Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-17 · Administracinė byla Nr. I-1852-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-17
Bylos Nr.
I-1852-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06963-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. U., J. O., A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, Vilniaus apygardos probacijos tarnybai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1852-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-06963-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. U. (V. U.), J. O. ir A. J. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos ir Vilniaus apygardos probacijos tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. U. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalių dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, šių nuostatų taikymo apskaičiuojant jo darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009 rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; panaikinti atsakovo Vilniaus Apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ Nr. VR2-491 ( 1-4 b. l. ).

Pareiškėja J. O. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalių dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, šių nuostatų taikymo apskaičiuojant jo darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009 rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; panaikinti atsakovo Vilniaus Apygardos probacijos tarnybos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ Nr. VR2-526 (27-30 b. l.).

Pareiškėjas A. J. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalių dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, šių nuostatų taikymo apskaičiuojant jo darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009 rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; panaikinti atsakovės Vilniaus Apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ Nr. VR2-491.

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jiems mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjų teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl darbo užmokesčio skirtumas turėtų būti išmokėtas. Tuo pagrindu savo teises siekia ginti teismine tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į skundą (8-12, 34-38, 76-80 b. l.) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Vilniaus apygardos probacijos tarnyba turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Atsakovas taip pat akcentavo, kad šiuo metu nėra priimtas dėl ekonominio sunkmečio sumažinto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas. Reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.).

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl karjeros valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, sprendimo panaikinimo.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą.

Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taigi, nagrinėjamoje byloje, nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, pareiškėjui nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Šalių pozicijos šiuo atveju išsiskyrė dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo tvarkos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-602-669/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgiant į aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus apygardos probacijos tarnybai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Reikalavimai panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos sprendimus laikytini išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, todėl nusprendus, kad reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką negali būti tenkinami, atmestini ir išvestiniai reikalavimai. Sprendimų priėmimo metu nesant nustatytam kompensavimo mechanizmui atsakovas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, todėl pagrįstai nurodė, kad apskaičiuoti ir išmokėti sumažintą darbo užmokesčio dalį pagrindo neturi.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjų V. U. (V. U.), J. O. ir A. J. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė