Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl neigiamų išgyvenimų, streso, nepatogumų, orumo pažeminimo, emocinių sunkumų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį sukėlė blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1-e sektoriuje kamerų tipo patalpose nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2018 m. vasario 2 d. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros buvo perpildytos.

Atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 19 d., nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 2, kurios plotas 36,43 kv.m, kameroje buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 6,08 kv.m iki 7,29 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16, kurios plotas 7,87 kv. m, joje buvo laikomi su asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,94 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 16,19 kv. m, joje buvo laikomi 2 asmenys, todėl pareiškėjui teko 8,10 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 16,16 kv. m, kameroje buvo laikomi 4 asmenys, todėl pareiškėjui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,16 kv. m, joje buvo laikomi 4 asmenys, todėl pareiškėjui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 9, 30-31, 29). Gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros buvo avarinės būklės, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, elektros instaliacija vietomis buvo atvira, stiklai suskaldyti, todėl buvo šalta.

Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad Pravieniškių PN-AK kameros yra avarinės ar antisanitarinės būklės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, tačiau informacija apie atliktus remontus nekaupiama. (b. l. 9-10, 30-31). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų įrengimą ir priežiūrą, todėl jais remiasi. Duomenų, kad buvo sudaužytas ar skilęs lango stiklas, ko pasėkoje, pareiškėjo įsitikinimu, jam teko kęsti šaltį, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ar reiškė pretenzijas dėl skilusio stiklo pakeitimo nauju ar buvusio kameroje šalčio. Atsakovo atstovas nurodė, jog sudaužyti langai nedelsiant keičiami, t. y. kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, kurios metu užfiksuoti pažeidimai dėl langų ar elektros instaliacijos šalinami nedelsiant. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad kameros neremontuotos, todėl pareiškėjo teiginys dėl kamerų avarinės būklės atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerų tipo patalpose, buvo netinkamas apšvietimas, naktinis apšvietimas buvo per ryškus, nebuvo ventiliacijos, veisėsi pelėsis, patalpų švarai, tvarkai palaikyti nebuvo išduodamas inventorius bei priemonės, iš sanitarinio mazgo į patalpą sklido nemalonus kvapas.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Remiantis Pravieniškių PN-AK 2018 n. gegužės 29 d. pažyma Nr. 88-235 (b. l. 30-31), kamerų tipo patalpos vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas atidarant langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo atstovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjui laikymo Pravieniškių PN-AK metu nesiskundus dėl netinkamos ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, pelėsio gyvenamosiose patalpose, teismo vertinimu, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais turėjo pareigą tinkamai valyti ir prižiūrėti patalpas, kad jose nesirastų pelėsio. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo vėdinimo, pelėsio buvimo ant patalpų sienų ir lubų atmeta kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog kamerose nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovo į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 88-235 patvirtino, kad 1-ojo sektoriaus karantino patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas (b. l. 30-31). Pažymėtina, kad duomenų apie karantino patalpos ir kamerų pareiškėjo kalinimo jose metu dirbtinį dieninį ir naktinį apšvietimą, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes jo buvimo šioje kameroje laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl karantino kameros netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsakovo atstovas nurodė, jog dušo patalpoje sienelės neįrengtos (b. l. 31).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo įrengta sėdimų klozetų. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo naudojimas tupimu tualetu būtų apsunkintas, todėl pareiškėjo argumentai klozetų neįrengimo atmetami.

Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 88-235 (b.l. 30-31) patvirtina, kad dušinėje įrengta mechaninė vėdinimo sistema, nuteistųjų sugadinti ar sulaužyti vandens maišytuvai ar dušo galvutės nedelsiant taisomi. Dušinės patalpos nuolat valomos, kad neatsirastų pelėsis. Dušinėje esanti nuotekų sistema tvarkinga, o jai užsikišus ji nedelsiant valoma. Dušinėje įrengtas dirbtinis apšvietimas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų dušinės patalpų (drėgmės, pelėsio jose ir kt.) atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog kamerose prie stalo trūko vietos, todėl turėjo valgyti atsisėdęs ant lovos. Pareiškėjas neneigia, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas stalai ir suolai buvo, teisės aktai nereglamentuoja kameroje esančių stalų dydžio, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.