Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį dvylikos metų laisvės atėmimo bausme ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, V. G. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – name Nr. 90, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudojęs nukentėjusiosios mažametės S. G., gim. 2001 m. rugpjūčio 27, bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, ne mažiau nei tris kartus prieš nukentėjusiosios valią, įkišęs varpą nukentėjusiajai į burną, liepė ją dirginti, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu.

Taip pat V. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – name Nr. 90, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudojęs nukentėjusiosios mažametės S. G., gim. 2001 m. rugpjūčio 27, bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, ne mažiau nei vieną kartą per mėnesį, įvedęs varpą nukentėjusiajai į makštį, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tokiu būdu išžagino mažametę S. G..

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Taip pat prašo išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. pripažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis dirbo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, jis ilgą laiką po ankstesnio teistumo nenusikalto.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. prašo jį išteisinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, taip pat sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Bylos faktiniai duomenys, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas atliko BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus mažamečiui. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

Pažymėtina, kad nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių prašymą jį išteisinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis neneigė tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu, tačiau teigė, jog tai darė jos iniciatyva. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai šią versiją atmetė kaip nepagrįstą. Ją paneigia pačios nukentėjusiosios S. G., kuri nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mažametė, nuoseklūs parodymai, kad kaltinime nurodytus veiksmus ji atliko nuteistojo V. G. reikalavimu (1 t.; 10-11, 17-19 b. l.). Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. V., liudytojos D. G. ir J. R. R. taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji S. G. bijojo V. G., vengė su juo bendrauti telefonu, būdavo išsigandusi ir drebėdavo, kai pastarasis skambindavo (2 t., 128-133, 168-170 b. l.). Be to, iš liudytojos D. G. parodymų matyti, kad, priešingai nei nurodė nuteistasis, nukentėjusioji S. G. nesidomėjo jokiais seksualinio pobūdžio dalykais. Atsižvelgiant į šias nustatytas bylos aplinkybes, taip pat įvertinus nukentėjusiosios amžių nusikalstamos veikos padarymo metu, nekyla abejonių, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus negalėjo pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams, o apeliantas, žinodamas nukentėjusiosios amžių ir tenkindamas su ja savo lytinę aistrą, naudojosi jos bejėgiška būkle. Kaip jau minėta, lytinės aistros tenkinimas formaliu mažamečio nukentėjusiojo sutikimu baudžiamosios atsakomybės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nepanaikina. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apelianto skundą ir jį pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti nuteistajam V. G. švelnesnę bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, priskiriamus labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apelianto V. G. nusikalstami veiksmai prieš mažametį šeimos narį truko ilgą laiką. Dėl nusikalstamų apelianto veiksmų nukentėjusioji pastojo ir pagimdė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis V. G. laikytinas neteistu, kadangi teistumas išnykęs (2 t., 55-56 b. l.). Jis administracine tvarka nebaustas (2 t., 87 b. l.). V. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visas šias aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nuteistajam už nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, didesnes už šių baudžiamojo įstatymo normų sankcijose numatytų bausmių vidurkį. Be to, šias bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis dirbo ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nesuteikia pagrindo nuteistajam paskirti dar švelnesnę bausmę. Analogiškai vertinamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis pripažįsta kaltę dėl BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Šią aplinkybę pripažinti V. G. atsakomybę lengvinančia ir dėl to sušvelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nebuvo nustatytos, kadangi apeliantas savo kaltę pripažino tik iš dalies ir jo prisipažinimą lėmė byloje surinkti įrodymai.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo V. G. parinkta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.