Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-1220-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-01
Bylos Nr.: A-858-1220-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas: Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: A. E., E. E., E.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

3.3Proceso dalyviai

Administracinė byla Nr. A858-1220/2010Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

atsakovo Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. E. (A. E.), E. E. (E. E.) ir E. E. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. E., E. E. ir E. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nust a t ė:

I.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2009 m. gegužės 12 d. sprendimais (toliau – ir sprendimai, ginčijami sprendimai, kiekvienas iš jų – ir sprendimas): 1) Nr. (15/6-15)13PR-74, 2) Nr. (15/6-15)13PR-76, 3) Nr. (15/6-15)13PR-75 nesuteikė Rusijos Federacijos piliečiams E. E. (toliau – ir pareiškėja), A. E. ir E. E. (visi trys kartu toliau – ir pareiškėjai) papildomos apsaugos (b. 1. 4–5, 7–8, 13–14).

Pareiškėjų A. E. ir E. E. prieglobsčio motyvai ir persekiojimo baimė skunduose (b. l. 3, 6) nurodyta dėl to, kad yra persekiojama pareiškėjų motina, jie prieglobsčio prašo kaip motinos šeimos nariai. Pareiškėja E. E. skunde (b. 1. 10–12) paaiškino, kad Migracijos departamentas savo sprendimą motyvuoja tuo, jog nenustatyta faktų, kurie liudytų apie pareiškėjai gresiantį pavojų kilmės valstybėje, apie galimą kankinimą ar žiaurų elgesį, nepagrįstą baudimą, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. Pareiškėja paaiškino, kad toks aplinkybių vertinimas prieštarauja Europos Sąjungos teisėje įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo bei panaikinimo standartams, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus ir procedūrą, neatitinka ES privalomų teisės aktų nuostatų. 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Taigi ES teisėje pabrėžiama ilgalaikio aplinkybių pasikeitimo kilmės valstybėje svarba. Tuo tarpu į Lietuvos Respublikos teisės aktus ši nuostata nėra perkelta.

Pareiškėja E. E. pažymėjo, kad, remiantis Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažymoje „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ Nr. RU-15/6-10-188 (toliau – ir Pažyma) pateikiamais duomenimis, galima daryti išvadą, kad pokyčiai Čečėnijos Respublikoje nėra pakankamai reikšmingi ir ilgalaikiai. Visų pirma, nors ir baigėsi intensyvūs kariniai veiksmai, tačiau nuo tebesitęsiančių išpuolių tarp čečėnų kovotojų ir rusų karių vis dar nukenčia civiliai gyventojai. Be to, pažymoje cituojama „Human Rights Watch“ atstovė H. Cartner, kurios teigimu civilių gyventojų padėtis Čečėnijoje yra nežmoniška, nepaisant pasibaigusių intensyvių karinių veiksmų. Šią poziciją palaiko ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdyba (toliau – ir JTVPK), teigdama, kad, nors ir esama tam tikrų pasiekimų Čečėnijos Respublikoje, šiame regione paplitę žmogaus teisių pažeidimai, tokie kaip kankinimai, neteisminės egzekucijos, žmonių grobimai ir prievartiniai dingimai, kelia nerimą. Pažymoje taip pat pateikiamos Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto išvados, kad čečėnai ir kiti iš Kaukazo kilę asmenys ir toliau neproporcingai dažnai patiria asmens tapatybės patikrinimus, suėmimus, sulaikymus, milicijos ar kitų teisėsaugos pareigūnų persekiojimą. Pagal Direktyvos 16 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo panaikinti papildomą apsaugą, nes aplinkybių pasikeitimas nėra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus, ir dėl to Departamento sprendimas yra neteisėtas.

Šalies argumentai

Pareiškėja E. E. nurodė, kad namuose ne kartą lankėsi kaukėti kariškiai, kurie ieškojo brolio, grasino ginklais, pareiškėjos tėvas buvo sumuštas. Dėl šių grasinimų ir nuolatinių tikrinimų šeima nebegalėjo ramiai ir saugiai gyventi kilmės valstybėje ir buvo priversta ieškoti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Departamentas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjai grįžus atgal į kilmės valstybę nekils grėsmė žmogaus teisėms ir laisvėms, ir kad minėti persekiojimo veiksmai šeimos atžvilgiu nepasikartos, todėl Departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendime nurodoma, kad JTVPK nerekomenduoja automatiškai teikti papildomos apsaugos čečėnų kilmės asmenims. Atsižvelgdama į tai, kad Čečėnijoje nepasiekta esminių pasikeitimų, JTVPK rekomenduoja prieglobsčio prašytojams iš Čečėnijos teikti prieglobstį. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir EBTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 yra nurodęs, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė. EBTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. EBTT konstatavo, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 17–19) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, kad Direktyvos 16 straipsnis reglamentuoja būtent papildomos apsaugos panaikinimą, tuo tarpu pareiškėjai papildoma apsauga buvo ne panaikinta, o nesuteikta, kas yra kitų Direktyvos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų reglamentavimo dalykas. Atsižvelgdamas į tai, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo ir Sprendimu nesuteikė jai papildomos apsaugos, taikant papildomos apsaugos suteikimo/nesuteikimo kriterijus, atsakovas mano, kad pareiškėjos reikalavimas, kad jos bylai būtų tiesiogiai taikomos Direktyvos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo, yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjos teigimu nuo 2005 m. Lietuvos Respublikoje jai buvo kasmet suteikiama papildoma apsauga, atsižvelgiant į tai, kad Čečėnijoje jos broliui I. E. buvo grasinama. Tai neatitinka tikrovės, kadangi 2005 m. balandžio 12 d., išnagrinėjęs pareiškėjos argumentus, Departamentas nusprendė, kad įtikinamų priežasčių dėl individualaus persekiojimo pareiškėja nepateikė, o pagrindinė priežastis, paskatinusi ją išvykti iš Čečėnijos – bendro pobūdžio neramumai, nesaugi situacija Čečėnijos Respublikoje. Būtent dėl bendro pobūdžio neramumų pareiškėjai iki šiol buvo suteikiama papildoma apsauga, o jos argumentai dėl brolio persekiojimo buvo atmetami nuo pat 2005 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati pareiškėja 2006, 2007 bei 2008 m., kreipdamasi dėl papildomos apsaugos jai suteikimo, kaip priežastį nurodydavo tik bendrą nesaugią situaciją kilmės valstybėje. Skirtingai nei teigia pareiškėja, JTVPK pripažįsta, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima ir siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Vien tik to fakto, kad asmuo yra čečėnų tautybės ir atvyko iš Čečėnijos, neužtenka, kad jo prašymas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 arba 87 straipsnių reikalavimus. 2007 m. kovo 1 d. surašytame prašyme dėl užsieniečio paso išdavimo pareiškėja aiškiai nurodė, kad nori „išvykti tėvynę aplankyti artimųjų ir giminių“. 2007 m. rugpjūčio 8 d. išdavus pareiškėjai užsieniečio pasą, ji tą patį mėnesį išvyko į Čečėniją, kur 2007 m. rugsėjo 12 d. jai buvo išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas. Tai patvirtino ne tik tai, kad pareiškėja nebijo grįžti į kilmės valstybę ir savo noru ten lankosi, bet taip pat ir tai, kad pareiškėja kilmės šalyje nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, nuo kurių persekiojimo tariamai pabėgo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 46–51) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į Departamento surinktą naujausią informaciją apie padėtį Čečėnijoje, nurodė, jog Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai, įvertinus ir ištyrus visą E. E. byloje esančią medžiagą. Teismas sutiko su Departamento sprendimu, jog pareiškėja nėra priskiriama rizikos grupėms, nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jos atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, todėl nėra pagrindo suteikti jai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Nepilnamečių pareiškėjos vaikų prieglobsčio motyvai ir persekiojimo baimė kyla todėl, kad yra persekiojama jų motina. Nepilnamečiai vaikai papildomos apsaugos prašo kaip motinos šeimos nariai, todėl remiantis šeimos vienybės principu, sprendimai pareiškėjų nepilnamečių vaikų bylose yra tokie patys kaip ir jų motinos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Nustatyta, kad skundžiami aktai šiuos reikalavimus atitinka. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunduose išdėstytais argumentais.

