Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-10 · Administracinė byla Nr. I-4098-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-10
Bylos Nr.
I-4098-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
I. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4098-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-04457-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

I. G. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą po 60,00 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. yra kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Paaiškina, kad visą laiką yra laikomas su dar 3, o kartais ir su 4, 5 asmenimis, todėl minimali ploto norma buvo pažeista gana ženkliai. Nurodo, kad dėl to patyrė dvasinius sukrėtimus, depresiją, stresą, pažeminimą.

2016 m. vasario 3 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas netaikyti senaties termino arba jį atnaujinti (t. II, b. l. 158). Nurodo, kad senaties terminas tokio pobūdžio bylose yra netaikytinas. Paaiškina, kad apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik tada, kai susipažino su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija).

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas nurodė teismui, kad dalyvauti posėdyje nepageidauja (t. II, b. l. 173).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 6–18). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 162).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su netaikytina senatimi, atmetami kaip nepagrįsti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. rugsėjo 8 d. (pagal Lukiškių TI-K spaudą ant voko) (t. I, b. l. 3). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių todėl senaties terminas neatnaujintinas.

Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, galimai kilusią laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. teismui pateikė praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo) minėtu laikotarpiu.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki kreipimosi į teismą dienos (t. y. iki 2015 m. rugsėjo 8 d.) (toliau – ginčo laikotarpis).

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina tik iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. I, b. l. 9–14), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2012 m. rugsėjo 8–12 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,72 kv. m, 2012 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,78 kv. m, 2012 m. spalio 18 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,28 kv. m, dalį 2012 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,31 kv. m, 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas kartu su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 17,02 kv. m, 2012 m. lapkričio 15, 28 d. ir 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjas kartu su kitais 3–5 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7,31 kv. m, 2013 m. sausio 25–27 d. pareiškėjas kartu su kitais 9 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 31,61 kv. m, dalį 2013 m. vasario 7 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,63 kv. m, 2013 m. vasario 8–12 d. pareiškėjas kartu su kitais 3–4 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,18 kv. m, 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėjas su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m, 2013 m. balandžio 23 d. pareiškėjas kartu su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,45 kv. m, 2013 m. gegužės 11–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,87 kv. m, 2013 m. gegužės 21 d. pareiškėjas kartu su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m, 2013 m. liepos 19–25, 27–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,75 kv. m, 2013 m. rugpjūčio 12–28 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,63 kv. m, 2013 m. rugsėjo 13–15 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,87 kv. m, 2013 m. rugsėjo 20–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,63 kv. m, 2013 m. spalio 10–28 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,72 kv. m, 2013 m. lapkričio 14–20 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,84 kv. m, 2013 m. gruodžio 11, 13–18 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m, dalį 2014 m. sausio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. kovo 5, 14–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,33 kv. m, 2014 m. gegužės 22–27 d. ir 2014 m. birželio 5 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,18 kv. m, 2014 m. birželio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,23 kv. m, dalį 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. lapkričio 21–24 d. pareiškėjas kartus su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,79 kv. m, dalį 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,31 kv. m, 2015 m. vasario 21–23 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 17,02 kv. m, 2015 m. balandžio 26–27, 29 d. bei 2015 m. gegužės 1–4, 6–11 ir 20 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,75 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš viso 140 parų (dalį jų – iš dalies) nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (iš viso beveik 5 mėnesius), be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, neatsižvelgiant į baldų užimamą plotą, buvo vos 1,23 kv. m), todėl teismo vertinimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje visgi buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) (dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas savo neturtinę žalą įvardijo kaip patirtą pažeminimą, nepatogumus, depresiją.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Vėlesnėje LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016).

Atitinkamai, atsižvelgiant į LVAT praktiką ir į nagrinėjamoje byloje nustatyto pažeidimo trukmę (beveik 5 mėn.) bei mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atsižvelgiant taip pat ir į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, dažnai nesiekė net 1,5 kv. m), galima teigti, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (neužtikrinant minimalaus pareiškėjui priklausiusio gyvenamojo ploto), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pažymėtina, kad asmens sveikatos istorijos duomenimis pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai nenustatyti, depresijos požymių medikai nepastebėjo (t. I, b. l. 30), nustatyti pažeidimai (dėl ploto trūkumo) nebuvo nepertraukiami, o pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K su skundais ar prašymais ginčo laikotarpiu nesikreipė (t. I, b. l. 20). Vis dėlto, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700,00 Eur, skaičiuojant 5,00 Eur už vieną parą (140 parų x 5,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 60,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis, tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 700,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700,00 Eur (septynis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė