Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-502-498-2014

Teisėjas Kęstutis Lukošiūnas Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00257-2013-2

2014 m. gruodžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Živilei Gecevičienei, nuteistajam R. D., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiajam J. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 1d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1(vieneriems)metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu, gydymusi ar mokslu, o taip pat per 2(du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. V. 514 Lt.(penkių šimtų keturiolikos litų) turtinę žalą.

Priteista nukentėjusiajam-civiliniam ieškovui J. V. iš kaltinamojo R. D. 514 Lt. (penkis šimtus keturiolika litų) turtinės žalos atlyginimo ir 4000 Lt. (keturis tūkstančius litų) civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir 1200 Lt.(vieną tūkstantį du šimtus litų) turėtų bylos nagrinėjimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteista iš kaltinamojo R. D. 2081,18 Lt. (du tūkstančius aštuoniasdešimt vieną litą aštuoniolika centų) Valstybinei ligonių kasai turėtų išlaidų nukentėjusiojo gydymui atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra: 2013 m. birželio 24 d. naktį, apie 01.40 val., (duomenys neskelbtini) J. V. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, kilus asmeniniam konfliktui, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau penkių smūgių J. V. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam paviršinę muštinę žaizdą galvos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas veide ir dešinėje plaštakoje, apatinio žandikaulio abipusį lūžį, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

R. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Vertinant šiuos nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuketėjusiojo J. V. ir liudytojo A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai yra nuoseklūs, atitinka pirmos instancijos teisme duotų parodymų turinį, juose nurodomos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Kaip matyti iš nukentėjusiojo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, jis visur nurodė vienodas jo sumušimo aplinkybes, kad R. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje J. V. lūžo apatinis žandikaulis ir buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Vertindama bylos įrodymų turinį, kolegija, pastebi, kad pirmos instancijos teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai A. D., A. Š., A. L., taip pat ikiteisminio tyrimo metu davę parodymus liudytojai L. B. ir P. D. nėra tiesiogiai konfliktą matę asmenys. A. D. ir A. L. kaltinamąjį matė sekančią dieną, o A. Š., P. D. ir L. B. iš sodybos išvažiavo iki kylant konfliktui tarp J. V. ir R. D..

Iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad R. D. nurodo, kad buvo privestas gintis nuo J. V. ir A. V., kurie jį užpuolė ir atėmė jo asmeninius daiktus, taip pakliūdamas į būtinosios ginties situaciją, kuri vadovaujantis LR BK 28 str. šalina baudžiamąją atsakomybę. Taip pat apeliaciniame skunde dėstoma, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta R. D. versija, jog jį užpuolė ir sumušė agresyviai nusiteikę J. V. ir A. V., todėl visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

LR BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų parodymus, sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad liudytojų A. D., A. L., A. Š., P. D. parodymai patvirtina, kad nuteistasis buvo sumuštas J. V. ir A. V., ir buvo priverstas gintis, nėra pagrįsti, kadangi įvykio aplinkybių šie asmenys tiesiogiai nematė, o nurodė savo subjektyvią nuomonę, pagrįstą nuogirdomis ir spėlionėmis. Priešingai nukentėjusiojo J. V. ir liudytojo A. V., kuris iš karto po įvykio matė R. D., parodymai patvirtina, kad R. D. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, susižalojo griūdamas prie pirties ir kieme. Liudytojo A. Š. duoti parodymai (1 t., b.l.167), kad J. V. iki konflikto, spyrė į A. Š. kėdę, metė tuščią mineralinio butelį į draugę D., nepatvirtina, kad J. V. buvo agresyvus R. D. atžvilgiu. Aplinkybę, kad J. V. nebuvo priešiškai nusiteikęs patvirtina ir liudytojo P. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje pagarsinti parodymai (1 t.,b.l.30, b.l.192), kad niekas nesipyko, konfliktų tarp J. V. ir R. D. nepastebėjo.

Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas pažeidė LR Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliacinės instancijos teismo pažymi, kad šio teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų.

Nekaltumo prezumpcijos taikymas glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi (kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014). Pirmos instancijos teismas priimdamas nuosprendį, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Akivaizdu, kad teismas nepažeidė nuosprendžio priėmimui keliamų reikalavimų. Apylinkės teismas įvertino teisiamajame posėdyje betarpiškai apklaustų liudytojų parodymus, taip pat vadovavosi Teismo medicinos tarnybos specialisto išvada (1 t. b.l. 199), dėl nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio, padarinių, kuri patvirtino kitus byloje esančius įrodymus (LR BPK 305 str.). Pabrėžtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nesivadovavo LR BPK 20 str. 5 d. ir nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pilnai įrodyta. Nors nuteistasis ir prašo jį išteisinti, savo veiksmus motyvuodamas būtinąja gintimi, tačiau apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Skunde keliamą klausimą dėl nuteistojo pareigos kreiptis į medicinos ar policijos įstaigą patyrus kūno sužalojimus, taip pat teiginį kad R. D. neužsiminėjo kovinėmis sporto šakomis, o tik baigė muzikos mokyklą, todėl negalėjo sužaloti aukšto ūkio žmogaus, kolegija laiko neesminiais.

Patikrinusi priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kolegija pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. D. kaltės. Kolegija nenustatė aplinkybių leidžiančių manyti, kad nuteistasis atitinka LR BK IV skirsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas.

Atsižvelgdama į visas anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes R. D. paskirta bausmė atitinka LR BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka LR BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Kolegija išskirtinių aplinkybių leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam R. D. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė sumažinti civiliniam ieškovui – nukentėjusiajam J. V. apylinkės teismo priteistos žalos dydžius. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir visiškai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šioje byloje pareikštus civilinius ieškinius. Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 str., Sveikatos draudimo įstatymo 27 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl J. V. gydymo išlaidų atlyginimo ir jas priteisė iš nuteistojo R. D.. Nukentėjusiajam priteistas 514 Lt. turtinės žalos dydis byloje pagrįstas byloje esančiai rašytiniais įrodymais ir nukentėjusiojo paaiškinimais, todėl priteista turtinės žalos suma yra reali ir atitinka nukentėjusiojo patirtus nuostolius. Nukentėjusysis pateikė dokumentus (b.l. 189,190), kad už atstovavimą advokatui sumokėjo 1200 Lt. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad priteista išlaidų, advokato paslaugoms apmokėti, suma yra pagrįsta, adekvati advokato darbo apimčiai ir nėra pagrindo spręsti, kad yra per didelė ir turi būti sumažinta ar visai nepriteista. Nukentėjusiajam J. V. priteistas neturtinės žalos dydis – 4000 Lt. atitinka CK 6.250 str. kriterijus ir nustatytas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, sukeltas pasekmes ir dėl to nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė ir vėliau patikslintos pažymos (2 t. b.l. 14,27,32) apie tai, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. D. išlaidos iki 2014 m. spalio 21 d. sudaro 260 Lt. dydžio advokato užmokestis. LR BK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus LR BPK 51 str. 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. LR BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą R. D. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymose nurodytos priteistinos valstybės naudai sumos už antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. D. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. balandžio 4 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.