Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 24SD11853, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Vlantana“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760303477, galiojantį iki 2025 m. spalio 30 d.

Migracijos departamente 2024 m. sausio 8 d. gautas UAB „Vlantana“ pranešimas Nr. 2401-PRNŠ-0893, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas nebus įdarbintas, kadangi neišklausė mokymų.

Pareiškėjas 2024 m. sausio 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2401-LLG-3882, kuriuo prašė išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu UAB „TR transport“ įmonėje. Prie prašymo pridėtame paaiškinime jis nurodė, kad, gavęs leidimą laikinai gyventi darbui UAB „Vlantana“, atvyko į Lietuvą, tačiau ši įmonė jo neįdarbino, todėl jis susirado kitą darbdavį.

Duomenys apie asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Vlantana“ nebuvo įdarbintas ir taip pat nedirbo jokiose kitose Lietuvos įmonėse. Teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas įsipareigojo per mėnesį nuo leidimo atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 24 d., tačiau pareiškėjas įsipareigojimo neįvykdė ir iki šiol gyvenamosios vietos Lietuvoje nėra deklaravęs.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Vlantana“, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjas šioje įmonėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar kitokių reguliarių pajamų, kurios būtų pakankamos pragyventi Lietuvoje, yra pagrindas teigti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje.

Atsižvelgiant į surinktus duomenis, Migracijos departamentas 2024 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S81042 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S131837 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesiams (3 metams) nuo sprendimo priėmimo dienos. Be to, buvo įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, taikant šį draudimą ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos Sąjungai nepriklausančiose valstybėse, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija). Šie sprendimai nėra skundžiami nagrinėjamoje byloje.

Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 29 d. el. paštu „(duomenys neskelbtini)“ išsiuntė pranešimą Nr. 24SD11853, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie 2024 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 24S131837.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. pranešimu Nr. 24SD11853, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Kaip jau minėta, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Vlantana“ pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, jog pareiškėjas UAB „Vlantana“ nebuvo įdarbintas ir taip pat nedirbo jokiose kitose Lietuvos įmonėse. Teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas įsipareigojo per mėnesį nuo leidimo atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 24 d., tačiau pareiškėjas įsipareigojimo neįvykdė ir iki šiol gyvenamosios vietos Lietuvoje nėra deklaravęs. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Vlantana“, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjas šioje įmonėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar kitokių reguliarių pajamų, kurios būtų pakankamos pragyventi Lietuvoje, yra pagrindas teigti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Vlantana“ nebuvo įdarbintas ir jam nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Tačiau pareiškėjas skunde nurodo, jog nors darbo užmokesčio negavo, tačiau turi lėšų asmeninėje banko sąskaitoje. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Vis dėlto, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. pranešimu Nr. 24SD11853 „Dėl priimto sprendimo“. Teigia, kad atsakovas ginčijamame sprendime nedetalizavo tokio sprendimo priėmimo faktinių ir teisinių pagrindų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Pirmiausia pažymėtina tai, jog pareiškėjui minėtas sprendimas (raštas) nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi šis raštas yra informacinio pobūdžio.

Pažymėtina, kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Pažymėta, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ginčijamą Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. pranešimą Nr. 24SD11853, nustatė, kad šis dokumentas yra informacinio pobūdžio ir todėl negali būti ginčijamas administraciniame teisme. Pažymėtina, kad ginčijamas raštas neturi privalomų elgesio taisyklių, pareiškėjui nesukuria jokių teisinių pasekmių ar teisinės atsakomybės. Tai reiškia, kad raštas nesudaro pagrindo inicijuoti administracinį ginčą, kadangi jis tik informuoja pareiškėją apie Migracijos departamento 2024 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 24S131837, bet neįtvirtina konkrečių pareigų, kurių nesilaikymas galėtų sukelti teisinę atsakomybę. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, informacinio pobūdžio raštai paprastai negali būti laikomi administracinių ginčų objektu, kadangi, kaip jau minėta, jie nepakeičia asmens teisinės padėties ir nesukelia jam teisinių pasekmių.

Taip pat, svarbu paminėti ir tai, jog teismas 2024 m. birželio 6 d. nutartyje dėl skundo trūkumų šalinimo aiškiai nurodė pareiškėjui galimybę ginčyti Migracijos departamento 2024 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 24S81042, kadangi būtent šis sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Teismas taip pat siūlė pareiškėjui nurodyti aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui paduoti ir pateikti atitinkamus argumentus dėl termino atnaujinimo. Tačiau, nepaisant to, jog nors teismas aiškiai nurodė, kad individualioje pareiškėjo situacijoje teisines pasekmes jam sukelia ne Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. pranešimas Nr. 24SD11853, o Migracijos departamento 2024 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 24S81042, pareiškėjas vis tiek nepasinaudojo šiuo pasiūlymu ir neginčijo minėto sprendimo, taip pat nebuvo pateikęs prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas, nors ir turėjęs galimybę ginčyti teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, vis tiek pasirinko skųsti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. raštą, kuris, kaip jau minėta, nesukelia jokių teisinių pasekmių. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai pasirinko ginčyti informacinio pobūdžio dokumentą, nesuformuluojantį pareiškėjui jokios teisinės atsakomybės ar privalomų elgesio taisyklių.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog teismas nutraukia bylą jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. pranešimas Nr. 24SD11853 yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, bei į tai, jog pareiškėjas, nors ir buvo aiškiai paragintas teismo nutartimi ginčyti teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, to nesiekė, konstatuotina, kad administracinė byla, kurioje pareiškėjas reikalavo panaikinti šį pranešimą, negali būti toliau nagrinėjama. Atitinkamai dėl to, jog skundžiamas atsakovo raštas negali būti ginčo objektu administraciniame teisme, todėl administracinė byla, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto nuostatomis, nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Administracinę bylą pagal pareiškėjo F. E. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 29 d. pranešimo Nr. 24SD11853 panaikinimo nutraukti.

Nutartis per septynias kalendorines dienas nuo jos paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.