- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-17-458-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- N. S.
- Nukentėjusysis
- I. G.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininko Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S., gim. 1973 m. balandžio 30 d., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 213 str. 1 d., 22 str. 1 d.–182 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. S. nuteistas už tai, kad realizavo suklastotą vertybinį popierių (paprastąjį vekselį) bei pasikėsino savo naudai apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą:
2006 m. gruodžio 8 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdos 3-iajame notarų biure, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, žinodamas, kad 2006-06-22 paprastajame vekselyje 70 000 Lt lapo apačioje ties žodžiais „Pinigų grąžinti nėra galimybių. J. B.“ pasirašė ne J. B., o kitas tyrimo metu nenustatytas asmuo, siekdamas apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, tokį dokumentą pateikė Klaipėdos 13-ojo notarų biuro notarei V. J., po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir gavęs vykdomąjį įrašą dėl nesugrąžintos 70 000 Lt sumos išieškojimo iš mirusiojo J. B. paveldėtojų pagal įstatymą, kreipėsi su prašymu į teismo antstolę M. T. dėl vykdomosios bylos pradėjimo pagal pateiktą vekselį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusioji I. G. kreipėsi į teismą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo proceso sustabdymo.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad veikų, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nėra padaręs. Teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, o kai kurių aplinkybių netyrė visiškai, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Teigia, kad veikos, dėl kurių jis pripažintas kaltu, gali būti padarytos tik tiesiogine tyčia, todėl byloje turi būti neginčijamai nustatyta, kad jis žinojęs, jog vekselis yra suklastotas (jei jis iš tiesų buvo suklastotas), ar panaudodamas tokį vekselį tyčia siekė apgaulės būdu pasisavinti didelės vertės svetimą turtą. Nuosprendyje nurodyta, kad jis veikęs tyčia bei kryptingai, tačiau neaišku, kokiais konkrečiais bylos duomenimis remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Priešingai, byloje yra pakankamai duomenų ir akivaizdžių tiesioginių bei netiesioginių įrodymų apie tai, kad jis su J. B. buvo sutaręs iš jo pirkti žemę, iš anksto mokėjo jam pinigus, kad šis žemės neparduotų kitiems asmenims, rūpinosi žemės sklypo dokumentų tvarkymu. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad jis buvo turėjęs išankstinį planą pasisavinti svetimą turtą. Visi jo atlikti veiksmai buvo nukreipti pasiekti vieną tikslą – iš J. B. nupirkti žemę. Teismas vienu iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančiu jo kaltę, nurodė rašysenos ekspertizės išvadą apie tai, jog vekselyje dėl 70000 Lt pasirašė ne J. B.. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad J. B. ilgą laiką gyveno asocialiai, piktnaudžiavo alkoholiu, o tai galėjo turėti įtakos jo rašysenai. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškintasi, kokią įtaką rašysenai galėjo turėti rašymo vieta, rašančiojo poza. Teismas taip pat netyrė ir nesiaiškino žemės sklypo dokumentų tvarkymo aplinkybių. Neapklausė žemėtvarkos skyriaus darbuotojos D. K. bei geodezijos specialisto, nes su šiais asmenimis jis ne kartą bendravęs, jie turėtų žinoti apie jo ir J. B. susitarimus, jam sumokėtas pinigų sumas. Taip pat nebuvo imtasi jokių priemonių nustatyti ir apklausti su J. B. gyvenusios R. B. sugyventinį R. K., ten pat gyvenusį Žėnią, Rimą, dažnai pas J. B. užeinantį Juozą. Minėti asmenys galėjo žinoti apie J. B. iš jo gautas pinigų sumas. Visiškai nepagrįsti teismo teiginiai, kad jis sąmoningai nuo notarės ir antstolės nuslėpęs faktą, jog J. B. miręs, ir tai, neva, patvirtina tyčinių veiksmų kryptingumą siekiant užvaldyti svetimą turtą. Nors apklaustas ikiteisminio tyrimo metu to fakto neprisiminęs, tačiau iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad minėto fakto jis neslėpęs, nes antstolė M. T. raštais 2006-12-12 kreipėsi į Klaipėdos rajono Civilinės metrikacijos skyrių ir 2-ąjį notarų biurą su prašymu pateikti duomenis apie mirusįjį J. B.. Šios aplinkybės patvirtina, kad informaciją apie J. B. mirtį ji gavusi iš jo. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad antstolė šią informaciją būtų gavusi iš Gyventojų registro centro. Be to, teismas neįvertinęs aplinkybės, kad pats vekselio turėjimas dar nesuteikia teisės pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Šis dokumentas jo turėtojui suteikia teisę gauti vykdomąjį įrašą, kurį pagal Vekselių įstatymą išduoda notaras. Notarui minėtu įstatymu yra imperatyviai pavesta patikrinti, ar pateiktame vekselyje yra visi būtini rekvizitai, ir tik tada išduoti vykdomąjį dokumentą. Kadangi vekselis buvo be J. B. parašo, notarė pagal įstatymą negalėjo išduoti vykdomojo rašto, tačiau tai padarė. Jei notarė nebūtų išdavusi vykdomojo rašto, dėl skolos išieškojimo jis būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka. Kita vertus, jei teismas nustatys, kad kaltu jis pripažintas pagrįstai, prašo sušvelninti akivaizdžiai per griežtą ir realią laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, neteistas, reali žala J. B. paveldėtojams nepadaryta, R. B. jokių pretenzijų nereiškia.
Nuteistasis N. S. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Nukentėjusioji I. G. ir atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, N. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 213 str. 1 d. išteisinti dėl to, kad jis nepadarė tokios nusikalstamos veikos, kitą jam nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir N. S. priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 329 str. 1 p.).
Pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį sukčiavimas – tai apgaule didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, didelės vertės turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas. Apgaulė turi būti nustatoma kaip būtinas sukčiavimo sudėties požymis ir nurodytos nusikalstamos veikos padarymo būdas. Kaip apgaulės kriterijai yra objektyvios tiesos iškraipymas, tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį ir tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatyta, jog kaltininko nukentėjusiajam ar kitam asmeniui naudota apgaulė pasireiškė esmingai, tai yra, kad apgaulė pastariesiems padarė esminę įtaką apsispręsti dėl veiksmų kaltininko naudai atlikimo. Apgaulė gali pasireikšti minėtų asmenų suklaidinimu ir pateikiant suklastotus dokumentus.
Apskųstu nuosprendžiu N. S. nuteistas už tai, kad siekdamas apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikdamas notarei suklastotą vertybinį popierių (paprastąjį vekselį), gavęs jos vykdomąjį įrašą dėl 70 000 litų išieškojimo iš mirusiojo J. B. paveldėtojų pagal įstatymą ir šį dokumentą pateikdamas antstolei dėl vykdomosios bylos pradėjimo, pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji I. G. kreipėsi į teismą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo proceso sustabdymo.
Iš nusikalstamų veikų aplinkybių apskųstame nuosprendyje išdėstymo galima suprasti, jog N. S. pasikėsino apgaule savo naudai 70 000 litų įgyti iš mirusiojo J. B. turto paveldėtojų. Būtent tai aiškiau buvo nurodyta kaltinamajame akte. Tačiau nuosprendyje aiškiai nenurodyta, kuo pasireiškė tų asmenų suklaidinimas, dėl kurio jie būtų apsisprendę perduoti N. S. nurodytos vertės turtą ar bent manę, kad jis teisę į tą turtą turi. Pažymėtina, kad nusikalstamų veikų aplinkybės nuosprendyje nustatytos ir išdėstytos taip, kad N. S. pasikėsino apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą jau 2006 m. gruodžio 8 dieną suklastoto paprastojo vekselio pateikimo notarei ir vykdomojo įrašo dėl 70 000 litų išieškojimo pateikimo antstolei metu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl to, kad nukentėjusioji I. G. kreipėsi į teismą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo proceso sustabdymo. Tačiau bylos duomenimis nukentėjusioji I. G., manydama, kad nurodytas paprastasis vekselis buvo suklastotas, į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi tik 2007 m. rugpjūčio 21 d. Iki to laiko nuo 2007 m. balandžio 25 d. teisme civilinio proceso tvarka buvo nagrinėjamas I. G. prašymas nustatyti mirusio jos sutuoktinio skolininko J. B. pagal 2006 m. birželio 15 d. bei 2006 m. birželio 22 d. išduotus N. S. paprastuosius vekselius turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalis. Lyginant tokius duomenis ir nuosprendyje išdėstytas aplinkybes reikėtų teigti, kad N. S. pasikėsinimas sukčiauti nenutrūko 2006 m. gruodžio 8 d., o tęsėsi ilgiau negu iki 2007 m. rugpjūčio 21 d. Taigi 2006 m. gruodžio 8 dieną tiesiogiai N. S. jokios apgaulės nukentėjusiajai I. G., taip pat ir jokiam kitam mirusiojo J. B. turto paveldėtojui nepanaudojo, o pateikdamas notarei paprastąjį vekselį ir gavęs vykdomąjį įrašą dėl 70 000 litų išieškojimo bei dėl šio turto išieškojimo kreipdamasis į antstolę tą dieną mirusiojo J. B. paveldėtojų pagal įstatymą turtą įgyti nepasikėsino ir pasikėsinti negalėjo. Nuosprendyje visiškai nepagrįstai teigiama, kad 2006 m. gruodžio 8 d. N. S. gavo vykdomąjį įrašą dėl 70 000 litų išieškojimo iš mirusiojo J. B. paveldėtojų pagal įstatymą, nes vykdomasis įrašas buvo išduotas dėl nurodytos pinigų sumos išieškojimo iš J. B. (t. 2, b. l. 7). Paveldėti 2006 m. liepos 24 d mirusio pastarojo turtą valią buvo pareiškę sutuoktinė I. G. ir duktė R. B., tačiau 2006 m. gruodžio 8 d. šie asmenys mirusiojo turto paveldėję dar nebuvo, to nėra padarę iki šiol. Taigi 2006 m. gruodžio 8 d. N. S. jokiu būdu negalėjo pasikėsinti įgyti mirusiojo J. B. paveldėtojų turtą, nes šis turtas jiems dar nepriklausė. Pažymėtina, kad sukčiavimo objektu laikoma kiekvieno konkretaus asmens turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo privalo įvykdyti. Todėl, nustačius, jog kaltininkas pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, jam turi būti inkriminuotas pasikėsinimas įgyti konkretaus asmens nuosavybę. Pabrėžtina, jog R. B. niekada nepareiškė, jog N. S. prieš ją kaip vieną iš dviejų mirusiojo J. B. turto paveldėtojų kėsinosi sukčiauti. Pastaroji ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, be kita ko, parodė, kad 2006 metų vasarą jos tėvas J. B. norėjo parduoti žemę, tuo reikalu pas jį kartu su kitu vyriškiu lankėsi N. S. ir davė tėvui 28 000 litų.
Kaltinamajame akte ir nuosprendyje išdėstytos nusikalstamų veikų aplinkybės galėtų būti pagrindas spręsti klausimą, ar 2006 m. gruodžio 8 d. N. S., kaip nurodyta šiuose procesiniuose dokumentuose, pateikdamas suklastotą paprastąjį vekselį notarei ir gavęs vykdomąjį įrašą dėl 70 000 Lt sumos išieškojimo bei kreipdamasis į antstolę dėl vykdomosios bylos pradėjimo pagal pateiktą vekselį, neįgijo turtinės teisės gauti didelės vertės svetimą turtą. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą, o sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai kaltininkas įsigyja dokumentus, suteikiančius teisę į turtą, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).
Taigi kaltinamajame akte ir nuosprendyje išdėstyta nusikalstama veika ir jos aplinkybės, jeigu jos būtų patvirtintos įrodymais, būtų pagrindas manyti, kad kaltinime N. S. nurodyta veika galėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą kitą, alternatyvų objektyvųjį sukčiavimo sudėties požymį – kaip svetimos turtinės teisės įgijimas. Tokiu atveju N. S. veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, – kaip baigtas sukčiavimas. Tačiau tokiu atveju kaltinime turėtų būti aiškiai įvardytas kitas sukčiavimo sudėties objektyvusis požymis. Tai padaryti būtų galima tik pakeičiant kaltinimą. Tačiau nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais šių klausimų šioje proceso stadijoje spręsti nebegalima. Tai daryti nebūtų ir tikslinga toliau pateikiamais argumentais.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 213 str. 1 d. N. S. nuteistas už tai, kad realizavo suklastotą vertybinį popierių (paprastąjį vekselį) – siekdamas apgaulės būdu įgyti nurodytą svetimą turtą, tokį dokumentą pateikė notarei. N. S. dar buvo kaltinamas tuo, kad tą patį dokumentą suklastojo ir laikė, tačiau už tokius veiksmus apskųstu nuosprendžiu jis nenuteistas, nuosprendyje dėl tokio kaltinimo apskritai nepasisakyta. Dėl to nesant prokuroro ar nukentėjusiosios apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismas kaltinimo N. S. dėl tokių veiksmų padarymo vertinti taip pat negali.
Vertybinis popierius – paprastasis vekselis – yra BK 213 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dalykas. Tikras toks dokumentas yra tiesioginis tam tikro teisinio santykio įrodymas. Suklastotas paprastasis vekselis taip pat turi turėti visus būtiniausius Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje nurodytus paprastojo vekselio rekvizitus. Be šių rekvizitų vekselis apskritai negali būti vertinamas kaip patvirtinantis tam tikrą teisinį santykį. Iš apskųsto nuosprendžio galima suprasti, jog nuteistojo N. S. notarei pateiktas paprastasis vekselis suklastotu vertinamas dėl to, kad jame ties žodžiais „Pinigų grąžinti nėra galimybių. J. B.“ pasirašė ne J. B., o kitas asmuo. Tačiau nuosprendyje nevertinta tai, jog kaip suklastotu įvardijamas paprastasis vekselis neturėjo vieno iš būtino paprastojo vekselio rekvizito – išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašo, kuriuo būtų tvirtinamas pinigų gavimo faktas. Pagal LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 78 str. 1 d. dokumentas, neturintis šio rekvizito, neturi paprastojo vekselio galios. Taigi N. S. notarei pateiktas vekselis negalėjo, negali ir negalėtų būti vertinamas kaip nurodytos pinigų sumos J. B. davimo įrodymas. Pažymėtina, jog N. S. niekada neneigė surašęs nurodyto vekselio tekstą, tik aiškino, kad nurodytoje vietoje pasirašęs pats J. B.. Nors pastaroji aplinkybė neabejotinai paneigta specialisto ir rašysenos ekspertizės išvadomis, nurodytas vekselis dėl būtino rekvizito trūkumo negali būti vertinamas kaip suklastotas dokumentas. Pažymėtina, kad toks dokumentas, jeigu jame būtų kaip išrašiusio paprastąjį vekselį asmens (ne J. B.) parašas, galėtų būti vertinamas ne kaip suklastotas, bet kaip netikras. Esant tokiems duomenims nėra pagrindo teigti, kad N. S., nors ir siekdamas gauti vykdomąjį įrašą, tačiau pateikdamas notarei paprastąjį vekselį, nesantį ir negalintį būti pinigų J. B. davimo įrodymu, realizavo suklastotą tokį dokumentą ir tokiu būdu panaudojo apgaulę. Šiuo atveju daryti priešingą išvadą nėra pagrindas ir ta aplinkybė, jog N. S. notarei nepranešė apie tai, jog J. B. buvo miręs. Nuteistojo notarei pateiktas iš esmės niekinis vekselis jokių pasekmių sukelti negalėjo, jis negalėjo būti pagrindas ir išduoti vykdomąjį įrašą. Tai, kad notarė V. J. savo pareigas atliko netinkamai ir toks įrašas buvo išduotas, nėra ir nebūtų pagrindas daryti išvadą, jog N. S. pasikėsino sukčiauti ar apgaule būtų įgijęs turtinę teisę. Byloje nėra duomenų, kad vykdomasis įrašas buvo išduotas dėl N. S. ir notarės V. J. nusikalstamo bendrininkavimo. Kartu pažymėtina, kad N. S. pagal BK 213 str. 1 d. negalėtų būti pripažintas kaltu ir tuo atveju, jeigu netikrą ar suklastotą paprastąjį vekselį, turintį būtinus tokio dokumento rekvizitus, būtų panaudojęs kaip apgaulės priemonę ir tokiu būdu sukčiavęs. Pagal Teismų praktiką (kasacinė byla Nr. 2K-7-301/2011) tokie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik pagal LR BK 182 straipsnį.
Byloje yra duomenų, kad tarp N. S. ir J. B. buvo tam tikri teisiniai santykiai (sandoriai), susiję su pastarojo ketinimu parduoti N. S. žemės sklypą. Tai rodo J. B. suteiktas N. S. įgaliojimas tvarkyti ir spręsti visus su žemės sklypo išpirkimu, įregistravimu bei kitus su tuo susijusius klausimus (t. 1, b. l. 126), liudytojų parodymai. Nuteistasis aiškino, jog kaip būsimo sandorio avansą J. B. iš viso buvo davęs 85 000 litų, dėl to ir buvę surašyti 2006 m. birželio 15 d. bei 2006 m. birželio 22 d. vekseliai. Įvairūs liudytojai apie N. S. J. B. duotas pinigų sumas rodė skirtingai. Kaip minėta anksčiau, R. B. kalbėjo apie 28 000 litų sumą. G. D. nurodė 18 000 litų, R. K. – 30 000 ir 15 000 litų sumas. Apskųstame nuosprendyje dėl šių aplinkybių pasisakyta prieštaringai – vienoje vietoje teigiama, kad nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, jog N. S. perdavė J. B. 70 000 litų, kitoje vietoje nurodoma, kad teismas neabejoja, kad N. S. būsimo sandorio užtikrinimui galėjo perduoti dalį pinigų, nors jokių rašytinių įrodymų nėra. Pažymėtina, kad 2006 m. birželio 15 d. J. B. vardu išduotas N. S. paprastasis vekselis 15 000 litų sumai teismine tvarka nebuvo ginčijamas, su juo susijusių kaltinimų N. S. pareikšta nebuvo. Tačiau kolegija, nesant N. S. veiksmuose nurodytų nusikaltimų sudėties, nurodytų duomenų dėl pastarojo mirusiajam J. B. pinigų davimo, minėtų asmenų parodymų dėl pinigų sumų nevertina. Tai daryti būtų privaloma tik esant pagrindo manyti apie N. S. sukčiavimą, nes minėtus duomenis reikėtų įvertinti siekiamo gauti turto ar turtinės teisės jam svetimumo aspektu. Tačiau dėl to, kad N. S. nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų nepadarė, nurodyti duomenys gali būti tam tikrų sandorių įrodinėjimo civilinio proceso tvarka dalykas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį N. S. panaikinti ir N. S. pagal LR BK 213 str. 1 d., 22 str. 1 d.–182 str. 2 d. išteisinti dėl to, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – N. S. panaikinti.