Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo M. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

M. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad ji, būdama UAB „Milduva“ (toliau – ir Bendrovė) direktore, susitarė su T. A., L. V., I. G. dėl darbo virėjos pareigose Bendrovės greito maisto kavinėje „Foodcourt“, tačiau nesudarė su jomis darbo sutarčių ir apie jų įdarbinimą nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, kad M. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (toliau – ir Teismas) 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu nutarė M. V. už nelegaliai dirbusias T. A., I. G., L. V. skirti po 700 Lt baudą, iš viso – 2100 Lt baudą. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, priėjo išvadą, kad M. V. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, kadangi leido trims darbuotojoms dirbti nelegalų darbą.

Apeliaciniu skundu M. V. (toliau – ir Apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teigia, kad T. A., L. V., I. G. 2010 m. vasario 19 ir 20 d. darbinių funkcijų nevykdė, pridėtinės vertės įmonei nesukūrė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą administracinių bylų teisenos teisėtumo reikalavimą ir kad administracinius teisės pažeidimus, susijusius su DK pažeidimais, tiria ir atitinkamas priemones taiko Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, o ne Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) prašo apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad Teismas, priimdamas nutarimą, rėmėsi visais byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą bei teisingai taikė teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1) seka, kad šioje byloje M. V. kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarčių ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad T. A., L. V., I. G. realiai dirbo UAB „Milduva“ naudai – ruošė patiekalus, aptarnavo klientus, dirbo su kasos aparatu (b. l. 2, 5, 11-13, 31-36, 38-49, 76-77). Pati M. V. pripažino, kad minėtos darbuotojos dirbo nuo 2010 m. vasario 19 d., tačiau įstatymų nustatyta tvarka įdarbintos nebuvo (b. l. 2, 76). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1), pačios M. V. paaiškinimo ir parodymų teisme (b. l. 2, 76), operatyvaus patikrinimo pažymos (b. l. 5), T. A., L. V. ir I. G. paaiškinimų ir parodymų teisme (b. l. 11-13, 76-77) bei VMI atstovo J. O. parodymų teisme (b. l. 76) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, T. A., L. V., I. G. dirbo virėjų darbą, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Nors ir už dirbtą laikotarpį iki darbo sutarčių sudarymo minėtoms darbuotojoms atlyginimas nebuvo sumokėtas, tai nepaneigia atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdami asmenys turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Nors Apeliantė teigia, kad darbuotojos neatliko darbinių funkcijų, o vyko jų mokymas, apeliacinis teismas šį argumentą laiko nepagrįstu. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato išbandymo galimybės, nesudarius darbo sutarties. DK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 straipsniai).

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

M. V. nurodytas argumentas, jog jos padarytas pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad nelegaliu darbu kėsinamasi į kelis teisinius gėrius, šio pažeidimo tiesioginiai objektai yra du. Pirma, nelegaliu darbu kėsinamasi į asmens teisę pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims. Antra, šiuo pažeidimu kėsinamasi į valstybės ir visuomenės interesus užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat užtikrinti, kad būtų mokami mokesčiai, kuriuos mokėti pareiga atsiranda iš darbo sutarties fakto. Taigi, nelegaliu darbu pažeidus šiuos teisinius gėrius, visada sukeliama žala.

Apeliantė mano, kad administracinius teisės pažeidimus, susijusius su DK pažeidimais, tiria ir atitinkamas priemones taiko Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, o ne Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Pabrėžtina, kad, remiantis ATPK 259¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 43 papunkčiu, administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėja ATPK 221 ir 224 straipsniuose nurodyti organai, teisės pažeidimų protokolus dėl pažeidimo, už kurį numatyta atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį, turi teisę surašyti tam įgalioti Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai. Taigi administracinės bylos teisenos teisėtumas nepažeistas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.