Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-04-14 · Administracinė byla Nr. I-586-38/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-04-14
Bylos Nr.
I-586-38/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Petras Viščinis (pran.), Audrius Bakaveckas, Jūra Marija Strumskienė
Trečiasis asmuo
LR draudimo priežiūros komisijos, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Pareiškėjas
UAB „IF draudimas“
Atsakovas
Vilniaus teritorinei ligonių kasai
Advokatai
Tomas Talutis, Arūnas Zaleckis
Administracinės bylos Nr. I-586-38/2009
Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Petro Viščinio, kolegijos teisėjų Audriaus Bakavecko ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Redai Martynaitytei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Tomui Talučiui, atsakovės atstovui advokatui Arūnui Zaleckiui ir trečiojo suinteresuoto asmens LR draudimo priežiūros komisijos atstovui Donatui Janulaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „IF draudimas“ skundą atsakovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl atsisakymo kompensuoti medicinines išlaidas ir įpareigojimo kompensuoti apmokėtas medicinines išlaidas (tretieji suinteresuoti asmenys LR draudimo priežiūros komisija ir Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti atsakovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2008-02-07 rašte Nr. 3S-341 nurodytą atsisakymą tenkinti UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti pastarojo išlaidas už A. P. suteiktas medicinos paslaugas ES valstybėje narėje Italijoje; įpareigoti atsakovę Vilniaus teritorinę ligonių kasą priimti UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti pastarojo patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinos paslaugas bei vykdyti Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006-04-11 įsakymo Nr. 1K-57 nuostatas, nustatančias procedūras, reikalingas išlaidų kompensavimui bei įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę ligonių kasą apskaičiuoti ir kompensuoti UAB „IF draudimas“ už A. P. apmokėtas medicinines išlaidas. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad apmokėjo visas A. P. patirtas medicinines išlaidas (10665,56 Lt) Europos Sąjungos valstybėje narėje Italijoje, nors jų apmokėti neprivalėjo, nes remiantis UAB „IF draudimas“ Kelionių draudimo taisyklių Nr. 16 nuostatomis, atlyginant medicinines išlaidas pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema.

Nurodė, kad 2007-12-06 UAB „IF draudimas“, vadovaudamasi Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006-04-11 įsakymo Nr. 1K-57 nustatyta tvarka, kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinos paslaugas. Tačiau 2008-02-13 UAB „IF draudimas“ gavo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsakymą Nr. 3S-341, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą. Atsisakymas tenkinti prašymą motyvuojamas tuo, kad Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“ numato tik du atvejus, kuomet kompensuojamos kitose ES valstybėse narėse suteiktos būtinosios medicinos pagalbos išlaidos:

1) kai sąskaitą už Lietuvos Respublikos apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia užsienio kompetentingoji įstaiga:

2) kai pats pilietis pateikia teritorinei ligonių kasai jau apmokėtą sąskaitą, su prašymu apmokėti patirtas išlaidas.

UAB „IF draudimas“ paaiškino, kad atsisakymas kompensuoti patirtas išlaidas už medicinines paslaugas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nei įsakymo Nr. 1K-57 nustatyta tvarka, nei ES reglamentai nedraudžia atlyginti nukentėjusio ES valstybėje narėje asmens medicininių išlaidų bei pateikti prašymą kompensuoti šias išlaidas kitam asmeniui, tame tarpe draudimo bendrovei. UAB „IF draudimas“ teigia, kad draudimo įmonei apmokėjus A. P. medicinines išlaidas, jai Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalies pagrindu perėjo teisė reikalauti kompensuoti išlaidas, kurias apima privalomasis sveikatos draudimas.

Atsiliepimas

Atsakovė su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėja UAB „IF draudimas“ kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą (toliau – ir Vilniaus TLK) su 2007-12-06 prašymu kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas pil. A. P. už suteiktas būtinosios medicinos paslaugas Italijoje. Prašomų kompensuoti medicininių išlaidų suma – 10 665,56 Lt. Atsakovė paaiškino, kad prieš vykdamas slidinėti į Italiją A. P. apsidraudė pas pareiškėją, nuo draudiminių įvykių draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje, kuriuos reglamentuoja pareiškėjos Kelionių draudimo taisyklės 2006-11-06 Nr. 016, t.y. A. P. sudarė su UAB „IF draudimas“ draudimo sutartį, kuria viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK. 6.987). Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 nurodyta - Būtinoji medicinos pagalba, kuria vadovaudamasis, pagal pateiktas A. P. sąskaitas, kaip ir numato draudimo sutartis, draudikas (UAB „IF draudimas“) išmokėjo nustatytą draudimo išmoką apdraustajam (A. P.).

Taigi šiuo atveju Aprašo 7 punktas negali būti taikomas, nes pareiškėja nusišalindama nuo draudiminių santykių pastatė save į asmens, nurodyto aprašo 7 punkte vietą, kuris sumokėjo už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, tačiau pareiškėja su draudžiamuoju buvo susietas draudimo santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka prisiėmęs ir atitinkamą draudimo riziką. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui UAB „IF draudimas“ išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016, 201.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad „atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema“, neturi jokio teisinio pagrindo ir yra niekinė. Ši nuostata apdraustajam gali būti tik informacinio pobūdžio ir informuoti, kad asmuo apsidraudęs privačioje draudimo kompanijoje, šiuo atveju UAB „IF draudimas“ ir įvykus draudiminiam įvykiui, dėl kompensacijos už būtinąją medicinos pagalbą, turi teisę pasirinkti privačią draudimo sistemą arba privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Tačiau privalomojo sveikatos draudimo sistemą asmuo gali pasirinkti tik tuo atveju kai yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu Sveikatos draudimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512) nustatyta tvarka. Pareiškėja savo skunde ir prašyme TLK teigia, kad neprisiėmė rizikos kompensuoti tokių medicinos išlaidų, kurios gali būti atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Tačiau Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 aiškiai nurodo, kad draudikas draudiminio įvykio atveju kompensuoja išlaidas patirtas už Būtinąją medicinos pagalbą.

Draudimo priežiūros komisija 2006-06-20 pozicijoje teigia, kad Draudimo įmonės visais atvejais standartinėse sutarčių sąlygose (draudimo taisyklėse) turi nurodyti draudimo apsaugos pobūdį. Sis reikalavimas ypač svarbus draudėjams (apdraustiesiems), nes tik tokiu atveju jie žino, kokios paslaugos įvykus draudiminiam įvykiui bus suteikiamos. Todėl draudikas, norėdamas draudimo apsaugą suteikti apmokant tas išlaidas, kurių nekompensuoja Valstybinė ligonių kasa, draudimo taisyklėse turėtų aiškiai nurodyti, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa. Kita vertus, draudikui nėra draudžiama pasitvirtinti tokias standartines sąlygas (draudimo taisykles), pagal kurias jis įsipareigotų kompensuoti ne tik papildomas, bet ir tas išlaidas, kurios paprastai būtų atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Tačiau šiuo atveju draudikas negalėtų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad patirtas medicininės pagalbos išlaidas turi atlyginti Valstybinė ligonių kasa.

Taigi draudėjas drausdamasis Kelionių draudimu pagrįstai tikėjosi, be kompensacijos už papildomas paslaugas, gauti kompensaciją ir už būtinosios medicinos pagalbos metu patirtas išlaidas, nes Kelionių draudimo taisyklėse 2006-11-06 Nr. 016 UAB „IF draudimas“ nebuvo aiškiai nurodęs, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Todėl atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, galima teigti, kad draudikas prisiėmė visą riziką atlyginti pil. A. P. patirtas išlaidas už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Pareiškėja TLK prašo atlyginti 10.665,56 Lt, tame tarpe pagal pateiktą 2007-01-15 sąskaitą Nr. 00027 už ligonio transportavimą iš Italijos (7 500 Lt), A. P. patirtas išlaidas, tačiau norime atkreipti Teismo dėmesį ir informuoti, kad VLK kaip kompetentinga įstaiga kompensuoja tik būtinosios medicinos paslaugas kaip nustato Tarybos reglamentas (EEB) 1408/71, Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 574/72 ir Sveikatos draudimo įstatymo II skyrius. Pareiškėja skunde teigia, kad vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 1 bei 3 dalimis prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tačiau šiuo atveju UAB „IF draudimas“ su A. P. buvo susisieję draudimo teisiniais santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka pareiškėjo prisiimta ir atitinkama draudimo riziką. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui UAB „IF draudimas“ išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Todėl turi būti taikomos CK ir draudimo sutarties nuostatos reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, o ne CK 6.50 straipsnis - trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) 574/72 10 priedu, VLK yra paskirta įstaiga įgyvendinti Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III dalies 1 ir 4 skyrių straipsnius, susijusius su išmokomis natūra, o šio reglamento II priede VLK yra nurodyta kaip Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga dėl ligos, nėštumo ir gimdymo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų išmokų natūra. Taigi VLK, kaip kompetentinga įstaiga (ne TLK kaip savo skunde nepagrįstai teigia pareiškėja), atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra pagal tos šalies pateiktas sąskaitas ir neapmoka tiesiogiai apdraustųjų ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų pateiktų sąskaitų.

Motyvuojamoji dalis

Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalis numato vienintelę išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas: kompensacijos mokamos tik tuo atveju, jei paslaugų teikimo metu nebuvo įmanoma įvykdyti vykdomojo reglamento 21, 23 ir 31 straipsniuose numatytų formalumų, t.y. asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti minėtas išmokas. Šis straipsnis reglamentuoja, kad buvimo vietos įstaiga, kompetentingos įstaigos prašymu, privalo informuoti kompetentingąją įstaigą apie sveikatos priežiūros paslaugų kainas, o kompetentinga įstaiga kompensuoja asmens patirtas išlaidas pagal buvimo vietos įstaigos nurodytus tarifus.

