Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Lino Šiukštos rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. R. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo V. R. prašymas panaikinti jam itin pavojingo recidyvisto statusą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

3. Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo gautas nuteistojo V. R. prašymas išaiškinti ar jo pripažinimas itin pavojingu recidyvistu galioja, o tuo atveju, jei galioja, prašoma tokį jo statusą panaikinti. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartimi minėto prašymo netenkino, konstatuodamas, jog tiek pagal V. R. veikos padarymo metu galiojusią 1961 m. BK 26 straipsnio 4 dalies redakciją, tiek pagal galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 27 straipsnio 5 dalį, asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu išnykimas yra siejamas su to asmens teistumo išnykimu arba panaikinimu. Teismas pabrėžė, jog V. R. nėra atlikęs jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, todėl nei pagal 1961 m. BK, nei pagal BK nuostatas jo teistumas nėra ir negali būti išnykęs arba panaikintas. Teismo įsitikinimu, dėl šių priežasčių negali būti tenkinamas ir V. R. prašymas panaikinti jam itin pavojingo recidyvisto statusą.

4. Nuteistasis V. R. skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartį pakeisti ir panaikinti jam dar Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. kovo 6 d. nuosprendžiu nustatytą itin pavojingo recidyvisto statusą. Nuteistasis nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 29 d. nutartimi pakeisdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, taip pat panaikino ir V. R. turėtą itin pavojingo recidyvisto statusą. Nuteistasis mano, kad šiuo metu yra priimti teisės aktai, kuriais remiantis būtų galima panaikinti itin pavojingo recidyvisto statusą, jam paskirtą dar vadovaujantis sovietiniu baudžiamuoju kodeksu, t. y. 1961 m. BK.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. skundas atmestinas.

5. Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nuteistojo skundo argumentus, konstatuoja, jog apygardos teismas nuteistojo prašymą išnagrinėjo laikydamasis įstatymo bei tinkamai aiškindamas šiam klausimui išspręsti aktualių baudžiamųjų įstatymų nuostatas ir jų santykį, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

6. Kaip teisingai ir pagrįstai konstatavo žemesnysis teismas, tiek nuteistojo veikos padarymo metu galiojusios 1961 m. BK, tiek galiojančio BK nuostatos iš esmės numatė tas pačias sąlygas, kurioms esant itin pavojingo recidyvisto statusas išnyksta – jis susijęs su asmens teistumo išnykimu arba panaikinimu. Antai, 1961 m. BK 26 straipsnio 4 dalyje (1994 m. vasario 10 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad asmens pripažinimas itin pavojingu recidyvistu panaikinamas, panaikinant jo teistumą. Iš esmės tokios pat nuostatos numatytos ir galiojančio BK 27 straipsnio 5 dalyje – asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. Kaip jau minėta ir skundžiamame sprendime, pagal 1961 m. BK 58 straipsnio 1 dalies 7 punktą, neturinčiais teistumo laikomi itin pavojingi recidyvistai, jeigu jie per 8 metus nuo tos dienos, kurią baigė atlikti bausmę (pagrindinę ir papildomąją), nepadaro naujo nusikaltimo ir jeigu teismas nustato, kad nuteistasis pasitaisė ir nėra reikalo laikyti jį turinčiu teistumą. O pagal galiojančio BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto d papunktį, asmenys nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę laikomi turinčiais teistumą – bausmės atlikimo laikotarpiu ir 10 metų po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai arba jeigu jiems BK 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teistumo laiko sutrumpinimo arba teistumo panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 363 straipsnis, pagal kurį atitinkamą prašymą dėl teistumo laiko sutrumpinimo ar teistumo panaikinimo gali pateikti tik toks asmuo, kuris jau atliko jam paskirtą bausmę (BPK 363 straipsnio 1 dalis).

7. Įvertinusi vis tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. R. padėtį švelninančių baudžiamojo įstatymo pasikeitimų nebuvo priimta. Jo situaciją vertinant tiek veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK, tiek galiojančio BK normų kontekste, akivaizdu, kad V. R., kuris šiuo metu vis dar atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, yra laikomas teistu ir todėl jo turimas pavojingo recidyvisto statusas niekur neišnyko. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 29 d. nutartis, kuria V. R. pakeista bausmės rūšis, jo recidyvui taip pat neturi jokios įtakos – šis statusas išnyks, kai nuteistasis atliks bausmę ir apibrėžtą laiką išbus laisvėje nedarydamas naujų nusikalstamų veikų. Be to, nuteistojo teiginiai apie galiojančių teisės aktų ydingumą neturi jokios įtakos tokiam teismo sprendimui – teismai taiko aktualias teisės aktų nuostatas, o baudžiamoji politika yra išimtinė įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija.

8. Atsižvelgus į visa tai, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartis yra teisinga ir pagrįsta. Žemesnysis teismas tinkamai pritaikė aktualias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir visiškai pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo panaikinti jo turimą itin pavojingo recidyvisto statusą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu ir 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. R. skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.