- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-16
- Bylos Nr.
- AS-288-438/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00104-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- M. A.
- Trečiasis asmuo
- Radviliškio rajono savivaldybė Radviliškio rajono savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorei dėl neteisėtų veiksmų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2015 m. birželio 29 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. atsakymą į jo pareiškimą kaip neteisėtą dėl to, kad nebuvo atsižvelgta objektyviai į visas aplinkybes; 2) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos jam padarytą neturtinę žalą, padarytą Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. neteisėtu veiksmu.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartimi nustatytas terminas trūkumams pašalinti: patikslinti savo skundą pagal nurodytus ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus reikalavimus, nurodant atsakovą, tai yra institucijos, kurios veiksmus skundžia (administravimo subjekto) pavadinimą, buveinę; nurodant atsakovą, tai yra institucijos, iš kurios prašo priteisti neturtinę žalą, pavadinimą, buveinę; taip pat suformuluoti konkretų reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, nurodyti tikslų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pagrindžiant prašomą priteisti neturtinę žalą, pateikti teismui banko kvitą, įrodantį žyminio mokesčio sumokėjimą arba motyvuotą, atitinkamais įrodymais pagrįstą, prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Šalindamas trūkumus, pareiškėjas 2016 m. sausio 27 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame formulavo tokius reikalavimus: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. (toliau – ir atsakovė) 2015 m. birželio 29 d. atsakymą Nr. S-1307-(8.22) ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo; 2) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, 500 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl priimto neteisėto Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. individualaus administracinio akto.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą priimti atsisakė ir grąžino sumokėtą žyminį mokestį.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia, kad būtų apginta, jo nuomone, pažeista jo teisė naudotis Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio Stadione esančia pagrindine futbolo aikšte, pasak pareiškėjo, nesant viešai laisvai visiems stadiono naudotojams prieinamoje vietoje paskelbtoms taisyklėms. Gindamas šią teisę, pareiškėjas prašo teismo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. atsakymą Nr. S-1307-(8.22) ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, nurodydamas, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. visiškai neįsigilino į faktines ir kitas aplinkybes, kuriomis 2015 m. birželio 18 d. dieną įvyko konfliktinė situacija tarp pareiškėjo ir futbolo trenerio M. U.
Iš esmės pareiškėjas kelia reikalavimą įpareigoti atsakovą nustatyti kitų asmenų, t. y. futbolo trenerio M. U. bei Radviliškio švietimo ir sporto paslaugų centro direktoriaus, veiksmuose tarnybinių nusižengimų sudėtis. Teismas akcentavo, kad kaip tokiu būdu gali būti apginta pareiškėjo subjektyvi, jo manymu, turima teisė naudotis stadione esančia pagrindine futbolo aikšte, pareiškėjas nepaaiškina.
Iš pareiškėjo skundo teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė būtų apginta, jei, pasak pareiškėjo, pareiškėjas būtų apklaustas, būtų paimtas iš jo rašytinis pasiaiškinimas dėl Stadione įvykusios konfliktinės situacijos, būtų išsiaiškinta, kodėl dėl galimai pažeistos viešosios tvarkos pažeidimo/ pažeidimų ne treneris M. U., o pareiškėjas iškvietė policijos pareigūnus, ar treneris M. U. tuo metu buvo darbo metu, ar ne, bei nebūtų bandoma nuslėpti fakto dėl M. U. galimai chuliganiškų veiksmų Stadiono naudotojų atžvilgiu.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo ginčijamame Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. rašte Nr. S-1307-(8.22) pareiškėjui pateikiama informacija apie tai, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai išsiaiškino dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kalbėta su Radviliškio rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriaus vedėju A. S. bei šio skyriaus futbolo treneriu M. U.; M. U. teigė, jog dėl galimai įvykusio incidento, M. A. iškvietė policiją, tačiau pažeidimų M. U. atžvilgiu nebuvo nustatyta (...). Taip pat šiame rašte nurodyta informacija ir dėl teisės naudotis stadionu bei jame esančia futbolo aikštele. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog šis atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių.
Teismas taip pat pastebėjo, kad ginčijamo rašto panaikinimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturėtų, nes, net ir patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir įpareigojus atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent įstaigos, kurioje asmuo dirba, diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013).
Iš pateikto skundo teismas nustatė, jog, pareiškėjo vertinimu, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. birželio 17 d. pareiškimą, adresuotą Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK, kuris 2016 m. birželio 19 d. buvo persiųstas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorei nagrinėti. Iš minėto pareiškėjo 2015 m birželio 17 d. pareiškimo teismas darė išvadą, kad pareiškėjas prašo ištirti galimą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas šiuo atveju taip pat neturi galimybės įpareigoti atsakovą tai padaryti (ABTĮ 88 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015). Taigi, teismo vertinimu, ir šiuo atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas nebūtų priskirtas administracinių teismų kompetencijai.
Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kurią, pasak pareiškėjo, jis patyrė dėl priimto neteisėto Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. individualaus administracinio akto, teismo įsitikinimu, yra išvestinis iš jo nurodomo teisių pažeidimo skundžiamu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. S-1307-(8.22). Nustatęs, kad skundžiamas sprendimas neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir yra nenagrinėtinas teismo, teismas sprendė, kad analogiškai savarankiškai nenagrinėtinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad šioje byloje pareiškėjo skunduose keliami reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundą ir patikslintą skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškimą iš naujo arba išspręsti ginčą kitu įstatymu nustatytu būdu, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad skundžia atsakovo pateikto atsakymo formą ir turinį ir prašo įpareigoti atsakovę iš naujo pateikti atsakymą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
Sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas
Pareiškėjas su patikslintu skundu į pirmosios instancijos teismas kreipėsi, prašydamas: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. atsakymą Nr. S-1307-(8.22) ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo; 2) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, 500 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl priimto neteisėto Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. individualaus administracinio akto.
Pirmosios instancijos teismas ginčijama 2016 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą priimti atsisakė, nurodęs, kad byloje pareiškėjo skunduose keliami reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjo skundžiamo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. atsakymo Nr. S-1307-(8.22) panaikinimas ir atsakovo įpareigojimas pareiškėjui atsakyti iš naujo nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta Šiaulių apygardos administracinio teismo išvada nesutinka.
Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų priimtinumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).
Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Atsižvelgus į šias teises normas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.
Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).
Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Šias išvadas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo administracinėje byloje Nr. A442-548/2010.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui skundė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015 m. birželio 29 d. atsakymą Nr. S-1307-(8.22), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2015 m. birželio 19 d. pareiškimą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui (toliau – ir Policijos komisariatas), kartu persiųstą nagrinėti ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijai (b. l. 6, 34–36).
Pareiškime, į kurį ginčijamą atsakymą pateikė ir atsakovė, pareiškėjas nurodė, kad buvo kliudoma kartu su šeima žaisti Radviliškio miesto centriniame stadione. Atsižvelgęs į tai, kad asmuo, draudęs veiksmus stadione, buvo Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir Sporto paslaugų Centro darbuotojas ar treneris, tačiau stadione buvo ne darbo metu, pareiškėjas prašė ištirti galimą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį.
Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovė, teikdama atsakymą į pareiškimą, visiškai neįsigilino į faktines ir kitas aplinkybes, kuriomis buvo įvykusi konfliktinė situacija, kadangi trenerio veiksmus, pareiškėjo vertinimu, buvo galima traktuoti kaip įžeidinėjimą, grasinimą susidoroti ar kitais būdais padarytą nedidelį chuliganizmą (b. l. 46–48). Akcentuoja, kad pateiktame atsakyme nepadaryta nuorodų į jokius teisės aktus, pareiškėjas asmeniškai nebuvo apklaustas, todėl mano, jog buvo pažeistas objektyvumo principas, konstitucinis principas, kad valdžia tarnauja žmonėms, o pareiškėjui buvo sukelta nepatogumų, nepasitikėjimas savivaldos institucijomis, pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, kadangi nebegalėjo laisvai naudotis stadionu vienas ar su šeima, be baimės, kad vėl bus užsipultas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo skundas dėl atsakovo atsakymo panaikinimo patenka į administracinių teismų kompetencijos sritį (ABTĮ 3 str. 1 d.), kadangi atsakovė, nagrinėdama pareiškime nurodytas aplinkybes ir teikdama atsakymą, inter alia privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje įtvirtintomis administracinės procedūros taisyklėmis.
Pareiškėjas, manydamas, kad minėtas atsakovės atsakymas (administracinės procedūros sprendimas, priimtas išnagrinėjus Policijos komisariato persiųstą pareiškėjo kreipimąsi), pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, turi teisę prašyti teismą spręsti šį ginčą, be kita ko, ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją atlikti veiksmus, kurie įstatymų priskirti jo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, viena vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai vertino skundžiamo akto pobūdį ir su juo susijusius reikalavimus – įpareigoti atsakovę iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo kreipimąsi bei atlyginti netinkamu atsakymu sukeltą neturtinę žalą.
Antra vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dėl 2015 m. birželio 29 d. viešojo administravimo subjekto priimto akto panaikinimo gavo 2016 m. sausio 11 d. – taigi, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Išanalizavusi byloje esančius dokumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 19), todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo, turėtų spręsti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas šį terminą atnaujinti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.