Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-29 · Administracinė byla Nr. I-8977-821/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-29
Bylos Nr.
I-8977-821/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02737-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8977-821/2015Proceso Nr. 3-61-3-02737-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012-05-30 iki 2015-05-30. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis, dėl ko patyrė didelį stresą, negatyvias emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kitų negatyvių reiškinių, kurių iki šiol negali pamiršti. Nurodė, kad pablogėjo pareiškėjo regėjimas, išbėrė kūną, tačiau gydytojas į tai nereagavo, nepaskyrė jokių vaistų, dėl ko pareiškėjas nebuvo išgydytas. Kalint Lukiškių TI-K kamerose, pareiškėjui teko mažiau ploto nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124. Minėtame įsakyme nurodyta, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Taip pat pažymėjo, kad nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010). HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose kalintiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka. Minėtos normos 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų su oro šalinimo sistema. HN 76:2010 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procento, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Panašios rekomendacijos numatytos ir Europos kalėjimų taisyklėse. Pavyzdžiui, minėtų taisyklių 18 punkte nustatyta, kad kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma privatumui, bei atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač gyvenamosios patalpos plotui, kubinei oro talpai, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai.

Pažymėjo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose, jam teko ne daugiau kaip 1 kv. m. ploto. Kamerose buvo po dvi dviaukštes lovas, kurios užimdavo didelę dalį gyvenamojo ploto. Lovos plotis – 80 cm, ilgis – 210 cm. Kamerose esančių kriauklių matmenys yra 45x30 cm, unitazas užima apie 1 kv. m, o veidrodžio ir lentynėlės išvis nebuvo. Niekada nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl pareiškėjas turėjo būti prietemoje, o degant dieninei lempai, buvo dirginamos pareiškėjo akys, nusilpo pareiškėjo rega, dėl ko sumažėjo galimybė skaityti ir rašyti. Pareiškėjas tokiose kamerose buvo priverstas gulėti arba stovėti, skaudėdavo akis, sukosi galva, dėl ko norėjosi mirti. Kamerose trūko oro, nes ne visada pavykdavo atidaryti langą, kadangi prie pat lango yra pritvirtintos grotos. Jei langą pavykdavo atverti apie 20 cm, kamera vis tiek nesivėdindavo. Kamerose esančios ventiliacijos neveikia, ventiliacijos angos užsikišusios, todėl nėra oro srauto. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamosiose patalpose, atskiros ventiliacijos nėra, todėl nepakenčiamas kvapas pasinaudojus tualetu pasklisdavo po visą kamerą.

Kameroje pareiškėjas buvo priverstas išbūti 23 valandas per parą ir tik 1 valandą per parą buvo išvedamas pasivaikščioti į kiemelį. Lukiškių TI-k administracija niekaip neišsprendžia kalinamųjų, laikomų tardymo izoliatoriaus kamerose, užimtumo problemų. Didelius nepatogumus sukeldavo ir tai, kad kameroje įrengti mygtukai pareigūnams iškviesti buvo sugadinti arba tokių mygtukų išvis nebuvo. Todėl išsikviesti pareigūną būna labai sunku arba išvis neįmanoma.

Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimo metu nuteistieji iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurios yra numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 7–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012-06-14–2012-06-18, 2012-06-27 ryte, 2013-04-06–2013-04-08, 2013-04-22 ryte, 2013-06-08–2013-06-10, 2013-06-19, 2013-07-05, 2013-08-23, 2014-03-04–2014-03-06, 2014-03-21, 2014-07-01–2014-07-02, 2014-11-21–2014-11-23, 2014-12-11 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Taip pat laikotarpiais 2012-06-19–2012-06-26, 2012-06-28–2012-12-11, 2012-12-13–2013-02-19, 2013-02-21–2013-04-05, 2013-04-09–2013-04-10, 2013-04-15–2013-04-19, 2013-04-23–2013-06-07, 2013-06-11–2013-06-18, 2013-06-20–2013-07-05, 2013-07-26– 2013-08-23, 2013-08-26–2014-03-04, 2014-03-07–2014-03-21, 2014-03-25–2014-07-01, 2014-07-03–2014-07-17, 2014-07-18–2014-11-21, 2014-11-24–2014-12-11 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs į kitas laisvės atėmimo vietas.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų kiekis yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti, o tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad kalinamieji neretai piktybiškai griauna atitvarines sieneles, skiriančias tualetą nuo miegamųjų vietų. Lukiškių TI-k kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjas skundus grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, yra nekonkretūs.

Pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 156,158-159). Pareiškėjas nurodė, jog bylą prašo nagrinėti jam nedalyvaujant. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl teismas bylą nutarė nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b.l. 161).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Atsakovo atsiliepimo duomenimis (b. l. 7-13) apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus nustatyta, kad pareiškėjas 2012-06-14 atvyko į Lukiškių TI-K, 2012-06-19 išvyko į Alytaus areštinę, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2012-06-26, 2012-06-28 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio vėl į Lukiškių TI-K grįžo 2012-12-11, 2012-12-13 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2013-02-19, 2013-02-21 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio grįžo 2013-04-05, 2013-04-09 išvyko į Alytaus areštinę, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2013-04-10, 2013-04-15 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2013-04-19, 2013-04-23 išvyko į Alytaus areštinę, 2013-06-07 iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K grįžo 2013-06-07, 2013-06-11 išvyko į Alytaus areštinę, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2013-06-18, 2013-06-20 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2013-07-05, 2013-07-26 išvyko į Vilniaus pataisos namus, iš kurių į Lukiškių TI-K grįžo 2013-08-23, 2013-08-26 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2014-03-04, 2014-03-07 išvyko į Vilniaus pataisos namus, iš kurių į Lukiškių TI-K grįžo 2014-03-21, 2014-03-25 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2014-07-01, 2014-07-03 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2014-07-17, 2014-07-18 išvyko į Vilniaus pataisos namus, iš kurių į Lukiškių TI-K grįžo 2014-11-21, 2014-11-24 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K grįžo 2014-12-11, 2014-12-12 išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2014-12-12 Lukiškių TI-K praleido 68 dienas.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo M. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, byloje yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT praktikoje yra konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje K. prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas ir taip buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus.

Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu metu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto.

Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012-06-14 iki 2012-06-19, nuo 2012-06-26 iki 2012-06-28, nuo 2012-12-11 iki 2012-12-13, nuo 2013-02-19 iki 2013-02-21, nuo 2013-04-05 iki 2013-04-09, nuo 2013-04-10 iki 2013-04-15, nuo 2013-04-19 iki 2013-04-23, nuo 2013-06-07 iki 2013-06-11, nuo 2013-06-18 iki 2013-06-20, nuo 2013-07-05 iki 2013-07-26, nuo 2013-08-23 iki 2013-08-26, nuo 2014-03-04 iki 2014-03-07, nuo 2014-03-21 iki 2014-03-25, nuo 2014-07-01 iki 2014-07-03, nuo 2014-07-17 iki 2014-07-18, nuo 2014-11-21 iki 2014-11-24, nuo 2014-12-11 iki 2014-12-12 kamerose Nr. 119, 400, 107, 270, 310, 111, 318, 114, 365, 274, 254, 121, 362, 116, 252, 125, 317, 118, 312, 109, 105, 115. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-06-26, 2012-06-27, 2012-12-11 – 2012-12-12, 2013-02-19-2013-02-20, 2013-04-05, 2013-04-10-2013-04-14, 2013-04-19-2013-04-21, 2013-06-07, 2013-06-18, 2013-07-06-2013-07-25, 2013-08-24-2013-08-25, 2014-03-22-2014-03-24, 2014-07-17 (b.l. 8–9), t.y. 44 dienas. Per visą 68 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 24 dienas, o 44 dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad didesnę dalį per visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, kaip pareiškėjas nurodė skunde, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atsakovas atsiliepime sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog kameros buvo blogai vėdinamos, jose trūko oro, kadangi kamerose įrengti langai nepritaikyti tinkamam kamerų vėdinimui.

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip išvengiant šviežio oro trūkumo. Pažymėtina, kad VVSC 2012-06-22, 2012-07-12, 2012-08-27, 2012-11-21, 2012-11-21, 2012-05-30, 2012-09-06, 2013-06-07, 2013-12-18, 2013-05-17, 2014-11-27 ir kt. patikrinimo aktuose nurodė, kad kamerose Nr. 400, Nr. 119, Nr. 107, Nr. 109, Nr. 111, Nr. 115, Nr. 254, Nr. 121, Nr. 116, Nr. 105, Nr. 125 (b. l. 22-23, 24-25, 32-33, 35-37, 38-40, 49-52, 53-54, 55-63, 76-78, 91-93, 98-100, 103-104, 105-108, 130-134), kuriose gyveno pareiškėjas, pažeidimų dėl šių kamerų vėdinimo nenustatyta. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, dėl ko pareiškėjas turėjo būti prietemoje. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 Lx, o 23 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Į bylą pateiktame VVSC 2014-11-27 patikrinimo akte (patikrinimas pradėtas 2014-11-20, baigtas 2014-11-20 ir 2014-11-27) (b. l. 130-137) nustatyta, kad kameroje Nr. 105 dirbtinė apšvieta buvo 97,7 lx, tai neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 105 buvo kalinamas 2014-07-07 ir laikotarpiu nuo 2014-11-21 iki 2014-11-24. Darytina išvada, kad pareiškėjui kalint kameroje Nr. 105 laikotarpiu nuo 2014-11-21 iki 2014-11-24 buvo pažeisti HN 76:2010 22 punkto reikalavimai.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas kamerose, o ne atskiroje patalpoje, sanitariniame mazge nėra nei veidrodžio, nei lentynėlės, sanitarinis mazgas neturi atskiros ventiliacijos. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Į bylą pateiktame VVSC 2012-09-06 patikrinimo akte (b.l. 55-63) nurodyta, kad kameroje Nr. 254 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamosios patalpos atskirtas betonine sienele ir užuolaida, 2012-09-10 patikrinimo akte (b. l. 64-65) nurodyta, kad kameroje Nr. 310 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamojo ploto yra atskirtas betonine sienele. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyti reikalavimai nepažeisti. Tačiau atsiliepime į skundą atsakovo nurodyti argumentai, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų, patvirtina pareiškėjo teiginius, kad prie tualeto nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) ir veidrodžio. Atsakovas atsiliepime taip pat nepaneigė pareiškėjo argumento, kad sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti HN 76:2010 21 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų arba jie buvo sugadinti. Dėl signalinių mygtukų kamerose nebuvimo pažymėtina, kad juos įtvirtinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punktas nuo 2010-01-27 neteko galios, vadinasi, nuo 2010-01-27 reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus nebegalioja. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo nurodomo netinkamo gydymo (vaistų nepaskyrimo) pažymėtina, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius), o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos, o ne administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškia reikalavimus ne gydymo įstaigai, o Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, kuri nėra atsakinga už sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo buvimo ginčo laikotarpiui Lukiškių TI-K sąlygos, išskyrus ploto, pakankamo apšvietimo (tris dienas) reikalavimus ir veidrodžio, spintelės bei atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimą, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo itin ilgas, periodiškai sudaro iš viso 44 dienas (pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 24 dienas iš 68). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Todėl, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą minimalų gyvenamąjį plotą, apšvietimo reikalavimus, baldų nepritaikymą apgyvendinamų asmenų skaičiui, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo miegas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Šiuo atveju esminis kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimas iš esmės sąlygojo ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus nepatogumus. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. – 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt, nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, nuo 2015 m sausio 1 d. – 300 Eur), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 44 dienas) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 308 Eur.

Pareiškėjui išaiškintina, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsniu ir 129 straipsniu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 308 Eur (tris šimtus aštuonis eurus) sumą neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė