Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės T. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-3008-752/2015 pagal ieškovo D. Z. ieškinį atsakovei T. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, byloje dalyvaujanti institucija išvadai teikti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta.

Dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Atsakovė nenurodė jokių argumentų dėl ko atskirąjį skundą teismas turėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, šalių procesiniais dokumentais, sprendžia, kad nėra pagrindo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 336 str. 1 d., 338 str.).

Dėl atskirojo skundo motyvų

Nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 375 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje, atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CPK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti, atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašė nustatyti su ieškovu nepilnamečio D. Z., gimusio 2010 m. gegužės 1 d., gyvenamąją vietą ir priteisti iš atsakovės nepilnamečiui D. Z. 300 Lt išlaikymą kas mėnesį. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo nustatė nepilnamečio D. Z. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu bei uždraudė atsakovei išsivežti nepilnametį D. Z. iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, jog aplinka, kurioje gyvena vaikas atitinka jo poreikius, kad tarp ieškovo ir vaiko yra susiformavęs pastovus emocinis ryšys, kad atsakovė gali turėti planų išsivežti vaiką į jam nesaugią aplinką. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad šalys gyvena skirtingose valstybėse – ieškovas Lietuvoje, o atsakovė Rusijoje, ieškovas turi Lietuvos Respublikos pilietybę, o atsakovė - Rusijos Federacijos pilietybę. Šalių sūnus D. Z. yra gimęs Rusijoje ir turi dvigubą pilietybę – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos. Nuo gimimo (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. rugsėjo mėn. D. Z. gyveno kartu su savo motina atsakove Rusijoje, Čeliabinske. Ieškovas į bylą pateikė 2013 m. rugsėjo 22 d. panaudos sutartį, 2014 m. rugsėjo 31 d. buto nuomos sutartį, 2014 m. rugsėjo 17 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos pažymą apie D. Z. deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) . Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovei ir jos nepilnamečiui sūnui D. Z. nuosavybės teise po ½ dalį priklauso trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame be atsakovės ir jos vaiko gyvena atsakovės sesuo ir motina, kad atsakovė nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. dirba RAB „Technoplast“ pardavimų vadovo pareigose ir gauna 30 000 rublių per mėnesį. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, D. Z. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, su kuriuo vaikas iki tol negyveno. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka nepranešęs apie tai nei atsakovei, nei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Byloje nėra pateiktos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados apie D. Z. naujos gyvenamosios vietos įvertinimą saugumo požiūriu bei gyvenamosios aplinkos atitikimą vaiko poreikiams, normaliam vaiko vystymuisi, jo ugdymui. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė faktinės D. Z. gyvenamosios vietos adreso, nesiaiškino, kas pasirūpins D. Z. priežiūra ieškovo darbo metu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad D. Z. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)) nesutampa su ieškovo nuomojamo buto adresu ((duomenys neskelbtini)). Byloje nėra pateikta duomenų apie ieškovo darbovietę, gaunamą darbo užmokestį, kitas gaunamas pajamas. Nagrinėjamu atveju nesiaiškinta, ar ieškovo gaunamos pajamos yra pakankamos vaiko poreikiams patenkinti.

Remdamasis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neišsiaiškinęs ir neįvertinęs visų svarbių šiam klausimui išspręsti aplinkybių, todėl neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, atskirąjį skundą nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka, pagal suformuotoje bylos dalyje esančią medžiagą ir neturėdamas Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados, šių aplinkybių nustatyti neturi galimybės, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Iš naujo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslinga nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, įvertinti atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, pareikalauti Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados apie D. Z. naujos gyvenamosios vietos įvertinimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti iš dalies .

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo perduoti Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.