas dizaineris D. A. į firmą atnešdavo tik parengtus darbus, kurie buvo saugomi firmos kompiuteriuose. Nepagrįstai nustatyta, kad darbai su firmos (duomenys neskelbtini) kompiuteriais ir nelicencijuotomis programomis buvo atlikti komerciniais tikslais. Iš ekspertizių išvadų matyti, kad darbų sukūrimo firmos kompiuteriuose datos yra vėlesnės negu dokumentų koregavimo, taisymo datos. LTEC ekspertas patvirtino, kad dokumento sukūrimo data kompiuteryje fiksuojama tada, kai dokumentas įrašomas į kompiuterį, o dokumento koregavimo data – kai sukurtas dokumentas yra atidaromas kompiuteryje ir taisomas. Kasatorius teigia, kad LTEC ekspertas patvirtino, kad tokie dokumentai buvo sukurti kituose kompiuteriuose ir tik perkelti į firmos kompiuterį, todėl šie darbai negali būti traktuojami kaip darbai, sukurti siekiant komercinių tikslų.

Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo G. C. duotus parodymus teisme, kad jis pats instaliavo programas į kompiuterį Nr. 5 „XXX“ mokymosi tikslais. Specialisto R. Čižo išvadose nustatytas bylų kiekis fiziškai negalėjo būti sukurtas kompiuteryje esančiomis programomis, nes personalinis kompiuteris buvo nupirktas ir gautas 2002 m. lapkričio 19 d., o patikrinimas įmonėje darytas 2002 m. lapkričio 26 d., t. y. įmonėje jis buvo naudojamas tik penkias darbo dienas. Šis faktas tik patvirtina, kad darbai, rasti kompiuteryje, nebuvo sukurti programomis, esančiomis jame, o nukopijuoti į šį kompiuterį be minimų programų iš interneto arba asmeninių G. C. laikmenų. Dėl to nė viena iš šiame kompiuteryje buvusių programų, ir darbų negali būti traktuojami kaip laikomi komerciniais tikslais siekiant įmonės pelno. Teismo vertinimas dėl G. C. duotų parodymų teisme kaip siekimas padėti darbdaviui yra nepagrįstas: teismo metu G. C. jau nebedirbo R. K. firmoje ir buvo įkūręs savo įmonę, kuri plėtojo tą pačią veiklą kaip ir firma (duomenys neskelbtini), todėl jis buvo tuo metu jau firmos konkurentas, o ne darbuotojas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismų nuosprendžių pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka buvo skundžiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, teismo išvadų neatitikties faktinių bylos aplinkybių, padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliantas R. K. tvirtino, kad teismas šališkai vertino byloje surinktą medžiagą, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai buvo neišsamiai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole iškreipiant juos kaltinimui naudinga linkme, nepagrįstai nesiremta liudytojo G. C. jį teisinančiais parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, ir be pagrindo remtasi A. Ž. parodymais, nors byloje buvo duomenų, patvirtinančių, kad šio liudytojo parodymai galėjo būti neobjektyvūs. Apeliantas taip pat tvirtino, kad specialisto skyrimas išvadai pateikti, tyrimo eiga, išvados vertinimas teisme buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas. Taigi, apeliantas ginčijo pagrindinius įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas pagrįsdamas R. K. kaltę dėl jam inkriminuotų veiksmų padarymo.

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, ar nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymų tyrimas neatliekamas, įvykio faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, tačiau kasacinės instancijos teismas pagal kasaciniame skunde nurodytus pagrindus privalo patikrinti, ar žemesnės instancijos teismai reikšmingas bylai aplinkybes pripažino įrodytomis, nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių. Kasacinės instancijos teismas taip pat tikrina, ar žemesnės instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai patikrinti kasacinės instancijos teismas gali tik analizuodamas ankstesnėse proceso stadijose surinktus ir teismų tirtus įrodymus. Kasacinės instancijos teismas privalo panaikinti ar pakeisti kasacine tvarka apskųstą nuosprendį, jei nustato, kad žemesnės instancijos teismo išvados yra nenuoseklios, neišsamios, prieštaringos.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

BK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už skirtingų rūšių nusikalstamas veikas: 1) neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą ir 2) alternatyvias veikas – neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais, jeigu kopijų vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. K. veiksmais padaryta nusikalstama veika – į kompiuterius įdiegtos neteisėtos programos, kurios laikomos komerciniais tikslais – buvo padaryta nuo 2000 m. birželio 20 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d. Tačiau veikos laikas neatitinka bylos medžiagos, t. y. specialisto išvados, kuria teismas besąlygiškai rėmėsi nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes. Pažymėtina, kad atgaminimas yra vienkartinis veiksmas, todėl buvo būtina nustatyti konkretų šio veiksmo atlikimo laiką. Teismas nustatė, kad į kompiuterį „Gedas“ programų kopijos Norton Anti Virus 2002, Microsoft Office XP Proffesional buvo įdiegtos nuo 2000 m. birželio 20 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d. Tačiau 2003 m. vasario 25 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad šios abi programos įdiegtos 2002 m. rugsėjo 19 d. (T. 1, b. l. 87). Nuosprendyje nustatyta, kad į kompiuterį „Marius“ neteisėtos programos buvo įdiegtos nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d. Pagal specialisto išvadą pirmoji iš inkriminuotų kompiuterių programų ABBYY Software House buvo instaliuota tik 2002 m. vasario 26 d., o paskutinė – 2002 m. spalio 16 d. (T. 1, b. l. 86). Taip pat neatitinka specialisto išvados į kompiuterį „Andrew“ instaliuotų programų laikas: į šį kompiuterį pagal specialisto išvadą pirmoji neteisėta programa buvo instaliuota tik 2002 m. rugpjūčio 21 d., o paskutinė - 2002 m. spalio 21 d., todėl teismo nustatytas laikas nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2002 m. lapkričio 26 d. taip pat neatitinka bylos medžiagos. Tokia pati neatitiktis yra ir dėl į kompiuterį „XXX“ instaliuotų programų laiko. Taigi, teismo nustatytas veikos padarymo laikas neatitinka byloje surinktų įrodymų. Tai rodo, kad teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išnagrinėti visas aplinkybes išsamiai ir nešališkai. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, konstatavęs, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas.

Apeliantas R. K. tvirtino, kad teismas šališkai vertino byloje surinktą medžiagą, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai buvo neišsamiai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole iškreipiant juos kaltinimui naudinga linkme, ir prašė atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti ir dar kartą apklausti visus liudytojus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojų parodymų vertinimo, nurodė, kad „teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. G., R. Ž. (turėtų būti A. Ž.), M. Č., D. D. parodymais, kurie teigė, kad patys, savo iniciatyva jokių programų į kompiuterius neinstaliavo. Jų parodymai sutampa, yra nuoseklūs ir patvirtinantys, kad viskas buvo daroma tik su R. K. nurodymu arba jo leidimu“, t. y. šių liudytojų parodymus vertino kaip kaltinančius. Tačiau, priešingai nei konstatavo teismas, kaip teisingai pažymi kasatorius, šie liudytojai nepatvirtino, kad R. K. nurodė instaliuoti būtent nelegalias kompiuterių programas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „visi liudytojai parodė, jog niekas savo nuožiūra ir be kaltinamojo leidimo jokių programų į firmos kompiuterius neinstaliavo“ (6 nuosprendžio lapas). Tačiau ši išvada neatitinka teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojų parodymų turinio. Pažymėtina, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai iš esmės nėra kaltinantys.

Liudytojas M. Č. kategoriškai teigė, kad nelegalių programų direktorius nedavė, neleisdavo naudotis nelegaliomis programomis; licencijuotas programas gaudavo iš direktoriaus; jiems pakako dirbti su dviem programomis (T. 3, b. l. 185). Be to, savo paaiškinime 2003 m. kovo 17 d. jis nurodė, kad programas Powerquest Partition Magic 7.0 ir Powerquest Partition Magic 8.0 instaliavo iš interneto (šie parodymai teisiamajame posėdyje buvo tiriami (T. 3, b. l. 20-21).

Liudytojas D. D. parodė, kad kūrė viską dizaineriai ne firmos kompiuteriais, jis instaliuodavo tik legalias programas (T. 3, b. l. 186). Pažymėtina, kad D. D. dirbo firmoje (duomenys neskelbtini) nuo 2001 m. vasario 19 d. iki 2002 m. vasario 1 d., o pagal bylos medžiagą pirmoji neteisėta kompiuterių programa ABBYY Fine Reader 6.0 Pro instaliuota 2002 m. vasario 26 d. į kompiuterį „Marius“ (T. 3, b. l. 117). Taigi, D. D. davė parodymus dėl aplinkybių, kurios neinkriminuotos nuteistajam, todėl remtis šio liudytojo parodymais kaip kaltinančiais nebuvo jokio pagrindo.

Liudytoja A. G. patvirtino, kad kompiuterius instaliavo T. D.; ji naudojosi tik legaliomis programomis; visi paveikslėliai, logotipai buvo užsakomi iš kitų firmų (T. 3, b. l. 200).

Liudytojas T. D., kuris firmoje (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2001 m. vasario 19 d. iki 2002 m. balandžio 22 d., parodė, kad programas pirko direktorius, jos buvo legalios, įpakuotos dėžutėse (T. 3, b. l. 207).

Liudytojas A. Ž. parodė, kad programas instaliuodavo R. K. arba M. (M. Č.); jis programų be licencijų nediegė, nes to nemoka; nežino, ar buvo tik legalios programos; buvo atskira lentyna programuotojų kabinete su legalia produkcija (T. 3, b. l. 201-202). Teisme taip pat buvo perskaityti A. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (T. 3, b. l. 15-19). Iš šių parodymų matyti, kad jam pradėjus dirbti kompiuteriais „Andrew“ ir „Marius“, juose jau buvo instaliuotos įvairios programos. Jis teigė, kad šias instaliavo arba R. K. arba pastarojo nurodymu kiti įmonės darbuotojai; jis nežino, ar kompiuterių programoms buvo licencijos. Pažymėtina, kad byloje yra duomenų (liudytojų T. D., A. G.; parodymai, T. 3, b. l. 200, 207), kad A. Ž. yra instaliavęs kompiuterių programas, nors šis liudytojas teisiamajame posėdyje teigė kad be licencijų programų nediegė, nes to nemoka“ (T. 3, b. l. 202).

Teisiamojo posėdžio metu buvo pateikta duomenų, kad nelegalios kompiuterių programos galėjo būti instaliuotos be R. K. žinios. Liudytojas G. C. parodė, kad į nešiojamąjį kompiuterį jis instaliavo programas, kurias nusipirko turguje arba atsisiuntė iš interneto, nes jos jam buvo reikalingos mokymuisi (T. 3, b. l. 202). Pažymėtina, kad G. C. duodamas papildomus parodymus ikiteisminio tyrimo metu po protokolu savo ranka padarė prierašą, kad už kompiuteriuose esančią programinę įrangą buvo atsakingi patys darbuotojai (T. 3, b. l. 29). Be to, neatitinka tikrovės apylinkės teismo nuosprendyje esanti išvada, kad teismas „remiasi liudytojo G. C. tyrimo metu duotais parodymais, kad jokių nelegalių programų be kaltinamojo žinios jis į kompiuterius neinstaliavo“ (7 nuosprendžio lapas), nes tokių parodymų G. C. ikiteisminio tyrimo metu nedavė. Teismas, argumentuodamas, kodėl nesiremia G. C. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nurodė, jog G. C. negalėjo nurodyti, iš kur tas programas gavo, jo parodymus, kad su šiomis programomis jokių darbų neatliko, paneigia specialisto išvada. Tačiau tokie argumentai nepagrįsti, nes liudytojas nurodė, iš kur gavo programas. Nei specialisto išvadoje, nei nuosprendyje konkrečiai nenustatyta, kokie dokumentai ir kada buvo sukurti ar atlikti darbai firmos (duomenys neskelbtini) komerciniais tikslais kompiuteryje „XXX“ rastomis nelegaliomis programomis.

Taigi, priešingai byloje esantiems duomenims, tiek apylinkės teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, kad neteisėtos kompiuterių programos buvo instaliuotos R. K. nurodymu ar su jo žinia. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, nors buvo duomenų, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojų parodymai buvo užrašyti neišsamiai bei įvertinti kaltinimui naudinga linkme, esant nuteistojo ir jo gynėjos prašymui dar kartą apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teismas, šio klausimo tinkamai neišsprendęs, nors nutaręs atlikti įrodymų tyrimą, nenurodė, dėl kokių priežasčių prašymo apklausti liudytojus netenkina, nepagrįstai jų neapklausė (T. 3, b. l. 286).

Kasatorius abejoja ir kito svarbaus įrodymo – specialisto duotų išvadų objektyvumu, taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino naujos informacijos, gautos iš atliktos LTEC ekspertizės.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nuteistojo kaltę grindė 2003 m. vasario 25 d. specialisto išvada bei 2003 m. gegužės 14 d. papildoma specialisto išvada. Nuosprendyje pažymėta, kad įstatymas (1961 m. BPK 84² straipsnis) specialisto išvados turinio išsamiai nereglamentavo, bei nurodyta, kad šiose išvadose yra visi jai būtini požymiai: tyrimui pateikta medžiaga, klausimai, specialisto kvalifikacija, įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados davimą, pastabose nurodyti specialūs specialisto taikyti metodai, jo išvados ir parašai, todėl ji atitinka įstatymo reikalavimus (T. 1, b. l. 89). Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi specialisto išvadomis ir jomis grindė nuteistojo kaltę, nepaisant to, kad teisiamajame posėdyje specialistas, priešingai savo surašytai papildomai išvadai, aiškino, kad „...negalima sakyti, kad darbai sukurti būtent kaltinamojo kompiuteriais“ (T. 3, b. l. 196).

Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. kovo 2 d. nutartyje pažymėjęs, kad byloje esančios kompiuterių programų tyrimo išvados yra nepakankamai išsamios, byloje būtina maksimaliai tiksliai nustatyti, kokios kompiuterinės programos buvo naudojamos paimtuose kompiuteriuose, kokie darbai buvo atliekami su programomis, kurioms programoms nebuvo pateiktos licencijos ir kokia kompiuterių programų vertė, o tam reikalingos specialios žinios, paskyrė informacinių technologijų ekspertizę, kurią pavedė atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams (T. 3, b. l. 278-279).

Vertindamas gautus LTEC ekspertizės aktus apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad atlikus ekspertizę gautos išvados iš esmės sutampa su R. Čižo padarytomis išvadomis. Ekspertizės metu taip pat nustatyta, kad tirtuose kompiuteriuose yra instaliuotos programos, kurioms apeliantas licencijų nepateikė, šiomis programomis buvo atliekami darbai, kuriamos bylos. Kadangi faktiniai duomenys tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte sutampa, neprieštarauja vieni kitiems, todėl laikytina, kad R. Č. tyrimą atliko objektyviai ir teisingai.

Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka tikrovės. Pirmiausia pažymėtina, kad atlikus LTEC ekspertizę buvo surašyti ne vienas ekspertizės aktas, bet penki: 2005 m. lapkričio 10 d. ekspertizės aktas Nr. 11-902(05) dėl kompiuterio „Andrew“; 2005 m. gruodžio 5 d. ekspertizės aktas Nr. 11-3368 (05) dėl kompiuterio „Marius“; 2006 m. liepos 28 d. ekspertizės aktas Nr. 11-3627 (05) dėl kompiuterio „2000 pro“; 2006 m. rugsėjo 29 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2130 (06) dėl kompiuterio „Gedas“; 2006 m. lapkričio 10 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2781 (06) dėl kompiuterio „XXX“. Antra, nors apeliacinės instancijos teismas savo 2005 m. kovo 2 d. nutartyje pažymėjo, kad specialisto atlikto kompiuterių programų tyrimo išvados yra nepakankamai išsamios, gavęs paskirtos LTEC ekspertizės išvadas jų visiškai neanalizavo, o tik formaliai nurodė, kad gautos ekspertizės išvados iš esmės sutampa su specialisto R. Čižo padarytomis išvadomis, kurias buvo įvertinęs kaip neišsamias, t. y. apeliacinės instancijos teismas faktiškai pripažino, kad ekspertizės išvados duotų specialisto išvadų nepapildė ir jų trūkumų neištaisė, tačiau, nepaisant to, pripažino, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-655/2006).

Pažymėtina, kad visuose ekspertizės aktuose duodama išvada, kad nėra galimybės vienareikšmiškai patvirtinti ar paneigti, jog bylos, kurių savybės pateiktos prie kiekvieno akto pridėtoje priedo lentelėje „Vartotojo sukurtos bylos“, yra sukurtos ar modifikuotos tiriamais kompiuteriais ir juose įdiegta programine įranga, nes bylose nėra tikslių nuorodų į konkrečią programinę įrangą, kuria jos buvo sukurtos ir modifikuotos (geriausiu atveju yra nuorodos tik į programinės įrangos tipą); kompiuterio identifikaciniai duomenys bylose neužfiksuoti, o tai, kad byla yra kompiuterio laikmenoje, leidžia daryti įvairias alternatyvias išvadas: byla sukurta šiuo kompiuteriu, byla nukopijuota iš kitų kompiuterių per lokalų tinklą arba per išimamas laikmenas, byla gauta el. paštu arba internetu. Taigi ši ekspertizės išvada iš esmės paneigia papildomoje specialisto išvadoje duotą išvadą, kad su tyrimui pateiktuose kompiuteriuose instaliuotomis kompiuterinėmis programomis buvo atlikti konkretūs darbai.

Be to, byloje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių specialisto pateiktos išvados objektyvumu. Panevėžio m. VPK ENTT vyr. inspektorius A. Petraitis kartu su asociacijos „BSA Lietuva“ informacinių technologijų specialistu R. Čižu 2002 m. lapkričio 26 d. atliko R. K. įmonės (duomenys neskelbtini) patikrinimą: tikrinta, kokios programos naudojamos įmonės kompiuteriuose. Panevėžio m. VPK KP ENTS vyr. inspektorius A. Petraitis 2002 m. lapkričio 26 d. priėmė nutarimą skirti specialisto išvadą dėl kompiuterinių programų (T. 1, b. l. 68). Iš Panevėžio m. VPK lydraščio, adresuoto asociacijai „BSA Lietuva“ matyti, kad medžiagą dėl specialisto išvados gavo 2002 m. lapkričio 26 d. tas pats specialistas R. Čižas (T. 1, b. l. 67). Šis specialistas 2002 m. gruodžio 21 d. pateikė išvadą, kuri pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. sausio 15 d. nutarimą (T. 3, b. l. 150) pripažinta negaliojanti. Panevėžio m. VPK KP ENTS vyr. inspektorius A. Petraitis 2003 m. sausio 16 d. antrą kartą pavedė asociacijos „BSA Lietuva“ specialistams pateikti išvadą dėl kompiuterinių programų (T. 1, b. l. 79). Šį pavedimą vėl įvykdė tas pats specialistas R. Čižas, taip pat jis pasirašė ir specialisto išvados lydraštį. Byloje nėra duomenų, kad būtent šiam specialistui asociacijos „BSA Lietuva“ vadovai pavedė atlikti tyrimą. Tas pats specialistas R. Čižas 2003 m. gegužės 14 d. pateikė ir papildomą specialisto išvadą (byloje nėra 2003 m. balandžio 11 d. Panevėžio m. VPK ENTT pavedimo atlikti papildomą kompiuterinių programų tyrimą (T. 1, b. l. 125-133).

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su R. K. apeliacinio skundo argumentais dėl specialisto išvados vertinimo, pažymėjo, kad specialisto R. Čižo duota išvada pagrįstai gali kelti abejonių, nes firmos (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir jo metu paimtų kompiuterių tyrimą atliko „BSA Lietuva“, kuri yra suinteresuota išaiškinti kuo daugiau autorių teisių pažeidimų, atstovas R. Čižas Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šio specialisto išvada ne visai atitinka reikalavimus, nes joje nenurodyta, kokie buvo naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; tačiau, nepaisant to, teismas laikė, kad specialistas R. Čižas tyrimą atliko objektyviai ir teisingai, nes faktiniai duomenys tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte, apeliacinio teismo nuomone, sutampa. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes ji padaryta neišanalizavus ir neįvertinus naujai gautų ekspertizės aktuose esančių duomenų, kurie nesutampa su specialisto išvadomis.

Pažymėtina, kad surašytos specialisto išvados neatitiko 1961 m. BPK 84² straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nors šiame straipsnyje konkrečiai ir neišvardyta, kas turi būti joje nurodoma,

pagal susiklosčiusią praktiką išvadoje, be abejonės, turėjo būti nurodyta specialisto išsilavinimas, kvalifikacija, kokie buvo daryti tyrimai, taikyti tyrimo metodai ir techninės priemonės. Minėtose specialisto išvadoje bei papildomoje specialisto išvadoje nenurodyta, koks šias išvadas pateikusio specialisto išsilavinimas, kvalifikacija, kokia buvo atliekamo tyrimo eiga bei kokie tyrimo metodai buvo taikomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistas tyrimus atliko naudodamasis tiriamais kompiuteriais, o apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas J. Devensovas paaiškino, kad „dirbama su disko kopija, kad nebūtų pažeistas diskas – viskas atliekama institute, o ne kompiuteryje“ (T. 3, b. l. 294). Ekspertizę atlikęs ekspertas V. Vaitiekūnas teismo posėdyje taip pat pažymėjo, kad iš specialisto išvados jam susidarė įspūdis, jog tyrimai atlikti ne pagal teismo, o pagal kažkokius autorinių teisių principus (T. 3, b. l. 308). Be to, 2006 m. lapkričio 10 d. ekspertizės akte nustatyta, kad kompiuteris „XXX“ nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. lapkričio 9 d. buvo panaudotas 77 dienas ir juo sukurtos 770 vnt. vartotojo bylų. Teisiamajame posėdyje specialistas R. Čižas. tvirtino, kad patikrinus ant kompiuterių uždėjo savo plombas ir pasirašė, taip pat kompiuteriai buvo saugomi, o išvada išsiųsta į Ekonominę policiją“ (T. 3, b. l. 196). Nepaisant šių duomenų dėl specialisto atlikto tyrimo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas specialisto atliktą tyrimą pripažino teisingu.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), neištaisė pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų tyrimo bei vertinimo klaidų, todėl taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normą. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.