Vadovaujantis VLK direktoriaus 2006-04-11 įsakymu Nr. 1K-57 asmuo, sumokėjęs už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos paslaugas, TLK pateikia prašymą išlaidoms kompensuoti ir būtinosios medicinos paslaugų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. TLK darbuotojas šiuos dokumentus prideda prie standartizuotos, Europos Bendrijos Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos 1993-10-07 sprendimu Nr. 153 patvirtintos E 126 formos pažymos ir siunčia paslaugas suteikusios šalies kompetentingą]ai įstaigai. Valstybinė ligonių kasa gauna atsakymą (užpildytą E 126 formos pažymos B dalį) ir joje nurodytą sumą perveda į asmens, mokėjusio už būtinosios medicinos paslaugas, sąskaitą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks sveikatos draudimo modelis (vadinamasis pay as you go modelis), pagal kurį sveikatos draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis, kurios mokamos iš valstybės biudžeto (už valstybės lėšomis apdraustuosius) taip pat įmokomis, kurias moka darbdaviai arba patys draudžiamieji (Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Tai jokiu būdu nereiškia, kad konkretaus asmens privalomojo sveikatos draudimo įmoka skirta būtent šio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti. Toks sveikatos draudimo modelis pasižymi visuotinumo (privalomumo) ir solidarumo principais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo LR draudimo priežiūros komisija atsiliepime į skundą nurodė, kad Priežiūros komisijos statusą, paskirtį, teises ir pareigas apibrėžia Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.

Vadovaujantis Draudimo įstatymo 181 str. 2 d., Priežiūros komisija atlieka valstybės funkcijas draudimo, perdraudimo, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimo veiklos priežiūros srityje. To paties straipsnio 3 dalis nustato Priežiūros komisijos tikslą - užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą.

Pagal Draudimo įstatymo 1 str. 3 d. 1 punktą, šio įstatymo nuostatos netaikomos valstybinio socialinio draudimo santykiams.

Nagrinėjamu atveju skundo dalykas yra susijęs su privalomuoju sveikatos draudimu (valstybinio socialinio draudimo rūšimi (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnis)). Kaip matyti iš minėtų Draudimo įstatymo nuostatų, Priežiūros komisijos kompetencija susijusi išimtinai su draudimo veikla, todėl ji nėra kompetentinga institucija valstybinio socialinio draudimo srityje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į skundą grindžia tais pačiais motyvais kaip ir atsakovė.

Skundas atmestinas.

Pareiškėja skundu teismui siekia, kad jai būtų kompensuotos išlaidos, kurias ji patyrė apmokėdama už A. P. suteiktas medicinines ir transportavimo paslaugas. Savo reikalavimą ji kildina iš Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamente (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“ numatytos teisės privalomuoju sveikatos draudimu apdraustam asmeniui (šiuo atveju A. P.) susigrąžinti kitoje ES valstybėje narėje patirtas būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas. Minėtiems reglamentams įgyvendinti skirtas Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006-04-11 įsakymu Nr. 1K-57 patvirtintas E 126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 7 punkte įtvirtinta, kad jei už ES šalyse narėse apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas sumokėjo kitas asmuo, be aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų, reikia pateikti paslaugas apmokėjusio asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Nagrinėjamu atveju Aprašo 7 punktas negali būti taikomas. Pareiškėja su draudžiamuoju buvo susietas draudimo santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka prisiėmęs ir atitinkamą draudimo riziką. Įvykus draudiminiam įvykiui UAB „IF draudimas“ išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką.

Byloje nustatyta, kad vykdamas slidinėti į Italiją A. P. apsidraudė pas pareiškėją, nuo draudiminių įvykių draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje, kuriuos reglamentuoja pareiškėjo Kelionių draudimo taisyklės 2006-11-06 Nr. 016, t.y. A. P. sudarė su UAB „IF draudimas“ draudimo sutartį, kuria viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK. 6.987). Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 nurodyta - Būtinoji medicinos pagalba, kuria vadovaudamasis, pagal pateiktas A. P. sąskaitas, kaip ir numato draudimo sutartis, draudikas (UAB „IF draudimas“) išmokėjo nustatytą draudimo išmoką apdraustajam (A. P.).

Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016, 201.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad „atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema“. Nurodyta nuostata reiškia, kad asmuo apsidraudęs privačioje draudimo kompanijoje, šiuo atveju UAB „IF draudimas“, ir įvykus draudiminiam įvykiui, dėl kompensacijos už būtinąją medicinos pagalbą, turi teisę pasirinkti privačią draudimo sistemą arba privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Tačiau privalomojo sveikatos draudimo sistemą asmuo gali pasirinkti tik tuo atveju kai yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, pagal Kelionių draudimo taisyklių 2006-11-06 Nr. 016 draudimo apsaugos sąlygą Nr. 201 draudikas draudiminio įvykio atveju kompensuoja išlaidas patirtas už būtinąją medicinos pagalbą.

Draudimo priežiūros komisija 2006-06-20 pozicijoje teigia, kad Draudimo įmonės visais atvejais standartinėse sutarčių sąlygose (draudimo taisyklėse) turi nurodyti draudimo apsaugos pobūdį. Šis reikalavimas ypač svarbus draudėjams (apdraustiesiems), nes tik tokiu atveju jie žino, kokios paslaugos įvykus draudiminiam įvykiui bus suteikiamos. Todėl draudikas, norėdamas draudimo apsaugą suteikti apmokant tas išlaidas, kurių nekompensuoja Valstybinė ligonių kasa, draudimo taisyklėse turėtų aiškiai nurodyti, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa. Kita vertus, draudikui nėra draudžiama pasitvirtinti tokias standartines sąlygas (draudimo taisykles), pagal kurias jis įsipareigotų kompensuoti ne tik papildomas, bet ir tas išlaidas, kurios paprastai būtų atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Tačiau šiuo atveju draudikas negalėtų atsisakyti išmokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad patirtas medicininės pagalbos išlaidas turi atlyginti Valstybinė ligonių kasa.

Taigi draudėjas drausdamasis Kelionių draudimu pagrįstai tikėjosi, be kompensacijos už papildomas paslaugas, gauti kompensaciją ir už būtinosios medicinos pagalbos metu patirtas išlaidas, nes Kelionių draudimo taisyklėse 2006-11-06 Nr. 016 UAB „IF draudimas“ nebuvo aiškiai nurodęs, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad draudikas prisiėmė visą riziką atlyginti pil. A. P. patirtas išlaidas už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 1 bei 3 dalimis prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tačiau atsakovo manymu šiuo atveju UAB „IF draudimas“ su A. P. buvo susisieję draudimo teisiniais santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka pareiškėjo prisiimta ir atitinkama draudimo riziką. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui UAB „IF draudimas“ išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Todėl turi būti taikomos CK ir draudimo sutarties nuostatos reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, o ne CK 6.50 straipsnis - trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę.

Vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) 574/72 10 priedu, VLK yra paskirta įstaiga įgyvendinti Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III dalies 1 ir 4 skyrių straipsnius, susijusius su išmokomis natūra, o šio reglamento II priede VLK yra nurodyta kaip Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga dėl ligos, nėštumo ir gimdymo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų išmokų natūra. Taigi VLK, kaip kompetentinga įstaiga (ne TLK kaip savo skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas), atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra pagal tos šalies pateiktas sąskaitas ir neapmoka tiesiogiai apdraustųjų ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų pateiktų sąskaitų.

Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalis numato vienintelę išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas: kompensacijos mokamos tik tuo atveju, jei paslaugų teikimo metu nebuvo f įmanoma įvykdyti vykdomojo reglamento 21, 23 ir 31 straipsniuose numatytų formalumų, t. y. asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti minėtas išmokas. Šis straipsnis reglamentuoja, kad buvimo vietos įstaiga, kompetentingos įstaigos prašymu, privalo informuoti kompetentingąją įstaigą apie sveikatos priežiūros paslaugų kainas, o kompetentinga įstaiga kompensuoja asmens patirtas išlaidas pagal buvimo vietos įstaigos nurodytus tarifus.

Vadovaujantis VLK direktoriaus 2006-04-11 įsakymu Nr. 1K-57 asmuo, sumokėjęs už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos paslaugas, TLK pateikia prašymą išlaidoms kompensuoti ir būtinosios medicinos paslaugų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. TLK darbuotojas šiuos dokumentus prideda prie standartizuotos, Europos Bendrijos Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos 1993-10-07 sprendimu Nr. 153 patvirtintos E 126 formos pažymos ir siunčia paslaugas suteikusios šalies kompetentingą]ai įstaigai. Valstybinė ligonių kasa gauna atsakymą (užpildytą E 126 formos pažymos B dalį) ir joje nurodytą sumą perveda į asmens, mokėjusio už būtinosios medicinos paslaugas, sąskaitą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės 2008-02-07 raštas yra paremtas teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus administraciniams aktui, nėra pagrindo naikinti nurodytą aktą.

Vadovaujantis LR ABTĮ 44 str. 1 d. negali būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi teisę gauti išlaidų atlyginimą turi šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 44 str., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos UAB „IF draudimas“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Petras ViščinisAudrius BakaveckasJūra Marija Strumskienė