Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-134/2010

Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.3.1

2010 m. rugsėjo 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio misto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas :

- pagal BK 138 str. 2 d. 6 p. – laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Priteista iš E. K. Valstybinei ligonių kasai 567,6 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 1 d., apie 04 val., atvykęs į S. D. ir S. G. g. 39 namo ketvirto aukšto laiptinę, kur iš 72 buto išėjus nukentėjusiajai J. B., panaudodamas fizinį smurtą neteisėtai atėmė J. B. laisvę t.y. stvėrė J. B. už plaukų ir nutempė iki laiptinės aikštelės tarp ketvirto ir trečio aukštų ir ten ją pastūmė, J. B. atsitrenkė į sieną ir pargriuvo. Po to, gulinčią nukentėjusiąją pastvėręs už plaukų, tempė iki pirmo aukšto bei pro laiptinės duris iki tyrimu nenustatyto automobilio, į kurį J. B. įstūmė, ir tęsdamas nusikalstamą veiką, automobiliui, kurį vairavo tyrimu nenustatytas asmuo, važiuojant, automobilio salone sudavė J. B. ne mažiau keturių smūgių į galvą, o automobiliui sustojus tyrimu nenustatytoje vietoje, išstūmė nukentėjusiąją iš automobilio ir pargriuvusiai J. B. įspyrė ne mažiau šešių kartų į įvairias kūno vietas bei vėl įstūmė nukentėjusiąją atgal į automobilį ir nuvežė į tyrimu nenustatyto namo kiemą, kuriame kumščiais sudavęs ne mažiau šešių smūgių į įvairias J. B. kūno vietas bei nukentėjusiąją stipriai pastūmęs į namo sieną, nuvedė nukentėjusiąją į namo vidų ir paguldė kambaryje ant lovos, kur, J. B. prarado sąmonę. Po to, nukentėjusiajai atgavus sąmonę ir gulint ant lovos, per tam tikrus laiko tarpus kumščiu sudavė nukentėjusiajai ne mažiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu iki 5.30 val. suduodamas ne mažiau 28 smūgių, taip kankindamas J. B., padarė poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstoje, rankose, kojose, pakaušyje, kairės akies obuolio junginėje, apatinės lūpos gleivinėje, sumušimus krūtinės ląstoje, pakaušyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei prievarta laikė nukentėjusiąją J. B. tyrimu nenustatytame name iki 2009 m. sausio 1 d. apytiksliai 18.00 val., kuomet tyrimu nenustatytu automobiliu, kurį vairavo tyrimu nenustatytas asmuo, parvežė nukentėjusiąją į jos namus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas skunde neginčija panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją J. B., tačiau nesutinka su jam inkriminuota veikos apimtimi, teigdamas nesudavęs jai 28 smūgių, be to, nesutinka neteisėtai atėmęs laisvę nukentėjusiajai. Ši versija, kurios apeliantas laikėsi ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, nuosprendyje išsamiai išnagrinėta ir paneigta bylos įrodymais. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apelianto skunde nenurodyta. Teismas, vertindamas nukentėjusiajai suduotų smūgių kiekį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad teismo medicinos specialisto išvada nustatyti nukentėjusiajai suduoti 28 smūgiai, sužalojimai padaryti tiesioginiais smūgiais ir negalėjo atsirasti, nukentėjusiajai griūnant (1 t., 141-143 b.l.). Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad ją mušė tik apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, kad prieš nukentėjusiąją būtų smurtavę kiti asmenys, to netvirtina ir pats apeliantas. Esant tokiems įrodymams, skundo argumentas dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus atmestinas.

Nuosprendyje išsamiai aptarta ir nuteistojo veikos kvalifikacija pagal BK 146 str. 2 d. Bylos įrodymais nustatyta, kad apeliantas ne tik mušė nukentėjusiąją, bet ir panaudodamas fizinę prievartą nuvežė nukentėjusiąją į nenustatytą namą ir jame apie 14 valandų tęsė smurtavimą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai išeiti iš šio namo. Šiais veiksmais apeliantas neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai, todėl jo skundo argumentas dėl šios veikos nebuvimo jo veiksmuose atmestinas.

Teismas pagrįstai nustatė apelianto skunde ginčijamą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimų padarymą, apsvaigus nuo alkoholio, kas įtakojo šių veikų padarymą. Tai, kad apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus, patvirtina nukentėjusiosios J. B. ir liudytojos V. G. parodymai, be to, pats apeliantas teigė buvęs išgėręs šampano. Nuosprendyje išsamiai motyvuotos ir aplinkybės, patvirtinančios, kad apelianto apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes už padarytus nusikaltimus, iš esmės teisingai įvertino BK 54 str. 2 d. išdėstytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui. Tačiau teismas nepagrįstai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe ne pripažino tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad E. K. jai atlygino neturtinę žalą, sumokėdamas 2000 Lt. Nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu civiliniame ieškinyje buvo nurodžiusi didesnę reikalaujamą sumą neturtinės žalos atlyginimui, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė, kad R. K. jai sumokėta suma ją tenkina ir ji atsisako civilinio ieškinio. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas dar iki nuosprendžio priėmimo atlygino visą nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti dokumentai patvirtina, kad apeliantas atlygino visą Valstybinei ligonių kasai padarytą turinę žalą. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus duomenis, pripažįsta BK 59 str. 1 d. 3 p. nurodytą aplinkybę lengvinančia R. K. atsakomybę. Iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad viena apelianto atsakomybę sunkinanti ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas buvo reikšmingas veiksnys, lėmęs jam pagal BK 138 str. 2 d. 6 p. paskirtos bausmės, didesnės už sankcijos vidurkį, dydį, todėl, nustačius vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jam už šį nusikaltimą paskirtos bausmės dydis mažintinas. Apeliantui pagal BK 146 str. 2 d. paskirta bausmė nešvelnintina, nes už šį nusikaltimą jam paskirta bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir to sąlygotos neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Tenkinti apelianto skundo prašymą ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Nors apelianto padarytų nusikaltimų sunkumas ir paskirtos bausmės dydis atitinka BK 75 str. numatytas dvi pirmąsias sąlygas, tačiau teismas, nuosprendyje išsamiai įvertinęs apelianto padarytų nusikaltimų pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, padarė teisingą išvadą, kad trečios būtinos sąlygos bausmės vykdymo atidėjimui – pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo - byloje nėra. Apeliantas, skunde prašydamas jam taikyti BK 75 str. 1 d. nuostatas, nurodo du pagrindinius motyvus – tai, kad nukentėjusioji jam atleido dėl prieš ją įvykdytų nusikaltimų ir tai, kad dėl bausmės atlikimo nutrūks jo socialiniai ryšiai. Tačiau šioje byloje nukentėjusiosios, su kuria apeliantas artimai bendravo keletą metų iki nusikaltimų padarymo ir tęsė bendravimą po nusikaltimų, pozicija negali būti reikšmingu kriterijumi, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nes nukentėjusioji dėl savo artimų ryšių su apeliantu negali objektyviai įvertinti nei jo padarytų nusikaltimų, nei asmenybės pavojingumo. Teismas nuosprendyje apsvarstė aplinkybę, kad realus bausmės atlikimas kurį laiką apribos apelianto socialinius ryšius, ir padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje socialinių ryšių ribojimas neišvengiamas, siekiant realizuoti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. numatytu pagrindu – kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju – negali būti tenkinamas, nes tam nėra visų įstatyme numatytų pagrindų. Viena iš būtinų sąlygų šios normos taikymui yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuota išvada, kad apeliantas savo kaltę pripažino tik iš dalies, verčiamas byloje surinktų įrodymų.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti E. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

E. K. pagal BK 138 str. 2 d. 6 p. paskirtą bausmę sumažinti iki dviejų metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 146 str. 2 d., E. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.