III.

Pareiškėjai A. E. ir E. E. apeliaciniais skundais (b. l. 55, 57) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gegužės 12 d. sprendimus Nr. (15/6-15)13PR-75 ir Nr. (15/6-15)13PR-76 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos asmens bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Apeliaciniai skundai grindžiami tuo, kad pareiškėjai yra E. E. vaikai, todėl, remiantis šeimos vienybės principu, sprendimas jų atžvilgiu turėtų būti toks pat, kaip ir motinos.

Pareiškėja E. E. apeliaciniu skundu (b. l. 59–51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (15/6-15)13PR-74 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos asmens bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad neįmanoma pateikti objektyvių įrodymų, jog ateityje pareiškėją ir jos vaikus kas nors kankins ar pažeidinės jų teises, nes prieš tai darydamas joks nusikaltėlis raštu oficialiai neperspėja, kad bus taip elgiamasi. Pirmosios instancijos teismas pasirinktinai citavo ištraukas iš Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro parengtų 2009 m. birželio 8 d. tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos vertinimo laikinųjų gairių ir sąmoningai nutyli antrąją šių gairių dalį ir teismo sprendime, priimdamas pareiškėjai ir jos vaikams nepalankų sprendimą, dėl neaiškių priežasčių sąmoningai necituoja to, jog tas pats komisaras tose pačiose gairėse konstatuoja, jog Čečėnijoje vis dėlto, kariniai incidentai tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms tuo, jog neteisėtų karinių darinių nariai ar giminės, federalinės ar Čečėnijos valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento Aslano Maschadovo administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir organizacijoms, ir tam tikrais atvejais, moterys ir vaikai patenka į tų asmenų grupes, kurios yra išreiškusios susirūpinimą dėl savo saugumo ir teisių.

Pareiškėja pažymi, kad teismas savo sprendime turi atsakyti į visus pareiškėjo skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pareiškėja savo skunde rėmėsi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07, tačiau pirmosios instancijos teismas į šį skundo argumentą savo sprendime nepasisakė nė vienu žodžiu. Be to, akivaizdu iš šios administracinės bylos medžiagos, o tiksliau iš joje esančių Departamento sprendimų suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą 2006, 2007 ir 2008 metais turinio, prieš metus padėtis žmogaus teisių apsaugos srityje Čečėnijoje buvo nepakitusi ir buvo labai prasta, žmogaus teisių gynimo organizacijos smerkė Kadyrovo aplinką, ypač už šiurkštų elgesį su vietos gyventojais stengiantis išlaikyti padėties kontrolę, daugėjo pranešimų, kad nusikaltimai – žmonių dingimai, vykdomi taip vadinamų „kadyrovcų” – čečėnų saugumo pajėgų. Moterys sulaikomos ir kankinamos, siekiant išgauti prisipažinimą apie bendradarbiavimą su čečėnų karinėmis grupuotėmis, yra duomenų apie sulaikytų moterų prievartavimus. Ir atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas vis dėlto pripažino objektyviu sprendimą, kada dar 2008 m. Departamentas pareiškėjai ir jos vaikams dėl tokios padėties Čečėnijoje nutarė taikyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytą papildomą apsaugą. Vidinis įsitikinimas turi būti ne teismo spėliojimai, išankstinis nusistatymas, intuicija, nuojauta ar panašiai, o tik surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus bylai reikšmingus faktus ir aplinkybes, atsižvelgiant j visas bylos aplinkybes, padaryta teisinga išvada. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, jo rezoliucinėje dalyje daroma išvada buvo padaryta tik mechaniškai perrašant teismui pateiktų dokumentų turinį.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo pareiškėjos E. E. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas be argumentų pirmosios instancijos teisme nurodo, kad E. E. manipuliuoja informacija esančia Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro parengtose 2009 m. birželio 8 d. tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos vertinimo laikinosiose gairėse, nes išrinko sau naudingus teiginius bei pateikė teismui juos savaip interpretuodama, išskirdama iš konteksto. Nepaisant JTVPK nurodytų žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijos Respublikoje faktų, konstatuotina, kad šie pažeidimai daugiausiai yra politinio pobūdžio bei nukreipti prieš politiškai aktyvius asmenis, nepalaikančius dabartinės Respublikos valdžios. Atsižvelgus į E. E. pateiktus duomenis, ji niekada nepriklausė jokioms politinėms partijoms, organizacijoms ar judėjimams, kariniuose veiksmuose nedalyvavo, jokių ryšių su čečėnų kovotojais nepalaikė bei nevykdė jokios veiklos, nukreiptos prieš Rusijos Federacijos institucijas, todėl nėra pagrindo manyti, kad jos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms Čečėnijoje gali grėsti pavojus.

Atsakovas pažymi, kad JTVPK, atsižvelgdamas į minėtame dokumente pateiktą informaciją, neberekomenduoja nagrinėti čečėnų pateiktų prieglobsčio prašymų tuo pagrindu, kad Čečėnijos Respublikoje yra visuotinis smurtas arba, naudojant tikslią 2003 m. poziciją išdėstančio dokumento formuluotę, „dažni ir rimti žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimai“, t. y. JTVPK pripažįsta, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, ir siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai.

Atsakovas nurodo, kad EBTT konstatavo, jog prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Departamento pažymoje nurodoma, kad Čečėnijoje šiuo metu nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos argumentas su nuoroda į EBTT sprendimą yra atmestinas.

Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 86 punktas aiškiai nustato, jog Departamento sprendimu užsieniečiui 1 metų laikotarpiui pakartotinai suteikiama papildoma apsauga ir keičiamas leidimas laikinai gyventi, jeigu šiame apraše išdėstyta tvarka nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Departamentas nusprendė, kad E. E. papildomos apsaugos suteikimo pagrindai išnyko. 2005–2008 m. pareiškėjai buvo suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes atsižvelgus į tuometinę padėtį Čečėnijoje, jos išvykimas iš kilmės šalies buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų, nestabilios padėties bei persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjų teisės į papildomą apsaugą. Apeliaciniuose skunduose pareiškėjai iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog jie neturi teisės į papildomą apsaugą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis turi pareigą patikrinti visą bylą.

Vertindama apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusių ginčų išsprendimui yra svarbios ir ES teisės, ir Lietuvos Respublikos teisės nuostatos.

Visų pirma pažymėtina, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pagrindinių teisių chartijos, kuri yra sudėtinė ES pirminės teisės dalis (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis), 18 straipsnyje numatyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi ES pagrindinių teisių chartijoje teisė į prieglobstį traktuojama kaip pagrindinė teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja ES teisės aktai. Konkrečiai su papildoma apsauga susijusius klausimus reguliuoja 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 skyrius, 7 tomas, p. 96) (toliau - ir Direktyva 2004/83/EB, Direktyva).

Pažymėtina, kad, kiek tai susiję su papildomos apsaugos suteikimu, bylai reikšmingos Direktyvos 2004/83/EB 2 straipsnio e) punkto ir 15 straipsnio nuostatos, kuriose apibrėžiami papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Direktyvos 2 straipsnio e) punkte numatyta, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnyje apibrėžti smurtiniai veiksmai, dėl kurių grėsmės ES valstybės narės suteikia papildomą apsaugą: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Jame numatyta, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga, o taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.

Lietuvos Respublikos teisėje su papildoma apsauga susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539, 2008 m. vasario 23 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (Žin., 2004, Nr. 168-6196, 2007 m. gegužės 15 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo, be kita ko, įgyvendinamos ir pirmiau minėtos Direktyvos 2004/83/EB nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamos ir taikydamos Įstatymo ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai, privalo atsižvelgti į Direktyvos 2004/83/EB turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su minėta direktyva ir jos nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A8-238/2007), ir ES teisėje (ETT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas Amministrazione dele Finanze dello Stato prieš Simmenthal Spa (C-106/77, Rink., 1978, p. 629); 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann (C-14/83, Rink., 1984, p. 4317); 1989 m. birželio 22 d. sprendimas Fratelli Costanzo SpA prieš Comune di Milano (C-103/88, Rink., 1989, p. 1839); 1990 m. lapkričio 11 d. sprendimas Marleasing SA (C-106/89, Rink., 1990, p. I-4135).

Pažymėtina ir tai, kad papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus, kiek tai susiję su šia byla, įtvirtina Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodoma, jog papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsienietis „gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata iš esmės perkelia Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnį. Tvarkos aprašo 91.1 punkte, be kita ko, detalizuojamas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, jame numatyta, jog vertinant, ar papildoma apsauga gali būti panaikinta šio punkto pagrindu (t. y. dėl to, kad papildomą apsaugą gavęs užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga), „papildoma apsauga gali būti panaikinama, jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą“.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigia, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė nesuteikti papildomos apsaugos, nežiūrint to, kad 2005 – 2008 m. tokia papildoma apsauga jai buvo suteikiama dėl nestabilios padėties Čečėnijoje, taip pat nepagrįstai nusprendė, kad ji nepriklauso rizikos grupėms, ir dėl to nėra asmeninio pobūdžio priežasčių, dėl kurių turėtų būti užtikrinama papildoma apsauga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atžvilgiu atsakovo priimto ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma turi būti atsakyta į klausimą, ar atsakovo atsisakymas pareiškėjai suteikti papildomą apsaugą turi būti traktuojamas kaip tokios apsaugos nesuteikimas, ar kaip papildomos apsaugos panaikinimas. Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 17-18) nurodo, kad šiuo nagrinėjamu atveju Direktyvos 2004/83/EB nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo netaikytinos, nes atsakovas nagrinėjo prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo. Toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Direktyva 2004/83/EB, skirtingai nei Tvarkos aprašo 81 punktas, nenustato jokių aiškiai laike apibrėžtų papildomos apsaugos suteikimo terminų. Sisteminis, loginis ir teleologinis Direktyvos 2 straipsnio e) punkto, 15 ir 16 straipsnių aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog papildomos apsaugos suteikimas siejamas su konkrečios grėsmės buvimu ir ji turi būti suteikiama visam laikotarpiui, kurio metu egzistuoja grėsmė ar grėsmės, sudarančios papildomos apsaugos suteikimo pagrindą. Priešingas minėtų Direktyvos normų aiškinimas reikštų, jog nacionalinėje teisėje nustačius konkretų papildomos apsaugos terminą, kuris nebūtinai sutaps su Direktyvos 15 straipsnyje nurodytų grėsmių buvimo trukme, Direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos garantijos prarastų savo praktinę reikšmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio pavadinime expressis verbis kalbama apie „papildomos apsaugos panaikinimą“, tuo tarpu šio straipsnio 1 dalyje sakoma, jog „asmuo ... nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės ... nustoja egzistuoti“. Todėl darytina išvada, jog, tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje, konkretaus asmens atžvilgiu priėmus sprendimą konkrečiam terminui suteikti papildomą apsaugą, vėlesnis po tokio sprendimo priimtas naujas sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos traktuotinas kaip papildomos apsaugos panaikinimas, kuriam iš esmės taikytinos Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Direktyvos 2004/83/EB nuostatos.

Pereinant konkrečiai prie pareiškėjos atžvilgiu priimto ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimo, būtina įvertinti kelis aspektus.

Kaip minėta, byloje nekyla ginčo, kad pareiškėjai 2005-2008 m. pagrįstai buvo suteikta papildoma apsauga dėl nestabilios padėties Čečėnijoje. Todėl a priori darytina išvada, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą panaikinti/nebeužtikrinti papildomos apsaugos pareiškėjai, atsakovas privalėjo nustatyti Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte, jį aiškinant Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnio nuostatų kontekste, nurodytas aplinkybes, t. y., kad Čečėnijos Respublikoje įvyko esminių permainų, rodančių, jog nebėra realios grėsmės pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio.

Atskleidžiant „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio“, sąvokos turinį, pažymėtini keli aspektai. Visų pirma svarbu įvertinti, kokios aplinkybės yra papildomos apsaugos suteikimo pagrindas. Šiuo aspektu, kiek tai susiję su nagrinėjama byla, pastebėtina, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas papildomos apsaugos suteikimą sieja su karinio konflikto buvimu kilmės valstybėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009). Tokios pozicijos, aiškindamas Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punkto nuostatas, laikosi ir ETT (žr. 2009 m. vasario 17 d. sprendimą Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07, Rinkinyje dar neskelbtas). Šiuo atveju pažymėtina, kad nors Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „paplitusi prievarta“, Direktyvos 15 straipsnio c) punkte vartojama „neapgalvoto smurto“ (angl. „indiscriminate violence“; pranc. „violence aveugle“) sąvoka. Taigi Direktyvos 15 straipsnio c) punkte grėsmė konkrečiam asmeniui siejama su aklo, neapgalvoto smurto (t. y. smurto, kuriuo nesiekiama kėsintis į konkretų individą dėl jo asmeninių savybių, jo asmeninės situacijos) buvimu, kuri iš esmės yra vykstančio ginkluoto konflikto išdava (ETT sprendimo Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie 33-40 punktai).

Be to, dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina platesnį papildomos apsaugos suteikimo pagrindą nei Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punktas, nes Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimas siejamas ne tik su karinio konflikto metu kylančios neapgalvoto smurto grėsmės buvimu, bet ir su realios grėsmės asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kurią sukelia sistemingų žmogaus teisių pažeidimų darymas pareiškėjo kilmės valstybėje, buvimu. Taigi, šiuo atveju nėra vienareikšmiško reikalavimo nustatyti, jog reali grėsmė kyla būtent dėl vykstančio ginkluoto konflikto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1076/2007).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aiškinant „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio“ (angl. „change of circumstances is of such a significant and non-temporary nature”; pranc. “du changement de circonstances, en déterminant s'il est suffisamment important et non provisoire”) sąvoką turi būti atsižvelgiama inter alia į Direktyvos 2004/83/EB parengiamuosius darbus, taip pat į ETT praktiką. Direktyvos projekto (COM (2001) 210 galutinis) aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodoma, jog situacija, kuri pasikeitė, bet kuri ir toliau rodo nepastovumo ženklus, savo esme nėra ilgalaikio pobūdžio. Minėtame Direktyvos projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad privalo būti nustatyti objektyvūs ir patikrinami įrodymai, jog toje šalyje bendrai gerbiamos žmogaus teisės, ir, konkrečiai, kad faktoriai, kurie sukėlė pagrįstą papildomos apsaugos gavėjo baimę nukentėti, yra ilgam laikui suvaldyti ar pašalinti (angl. „are durably suppressed or eliminated“). Pažymėtina ir tai, kad tokį Direktyvos 2004/83/EB nuostatų aiškinimą patvirtina ir ETT praktika. 2010 m. kovo 2 d. sprendime A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08, Rinkinyje dar neskelbtas) ETT, aiškindamas Direktyvos 2004/83/EB 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikis“ sąvoką, kuri analogiška Direktyvos 15 straipsnio c) punkte įtvirtintai sąvokai, nurodė, jog „aplinkybių pasikeitimas yra „svarbus ir nelaikino pobūdžio“ direktyvos 11 straipsnio 2 dalies prasme, kai veiksniai, kuriais buvo grindžiama pabėgėlio baimė būti persekiojamam, gali būti laikomi pašalintais ilgam laikui“ (angl. „permanenty eradicated“; pranc. „durablement éliminés“) (sprendimo A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką 73 punktas).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo, nagrinėjamu atveju privalėjo būti vienareikšmiškai nustatytos dvi faktinės aplinkybės: pirma, kad dėl pasikeitusių aplinkybių kilmės valstybėje nebeliko realios grėsmės pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir, antra, kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio.

Šiuo požiūriu pastebėtina, jog ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus, konstatavo, jog, atsižvelgiant į pastaruoju metu Čečėnijos Respublikoje įvykusius pasikeitimus, bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje situacija negalima vadovautis, ir turi būti atsižvelgta į tai, kokią tai įtaką turi asmeniui jo gyvenimui kilmės valstybėje. Ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus, be kita ko, rėmėsi 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 (Migracijos departamento b.l. 214-225) pateikta informacija, įskaitant ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro pozicija dėl prieglobsčio prašytojų iš Čečėnijos Respublikos. Vertinant atsakovo priimtą ginčijamą sprendimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą pirmiau analizuoto teisinio reguliavimo požiūriu pažymėtina, kad juose išdėstyti argumentai nėra visiškai korektiški tuo požiūriu, kad nėra aiškiai atskiriamos ir atskirai analizuojamos dvi pirmiau minėtos faktinės aplinkybės, konkrečiai, eksplicitiškai nėra vertinamas pasikeitusių aplinkybių svarbos ir ilgalaikio pobūdžio aspektas. Vis dėlto, šis atsakovo ginčijamo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas nėra esminis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir konstatavo, jog dėl pasikeitusios padėties Čečėnijos Respublikoje bendrais pagrindais, nevertinant su konkrečiu pareiškėju susijusių individualių aplinkybių, nebėra pagrindo pratęsti papildomą apsaugą. Pabrėžtina, kad 2010 m. gegužės 6 d. nutartyje Nr. A822-604/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 pateiktą informaciją, konstatavo, jog aplinkybės dėl paplitusios prievartos savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai atsižvelgiant į konkrečias rizikos grupes. Taigi LVAT kolegija minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, jog Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija, ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą jog Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, todėl kiekvieno pareiškėjo prašymas privalo būti vertinamas individualiai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja grėsmės jai buvimą taip pat sieja su faktine aplinkybe, jog jos brolis I. E. dėl savo darbo milicijoje susilaukė grasinimų iš kovotojų, o jam pasitraukus iš milicijos – ir iš milicijos pareigūnų. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas dėl šios priežasties buvo sumuštas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-697/2010) laikomasi nuostatos, jog teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas ir 2005 m. vasario 17 d. (Migracijos departamento b.l. 39-46), ir prieš priimdamas ginčijamą sprendimą pareiškėją apklausė (Migracijos departamento b.l. 205-206), o pareiškėja paaiškino, jog broliui išėjus iš darbo du kartus per savaitę buvo mėtomi grasinantys rašteliai, buvo grasinama, kad bus išvesti artimieji. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai tiesiogiai jokių grasinimų ar smurto veiksmų nepatyrė. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų dėl jos priklausymo rizikos grupėms. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su jos broliu I. E., buvo kritiškai įvertintos Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo pareiškėjos motinai (2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1274/2010), taip pat dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjos tėvui (2010 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-604/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjams A. E. ir E. E., kaip nepilnamečiams pareiškėjos vaikams, kylančios grėsmės neatsiejamos nuo pareiškėjai E. E. kylančių grėsmių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog minėtų nepilnamečių pareiškėjų bylose priimtini sprendimai turi būti analogiški tam, kuris priimtas jų motinos atžvilgiu.

Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad pareiškėja negali grįžti į kilmės valstybę, todėl apeliaciniai skundai atmestini.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas išvadas teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. E., A. E. ir E. E. įstatyminės atstovės E. E. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas