Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. P. , kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria sustabdytas bylos dėl M. P. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 187 str. 2 d., 129 str. 2 d. 1 p., 7 p., 187 str. 2 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., nagrinėjimas ir M. P. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. 2006 m. sausio 27 d., nuo 16 val. iki 16 val. 40 min., padegė nukentėjusiajam E. M. priklausantį automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusį ūkinio pastato garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bei lentas, sudėtas sandėliuke.

M. P. padegė R. L. priklausančią malkinę, stovėjusią namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, sujungtą su V. A. priklausančiu ūkiniu pastatu.

M. P. padegė R. L. ir V. A. priklausantį medinį, dviejų butų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gaisro metu anglies dvideginiu apsinuodijo ir dėl to mirė mažametis D. L., gimęs 1996 m. rugpjūčio 11 d.

M. P. 2006 m. sausio 27 d., apie 16 val. 40 min., Panevėžio miesto autobusų stoties teritorijoje, esančioje Panevėžyje, Savanorių a. 5, dūrė peiliu M. A. ir E. L. į krūtinę, dėl ko M. A. mirė, o E. L. buvo nežymiai sužalotas.

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 5 d. nutartimi konstatavo, jog M. P. padarė aukščiau aprašytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d., 129 str. 2 d. 1 p., 7 p., 187 str. 2 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., tačiau bylos nagrinėjimą sustabdė ir paskyrė M. P. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pagrindas priimti tokį sprendimą buvo 2006 m. lapkričio 7 d. teismo psichiatrijos teismo, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, jog M. P. šiuo metu serga laikinu psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu be psichozės simptomų, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. M. P. iki pasveikimo reikalingas priverstinis gydymas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Šiame akte taip pat nurodoma, kad spręsti apie M. P. būklę darant nusikaltimus šiuo metu negalima dėl jo dabartinės sunkios būklės. Nutartyje pažymima, jog teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas patvirtino ekspertizės akto išvadas.

Išanalizavęs nutartyje išdėstytus įrodymus (įvykio vietos apžiūros duomenis, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, daiktus, turinčius reikšmės veikų tyrimui), teismas padarė išvadą, kad jų pakanka konstatuoti M. P. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau teismas konstatavo, jog dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje negali vertinti ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes duotų M. P. parodymų, kadangi teismo psichiatrai konstatavo, kad bylos tyrimo metu M. P. sirgo laikinu psichikos sutrikimu ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, t. y. abejojama, ar jis parodymus davė suvokdamas savo veiksmų esmę. Vadovaudamasis BPK 403 str. 1 d. 3 p., teismas priėmė tarpinį bylos nagrinėjimo sprendimą – bylos sustabdymą, galutiniai M. P. padarytų įstatymu uždraustų veikų įvertinimai bus galimi tik po bylos nagrinėjimo atnaujinimo pastarajam pasveikus. Šioje stadijoje teismas konstatavo, kad pakanka įrodymų, jog M. P. padarytose veikose yra prokuroro pareiškime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo M. P. nurodytų baudžiamuoju įstatymu uždraustų veikų požymiai, M. P. po įstatymu uždraustų veikų padarymo sutriko psichika ir dėlto jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl baudžiamosios bylos nagrinėjimas sustabdomas ir M. P. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

Skundu M. P. , kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartį ir nutraukti baudžiamąją bylą. Mano, jog teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos. Anot gynėjo, apygardos teismas nutartyje neanalizavo byloje surinktų įrodymų, juos tik išdėstė ir padarė išvadą M. P. padarius įstatymo uždraustas veikas. Teigia, kad analizuojant įrodymus kyla abejonių, ar M. P. įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus arba ar jo padarytos veikos yra uždraustos įstatymo.

Pasisakydamas dėl padegimų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei mažamečio D. L. tyčinio nužudymo, pažymi, jog M. P. neprisipažino padaręs šiuos nusikaltimus, o parodymai, šiuo metu esant tokios būklės, nelaikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Nesutinka, jog jo ginamojo striukė, sutepta krauju, ir kraujo pėdsakai, rasti įvykio vietoje ar netoli jos, laikytini įrodymais, kad būtent M. P. padegė svetimą turtą nurodytose namų valdose, dėl ko gaisre žuvo mažametis D. L.. Pažymi, jog nenustatyta, kad įvykio vietoje rasta striukė tikrai priklausė jo ginamajam. Abejoja, ar liudytojas V. B. , ranka palytėdamas atpažinimui pateiktas striukes, tikrai galėjo atpažinti M. P. striukę, juo labiau, kad nukentėjusysis E. L. , jam parodžius tas pačias striukes, kategoriškai pareiškė, jog tarp rodomų striukų nėra tos, kurią vilkėjo M. P. . Atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje teismas nutylėjo aplinkybę, kad nukentėjusysis E. L. parodė, jog striukės, paimtos įvykio vietoje, t. y. gaisravietėje, M. P. nevilkėjo. Gynėjas nurodo, kad ant ginamojo rankų ir rūbų aptikti degaus skysčio pėdsakai taip pat nepatvirtina, jog jis padegė svetimą turtą. Akcentuoja, jog neidentifikuota, ar naftos produktai gaisravietėje ir ant M. P. rūbų yra tapatūs. Be to, pastarasis, gyvendamas kaime, tikrai naudojosi degiu skysčiu ūkyje, todėl jo galėjo likti ant kūno ar rūbų. Pabrėžia, kad kaip liudytojai apklausti D. M. , R. P. , kurie iš karto po įvykio bendravo su M. P. , parodė nejautę jokio specifinio nuo jo sklindančio kvapo. Kadangi degus skystis yra lakus ir turi gana aštrų specifinį kvapą, gynėjas mano, jog tikėtina, kad tokio skysčio pėdsakai ant M. P. kūno ir rūbų buvo seni, todėl ir neskleidė kvapo. Be to, ta aplinkybė, kad nuo M. P. nesklido specifinis kvapas, kelia abejonių dėl jo buvimo gaisravietėje, kadangi degėsių kvapas įsismelkia į rūbus, todėl turėtų būti juntamas kitiems asmenims. Pažymi, kad M. P. dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto bėgo nuo jį persekiojusių asmenų, tikėtina, kad bėgo ir pro (duomenys neskelbtini) esančias namų valdas. Teigia, jog jis paaiškino, kad bėgdamas šokinėjo per tvoras, pametė striukę, buvo susižalojęs ranką, todėl galėjo bet kurioje vietoje palikti savo kraujo pėdsakų. Tad, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano nesant pagrindo teigti, jog M. P. padegė svetimą turtą bei tyčia nužudė mažametį D. L. .

Dalyje dėl M. A. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti E. L. , neneigia esant nustatyta, jog M. P. dūrė peiliu M. A. ir E. L. , dėl ko M. A. mirė, o E. L. buvo nežymiai sužalotas. Atkreipia dėmesį, jog nustatyta ir tai, kad M. A. ir E. L. kėsinosi apiplėšti jo ginamąjį, vartojo prieš jį smurtą, be to, E. L. smurtavo ir vėliau (liudytojo E. K. , paties E. L. parodymai), smurtas buvo neteisėtas, akivaizdus, intensyvus, naudojo lazdą. Pabrėžia, jog smurtas tęsėsi ilgą laiką, M. P. grasinta ir Panevėžio autobusų stoties teritorijoje. Pats E. L. parodė kartu su M. A. vijęsis M. P. , norėdamas šį primušti, pasivijęs užsimojo smogti į gyvybei svarbų organą – galvą. Akcentuoja, kad M. P. turėjo teisę gintis, pirmiausia gynėsi bėgdamas, o tam nepavykus – gynėsi peiliu. Teigia, jog tokie M. P. veiksmai yra įstatymo leisti ir neuždrausti (BK 28 str. 1 d.). Gynėjo manymu, apygardos teismas nepagrįstai pripažino esant nustatyta, jog M. P. padarė įstatymų uždraustas veikas ir nepagrįstai skyrė jam priverčiamąją priemonę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė M. P. , kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o M. P. gynėja prašė šį skundą patenkinti.

M. P. , kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš M. P. , kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės skundžia ne nutartį, kuria jo ginamajam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, o įrodinėja M. P. nepadarius jam inkriminuotų nusikaltimų ir prašo nutraukti bylą. Skunde detaliai aptariami įrodymai, kurie, gynėjo manymu, kelia abejones, jog tai M. P. įvykdė nurodytas nusikalstamas veikas arba tvirtina jį veikus būtinosios ginties sąlygomis (nusikalstamos veikos, susijusios su M. A. ir E. L.). Tačiau tokie gynėjo skundo argumentai šiuo metu negali būti nagrinėjami, kadangi šioje baudžiamojo proceso stadijoje įrodymai nėra vertinami ir nesprendžiamas M. P. kaltės klausimas. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 403 str. 1 d. 3 p., bylos nagrinėjimą sustabdė ir M. P. pritaikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 str. 1 d. 3 p.). Tokį apygardos teismo sprendimą nulėmė objektyvūs duomenys apie M. P. psichinę būklę. 2006-09-27-2006-11-07 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83 pateikė išvadą, jog M. P. šiuo metu serga psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu be psichozės simptomų, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalingas priverstinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninė sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Minėtame akte taip pat konstatuota, jog dėl dabartinės sunkios M. P. būklės nėra galimybės spręsti apie jo psichikos būklę nusikaltimų padarymo metu (t. 5, b. l. 64-67). Be to, teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ekspertas psichiatras, kuris patvirtino, jog M. P. serga sunkiu depresijos epizodu be psichozės, nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti. Taip pat parodė, kad yra sulėtėjęs ir nenuoseklus jo mąstymas, blogai kontaktuoja, nesugeba atsakyti į klausimus (t. 5, b. l. 109).

Taigi apygardos teismas, įvertinęs tokias ekspertizės išvadas, konstatavo nesant galimybės vertinti M. P. duotų parodymų apie įvykių aplinkybes ir priėmė tarpinį sprendimą – sustabdė bylą, bei nurodė, kad galutinis M. P. veiksmų įvertinimas bus galimas tik atnaujinus bylą, kai pastarasis pasveiks. Atmetant gynėjo skundą, pažymėtina, kad teismas skundžiama nutartimi nepripažino M. P. kaltu įvykdžius nurodytus nusikaltimus, o tik nurodė, jog pakanka įrodymų, kad jo padarytose veikose yra prokuroro pareiškime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodytų baudžiamuoju įstatymu uždraustų veikų požymiai, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad M. P. po nusikalstamų veikų padarymo sutriko psichika, dėl ko jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir paskyrė M. P. priverčiamąją medicinos priemonę. Tad teismas dėl dabartinės M. P. psichinės būklės, bylos nagrinėjimo nebaigė, todėl gynėjo išdėstyti argumentai, kuriais teigiama, kad jo ginamasis nepadarė nusikaltimų ar veikė būtinosios ginties sąlygomis, nenagrinėtini. Teismas nepriėmė sprendimo pripažinti M. P. kaltu ar jį išteisinti, todėl šiuo atveju nesuprantamas gynėjo skundas ginčyti nesamas teismo išvadas, kuriomis neva buvo konstatuota jo ginamojo kaltė.

Gynėjas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje neva nurodė, jog yra daroma išvada esant įrodyta, kad M. P. padarė jam inkriminuotas įstatymo uždraustas veikas, o tai yra pagrindas skirti jam priverčiamąją medicinos priemonę. Toks gynėjo skundo argumentas yra akivaizdžiai neteisingas, kadangi, kaip minėta, pagrindą M. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę sudarė paaiškėję objektyvūs duomenys apie sutrikusią M. P. psichikos būklę, dėl ko pastarasis nesupranta savo veiksmų esmės, negali jų valdyti, jam rekomenduotas gydymas psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Esant tokiai M. P. būklei, teismas negalėjo įvertinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl, atsižvelgdamas į ekspertų išvadas, sustabdė bylos nagrinėjimą ir paskyrė M. P. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kolegija sutinka su tokiu apygardos teismo sprendimu, o gynėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą. Be to, gynėjas skunde nurodydamas, jog teismas jo ginamajam neva nepagrįstai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę, nenurodo jokių argumentų tokiai savo pozicijai pagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas aptarė duomenis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas taikyti M. P. priverčiamąją medicinos priemonę. Šie duomenys gauti atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, juos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertas, t. y. pateiktos išvados yra patikimos, teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti jų teisingumu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. P. , kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo skundą atmesti.