- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-04-19
- Bylos Nr.
- A-469-309-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J.A.
- Atsakovas
- Telšių rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J.A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005-05-02 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Telšių rajono policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė teismą įpareigoti Telšių rajono policijos komisariatą išmokėti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4476,17 Lt. Pareiškėja paaiškino, kad jai dirbant Telšių rajono policijos komisariate, vadovaujantis 2002-05-20 Vyriausybės nutarimu Nr. 686 ir 2003-01-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 53, nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, neteisėtai taikant darbo užmokesčio indeksavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 2 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, jog 2002 - 2004 metų laikotarpiu, vadovaujantis 2002-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-856 1 straipsnio 3 dalimi, kurios redakcija pakeista 2002-12-10 įstatymu Nr. IX-1243, 2002-05-20 Vyriausybės nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį", 2003-01-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių", Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakymais, pareiškėjai, pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus, buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, dėl to jai neišmokėta 4476,17 litų darbo užmokesčio dalis. Teismo konstatavimu, policijos komisariatas, taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus ir išmokėdamas sumažintą darbo užmokestį, nepažeidė tuo metu galiojusių įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, privalėjo juos vykdyti, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išmtitinė teisė spręsti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu, 2004-12-18 paskelbtu „Valstybės žiniose“, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė ilga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d." prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr. 52 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių'' 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas konstatavo, jog paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą atsakovas vykdo Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią negali būti taikomi aktai, kurie oficialiai Konstitucinio Teismo sprendimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Padaryta išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams, šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tik tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t. y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu sprendimas buvo įvykdytas, jai jau pritaikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas ir išmokėtas sumažintas darbo užmokestis, todėl, teismo nuomone, 2004-12-13 Konstitucinio teismo sprendimo pagrindu atsakovo veiksmai taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir išmokant sumažintą darbo užmokestį negali būti pripažinti neteisėtais. Be to, teismas pažymėjo, kad jis, nagrinėdamas konkrečią bylą, yra saistomas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatų ir negali perimti konstitucinių įstatymo leidėjo funkcijų.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Apeliantė teigia apie tai, kad jai 2002-2004 metais buvo išmokamas ne visas darbo užmokestis, o jį apskaičiuojant buvo vadovaujamasi neteisėtais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686 bei 2003-01-17 nutarimu Nr. 53, sužinojusi tik susipažinusi su Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimu, nes su Telšių rajono policijos komisariato viršininko atitinkamais įsakymais dėl indeksavimo koeficiento taikymo pasirašytinai nebuvusi supažindinta. Apeliantė paaiškina, kad atsiskaitymo lapeliuose jokios nuorodos apie indeksavimo koeficiento taikymą nebuvo. Apie atlyginimo sumažinimą pagal Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį apeliantė nurodo nebuvusi įspėta. Atsakovas jos raštiško sutikimo dėl atlyginimo sumažinimo neprašė, buhalterinėje pažymoje nurodytos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies teisme neginčijo. Be to, teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, jog Telšių rajono policijos komisariatui tam tikru laikotarpiu trūko lėšų pilnam pareigūnų darbo užmokesčio išmokėjimui. Apeliantės teigimu, teismas byloje į jos paminėtas aplinkybes neatsižvelgė, nepagrįstai nesivadovavo bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Atsiliepimas
Telšių rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo teigimu, reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui (pagal Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsnius, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 bei 2005 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 220 valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams įgaliotas atstovauti Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Atsiliepime nurodoma, jog pareiškėja praleido 1 mėnesio kreipimosi į teismą terminą įsakymams, kuriais vadovaujantis jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nuginčyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pažymėta, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakymai, kuriais vadovaujantis pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, jau įvykdyti, o paskutinio sprendimo įvykdymo dieną nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai. Atsakovo manymu, policijos komisariatas nepažeidė teisės aktų, skirdamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, veikė taip, kaip privalėjo veikti to metu galiojusius teisės aktus. Atsakovas pažymi, jog išimtinė teisė spręsti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu. Telšių rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas viso pareiškėjai priklausančio darbo užmokesčio, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju nėra valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas remiasi Konstitucijos aiškinimo moksline doktrina (E.Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma. Teisės problemos, 2003/3, p.8), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimais (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Atkreipiamas dėmesys, jog pagal Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį darbdavys gali keisti darbo apmokėjimo sąlygas, kai toks reguliavimas nustatytas įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjos apeliacinis skundas patenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo patenkinami pareiškėjos reikalavimai dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Pagrindinės įstatymų aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas dėl policijos pareigūnams neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2005 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A1-638/2005. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija taiko šias taisykles.
Pareiškėja šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio, jos reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja skundą teismui padavė 2005 m. kovo 3 d., reikalaudama priteisti darbo užmokestį už 2002 m. liepos – 2004 m. kovo mėnesius; t.y. nepraleido įstatymu nustatyto trejų metų termino skundui paduoti.
Pareiškėja kelia reikalavimus dėl 2002 -2004 metais jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios Telšių rajono policijos komisariate pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio 1 straipsnio 3 dalis 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Telšių rajono policijos komisariato viršininkas priėmė įsakymus, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. prieš Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą).
Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėja šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojos pareigas, tačiau jai nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėjai priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėja yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Priteisti iš atsakovo Telšių rajono policijos komisariato 4476,17 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt šešis litus, 17 cnt) neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjai J. A.
Sprendimas neskundžiamas.