- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-936-309-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00343-2007-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- B. E.
- Kaltinamasis
- E. V.
- Advokatai
- Ramunė Ramanauskienė
- Kategorijos
- 1.2.25.4.6Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (vairuojant transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) dėl kurio žuvo žmogus (BK 281 str. 6 d.)
- 2.1.4.11.1Liudytojas ir jo statusas (BPK 78, 81, 83 str. ir kt. str.)
- 2.1.4.11.2Asmenys, kurie negali būti liudytojais (BPK 79 str.)
- 2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1 ir 4 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. V. išteisintas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalyje.
Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos bei B. E. ir W. E. pareikšti civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. V. buvo kaltinamas tuo, jog 2007 m. liepos 21 dieną, apie 8.45 val., (duomenys neskelbtini) rajone, kelio (duomenys neskelbtini), vairuodamas E. S. priklausantį automobilį „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (3,4 metilendioksimetamfetamino), tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 68 punkto reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, tuo pažeisdamas KET 53 punkto reikalavimus, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, tuo pažeisdamas KET 64 punkto reikalavimus, vairavo būdamas pavargęs, dėl ko kilo pavojus saugiam eismui, tuo pažeisdamas KET 68 punkto reikalavimus, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir apsivertė, dėl ko žuvo automobilio keleivis T. A. E., keleiviui A. G. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio šokikaulio, kryžkaulio lūžių ir galvos smegenų sukrėtimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, keleiviui A. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir keleivei V. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl galvos ir kūno sumušimų, galvos smegenų sukrėtimo be neurologinės simptomatikos.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. V. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje ir paskirti bausmę - 3 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant atviroje kolonijoje. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, atidėti bausmės vykdymą 4 metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei patenkinti Šiaulių teritorinės ligonių kasos pateiktą civilinį ieškinį ir iš E. V. priteisti 20 059,10 Lt, gydymo išlaidų.
Skunde nurodo, kad nuosprendis naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes apylinkės teismas netinkamai įvertino, kad kaltinamasis E. V. šioje byloje išteisintinas, neginčijamai neįrodžius, jog šis asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 305 straipsnis) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Tačiau, pasak prokuroro, šiuo atveju laikytina, kad buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltininko E. V. padarytą nusikalstamą veiką, ir dėl to galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apklaustas kaltinamasis E. V. parodė, jog įvykio metu jis automobilio nevairavo, o nurodė, kad vairavo T. A. E., ir nors apklausti nukentėjusieji A. S., A. G. nepaneigė tokio E. V. teiginio, o iš dalies tik jį patvirtino, tačiau tokie nukentėjusiųjų parodymai vertintini kritiškai, nes jie yra suinteresuoti, kadangi su išteisintuoju E. V. yra artimi pažįstami (draugai), todėl nukentėjusieji ir duoda palankius parodymus išteisintajam. Tačiau neaišku, kodėl teismas netikėjo ir nesirėmė pačia pirmine E. V. apklausa, kuomet jis buvo apklaustas įtariamuoju ir prisipažino vairavęs automobilį. Tik vėliau E. V. pakeitė parodymus, nurodydamas, kad jis nevairavo automobilio, o vairavo T. A. E., o E. V., neva, prisipažino todėl, kad juto kaltę dėl T. A. E. žūties, bei dėl patirtų sužalojimų buvo streso būsenoje, vairo perdavimas T. A. E. jam asocijavosi su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, todėl E. V. atrodė, kad jis turi prisiimti atsakomybę už šį eismo įvykį, nors tikrai automobilio šio eismo įvykio metu nevairavo. Tokie E. V. parodymai, prokuroro teigimu, yra nenuoseklūs, tikslu išvengti atsakomybės, ir, žinoma, kad, būdamas procesinėje įtariamojo padėtyje, galėjo keisti parodymus, ką būtent ir padarė. Taip pat prokuroras pažymi, kad automobilyje buvę nukentėjusieji nematė tiksliai ir konkrečiai, kas vairavo, todėl tuo ir naudojasi išteisintasis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos tikėtinos išvados, o būtent 2008-08-21 Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksinėje eismo įvykio - trasologinėje - teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V., (1 t., 214-220 b. l.), ir 2011-10-24 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) dėl eismo įvykio-teismo medicinos specialistų kompleksinio tyrimo fiksuota, jog tikėtina, kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V.. Teismo posėdžio metu ekspertai atsakydami į klausimus, prašančius paaiškinti pateiktų išvadų kategoriškumą, nurodė, jog dėl duomenų trūkumo negalima pateikti vienareikšmio kategoriško atsakymo apie asmenį, vairavusį automobilį įvykio metu. Tačiau apklausti ekspertai nepaneigė, kad automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V., o ne žuvusysis T. A. E.. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuota, kad E. V. kraujyje, paimtame iš karto po įvykio, rasta 3,4 metilendioksimetamfetamino. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuota, kad E. V. po įvykio suleistas analginas ir tramadolis yra analgetikai, t. y. vaistai naudojami skausmui malšinti. Metilendioksimetamfetaminas, tramadolis ir analginas yra skirtingos cheminės sudėties ir šios medžiagos nėra tapačios. Tai, pasak prokuroro reiškia, kad išteisintasis E. V. vairavo apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras teigia, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ir panašiai (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymi, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl apelianto teigimu, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.
Apeliacinio proceso metu prokuroras ir nukentėjusiųjų B. ir E. E. atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas reikalavimas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 301 straipsnio 1 dalyje, teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių.
Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).
Kaip esminį įrodymą, patvirtinantį E. V. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, prokuroras nurodo pirminius E. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad 2007 m. liepos 21 d., apie 8.45 val., (duomenys neskelbtini) rajone, kelyje (duomenys neskelbtini), įvyko autoįvykis, kurio metu vienas žmogus žuvo, o keturi (tarp jų ir E. V.) sužaloti ir paguldyti gydymui VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje (1 t., 2-3 b. l.). E. V. kaip liudytojas (2 t., 1-2 b. l.), o ne kaip įtariamasis kaip nurodoma apeliaciniame skunde, apklaustas 2007 m. liepos 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose. Apklausa truko nuo 14.30 val. iki 14.50 val. Apklausos metu E. V. pripažino, jog autoįvykio metu jis vairavo automobilį „VW Passat“. Papildomai apklausiamas kaip liudytojas 2007 m. liepos 24 d. E. V. nurodė, kad autoįvykio metu jis miegojo ir automobilio nevairavo (2 t., 3-4 b. l.). Pranešimas apie įtarimą E. V. įteiktas 2007 m. spalio 25 d. ir tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis (2 t., 12-14 b. l.).
BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatos E. V. nebuvo taikomos.
E. V. neturėjo būti apklausiamas kaip liudytojas dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamojo įstatymo numatyta veika, kurios padarymu ir buvo apkaltintas. Teisėjų kolegija įvertina šį BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimą kaip esminį BPK pažeidimą, nes šiais pirminiais E. V. parodymais ir buvo grindžiamas tolesnis tyrimas. Šiuo pažeidimu buvo suvaržytos E. V. jam kaip įtariamajam įstatymų garantuotos teisės (BPK 21 straipsnis) ir pirmosios instancijos teismas šiais E. V. parodymais pagrįstai nesirėmė.
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintasis E. V. automobilį vairavo apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų. Vien tai, kad E. V. kraujyje rasta 3,4 metilendioksimetamfetamino (1 t., 197 b. l.), neįrodo, jog E. V. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir KET 14 punkte įtvirtintas vienas iš vairuotojams nustatytų draudimų t. y. draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tačiau nei baudžiamasis įstatymas, nei KET neapibrėžia, kas yra laikoma apsvaigimu nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Lingvistine prasme žodis „apsvaigti“ reiškia 1) pajusti svaigulį, kvaitulį; pasidaryti girtam, apgirsti; 2) apsisukti, apkvaisti (galvai); 3) netekti sąmonės, apalpti; 4) netekti nuovokos, pakvaišti, pamišti (Lietuvių kalbos žodynas, nuoroda internete http://www.lkz.lt/startas.htm). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau - Taisyklės) (2009-06-17 redakcija) 2 punkte, apsvaigimas apibrėžiamas kaip asmens psichikos būsena ar elgesio sutrikdymas, kuriuos sukelia pavartotos psichiką veikiančios medžiagos (narkotinės priemonės, psichotropinės ir kitos svaigiosios medžiagos), išskyrus etilo, metilo, propilo, butilo, amilo, heksilo alkoholį.
Pagal Taisyklių 9.3. punktą, siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas yra apsvaigęs (neapsvaigęs) policijos pareigūnai nedelsdami pristato jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-06-20 įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos (toliau - Metodika) (2006-07-05 redakcija) 2 punkte numatyta, kad medicininę apžiūrą sudaro: 2.1. bendras asmens būklės vertinimas (išskyrus šio įsakymo 16 punkte numatytus atvejus); 2.2. tiriamųjų medžiagų paėmimas; 2.3. tiriamųjų medžiagų ištyrimas; 2.4. išvados formulavimas (išskyrus šio įsakymo 16 punkte numatytus atvejus), o Metodikos 6 punkte įtvirtinta, kad gydytojas, vertindamas bendrą asmens būklę, užpildo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-11-29 įsakymu Nr. 515 patvirtintą formą Nr. 155-1/a „Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktas“, išskyrus skiltis „Tyrimo rezultatas“, „Išvada“ ir „Tiriamojo įrašas ranka apie susipažinimą su išvada, sutikimas/nesutikimas su išvada“.
Žemesnės instancijos teismas
Gavęs atsakymą iš toksikologijos laboratorijos, gydytojas užpildo Medicininės apžiūros akto skiltis „Tyrimo rezultatas“ ir „Išvada“. Skiltyje „Tyrimo rezultatas“ įrašomi konkretūs laboratorinių tyrimų duomenys. Skiltyje „Išvada“ nurodoma asmuo blaivus/neblaivus, apsvaigęs/neapsvaigęs, vartojęs/nevartojęs. Jei išvadoje teigiama vartojęs, nurodoma kokių medžiagų (Metodikos 11.1.-11.3. punktai).
Kai tiriamojo sveikatos būklė yra sunki dėl patirtų sužalojimų ar kitų priežasčių, bendras asmens būklės vertinimas neatliekamas, paimamas ir ištiriamas tiriamojo kraujas ir/ar šlapimas, o gautas toksikologijos laboratorijos atsakymas arba jo kopija pateikiamas siuntusiai įstaigai (Metodikos 16 punktas).
Iš minėtų teisės aktų nuostatų galima daryti išvadą, kad asmens apsvaigimui nustatyti būtina atlikti asmens medicininę apžiūrą, kurią sudaro atskiri etapai, tarp jų ir bendras asmens būklės vertinimas. Tik atlikus Metodikoje nurodytus medicininio pobūdžio veiksmus bei surašius Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktą, galima konstatuoti, ar asmuo yra apsvaigęs, ar ne. Tam tikros išimtys nurodytos Metodikos 16 punkte.
Šioje byloje nustatyta, kad E. V. nebuvo atliktas bendras asmens būklės vertinimas, neužpildytas Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktas, o apsiribota tik E. V. kraujo ir šlapimo mėginių paėmimu siekiant išsiaiškinti dėl narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų buvimo. Taigi, pagal galiojančius teisės aktus, bendra E. V. būklė nebuvo visapusiškai įvertinta.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan. Tokia praktika nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes asmens apsvaigimą siejant tik su biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimo rezultatais, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pavyzdžiui, pasišalinusiems iš eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Be to, BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-431/2007, 2K-237/2009).
Vadovaujantis analogija, apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas galėtų būti pripažintas įrodytu ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan., kurie gauti BPK nustatyta tvarka. Tačiau šioje byloje nėra jokių kitų E. V. narkotinių, psichotropinių medžiagų vartojimo ir jo apsvaigimą faktą patvirtinančių duomenų. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (2 t., 26 b. l.) nėra nurodyta, kad E. V. įvykio vietoje būtų buvęs ar atrodęs kaip apsvaigęs. Liudytojai A. S., V. F. S., A. G. ir pats E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad renginio metu jie vartojo sidrą ir energetinius gėrimus, minėti liudytojai nenurodė, kad E. V. būtų vartojęs sidrą, tai patvirtina specialisto išvada, kad E. V. kraujyje alkoholio nerasta (1 t., 194 b. l.), liudytojai taip pat neigė, jog jie ar E. V. vartojo narkotinės, psichotropinės medžiagos. Šias nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duodami parodymus patvirtino liudytojas A. G., bei pats E. V..
Išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad E. V. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs ar prieš tai vartojo narkotines, psichotropines medžiagas.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų tiesiogiai patvirtinančių, kad autoįvykio metu E. V. vairavo automobilį. Apeliaciniame skunde E. V. kaltė grindžiama specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kur pateiktos tikėtinos išvados, o būtent 2008-08-21 Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksinėje eismo įvykio - trasologinėje - teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V., (1 t., 214-220 b. l.), ir 2011-10-24 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) dėl eismo įvykio-teismo medicinos specialistų kompleksinio tyrimo fiksuota, jog tikėtina, kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V.. Teismo posėdžio metu ekspertai atsakydami į klausimus, prašančius paaiškinti pateiktų išvadų kategoriškumą, nurodė, jog dėl duomenų trūkumo negalima pateikti vienareikšmio kategoriško atsakymo apie asmenį, vairavusį automobilį įvykio metu. Tačiau apklausti ekspertai nepaneigė, kad automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. V., o ne žuvusysis T. A. E.. E. V. nurodo, kad išvykstant iš (duomenys neskelbtini) jis vairavo automobilį, tačiau atvykus į Lietuvos teritoriją vairuoti automobilį perdavė T. A. E., kuris automobilį vairavo palyginti neilgai ir padarė autoįvykį. Šie E. V. parodymai nepaneigti neginčijamais įrodymais. Sąvoka „tikėtina“ nėra įrodymas BPK 20 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, tačiau to padaryti nepavyko. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Prokuroras naujų įrodymų nepateikė, o tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu. Taip pat nenurodyta kurie įrodymai byloje yra tiesioginiai, o kurie netiesioginiai ir kuriuos įrodymus pirmosios instancijos teismai neteisingai įvertino.
Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad kartu automobiliu važiavę asmenys gali duoti neteisingus parodymus, nes yra E. V. draugai ir gali stengtis padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertintini kaip prielaidos. Prielaidų patikrinti negalima, taigi jos BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme nėra įrodymai.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus, tiek teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl ko vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos aplinkybes nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. V. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje neįrodytas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.