Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-589-785-2015;

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00753-2014-5;

2015 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistojo D. Š. gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d., BK 284 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 145 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą ir skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrinta su 2014 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismo paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš D. Š. 144,81 EUR (500 Lt) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad 2014-05-19 apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, Kauno r., Karmėlavos sen., Karmėlavos II k., terorizavo R. Z., t. y. ne mažiau nei tris kartus – du kartus skambindamas R. Z. į mobilaus ryšio telefoną, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), rašydamas vieną sms pranešimą – grasino jį užmušti, sumušti jo sūnų N. Z. bei užmušti marčią G. Ž., tokiu būdu sistemingai baugino R. Z., naudodamas psichinę prievartą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 2 d.

Be to, D. Š. 2014-05-19 apie 19.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, viešoje vietoje – viešo naudojimo aikštelėje, esančioje Kauno r., Karmėlavos sen., Karmėlavos II k., Vilniaus g. prie daugiabučio namo Nr. 2, kitų asmenų akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų, veikdamas kartu su kitu asmeniu (kurio atžvilgiu 2014-11-28 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės nutarimu atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą), šiam asmeniui du kartus smogiant R. Z. į kairį petį, N. Z. – ne mažiau vieną kartą į veido sritį; du kartus smogė R. Z. į galvos sritį, ne mažiau penkis kartus smogė į kūną, vieną kartą įspyrė į dešinę koją, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ne mažiau vieną kartą smogė N. Z. į veido sritį, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką aštuonis kartus smogė E. L. į kairį petį, elgdamasi vandališkai -–smūgiuodamas nukentėjusiajam E. L. į kairę pusę, o šiam besidengiant kaire ranka – nuplėšė E. L. odinės striukės kairės rankovės dalį, kurios vertė 500 Lt, tęsdamas nusikalstamą veiką, G. Ž. iškvietus policijos pareigūnus, grasino jai, kad „paleis žarnas“, sakė neiti vienai į parduotuvę, nes ją iš parduotuvės „galės parsinešti ant rankų“, taip įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 145 str. 2 d. grindė tik nukentėjusiojo R. Z. parodymais ir mobilaus ryšio telefono operatoriaus pateiktomis R. Z. priklausančio telefono išklotinėmis. Tačiau nepateikė detalios šių įrodymų analizės dėl kiekvieno inkriminuoto psichinės prievartos naudojimo momento, nors kiekvienas nusikaltimo požymis privalo būti įrodytas. BK 145 str. 2 d. požymis žmogaus bauginimas turi būti susijęs su psichinės prievartos naudojimu. Psichinė prievarta BK 145 str. prasme – tai grasinimai šiuo metu ar ateityje panaudoti fizinį smurtą ar sunaikinti turtą. BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo. Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, kuriais siekiama nukentėjusįjį priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nuosprendyje nedetalizuoti ir nekonkretizuoti veiksmai, sudarantys sistemingumo požymio, neatskleistas SMS žinutės turinys. Teismas nepasisakė ir nevertino, kiek rimti buvo tokie grasinimai ir ar realiai nuteistasis galėjo juos įgyvendinti, ar tai buvo momentiniai posakiai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nukentėjusysis R. Z. nenurodė, kad jis išsigando nuteistojo žodžių, taigi jis nemanė, kad jam buvo realus pagrindas bijoti. Kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys 2K-142/2007; 2K.-26/2010) teigiama, kad tik tada galima pripažinti grasinimo realumą, jei nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.

Be to, teismas už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d, padarymą skyrė griežtą laisvės atėmimo bausmę, nors yra kitos alternatyvios bausmės. D. Š. kaltu prisipažino, nukentėjusiųjų atsiprašė, E. L. turtinę žalą atlygino. Nuteistasis gyvena kartu su mama D. Š., kuri yra neįgali, darbingumas yra tik 20 procentų, sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir nuteistasis vienintelis ja rūpinasi. Šiuo metu dirba, turi mažametį sūnų, kuriam moka išlaikymą. Teismui paskyrus atlikti realią laisvės atėmimo bausmę liktų be priežiūros neįgali motina ir negautų materialinio išlaikymo sūnus.

Teismo posėdyje nuteistojo D. Š. gynėja advokatė Irena Sabaitienė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokurorė Jolanta Laurinavičiūtė prašė apeliacinį skundą atmeti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis D. Š. prisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., tačiau nepripažįsta savo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., padarymo bei prašo sušvelninti paskirtą bausmę.

Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, (duomenys neskelbtini)i ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas asmens bauginimas (terorizavimas) yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas suponuoja būtinumą konstatuoti atitinkamą tyčią, t. y. savo veiksmų suvokimą kaip kryptingą grasinimą arba terorizavimą, bauginimą, siekiant sukelti kitam asmeniui baimę ir nesaugumo jausmą. Pažymėtina ir tai, kad grasinimai turi būti realūs – turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti įgyvendinti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan.

Nors nuteistasis savo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d. nepripažįsta, tačiau jo kaltė įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Nukentėjusioji G. Ž. parodė, kad 2014-05-18 dienos metu sutiko D. Š., kuris pasakė, kad G. Ž. gaus į galvą. Kitą dieną D. Ž. paskambino N. Z. ir pasakė, kad ji viena neitų į parduotuvę, nes R. Z. skambino D. Š. ir grasino sumušti. Tą pačią dieną G. Ž., būdama balkone, girdėjo kaip D. Š. sakė, kad paleis jai žarnas, kad jei viena eis į parduotuvę, galės ją parsinešti. Taip pat D. Š. sakė, kad N. Z. ir R. Z. sumuš. Nukentėjusysis R. Z. parodė, kad 2014-05-19 jam paskambino D. Š. ir grasino, kad palauks, kol šis grįš iš darbo ir užmuš, o sūnų irgi sumuš. Skambino visą dieną, apie 10 kartų. Taip pat sakė, kad užmuš G. Ž.. Susitikus su D. Š., įvyko konfliktas, kurio metu D. Š. užpuolė R. Z., N. Z. ir E. L.. Girdėjo kaip D. Š. ginčijosi su G. Ž., kuri buvo balkone. Nukentėjusysis N. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konflikto metu D. Š. grasino užmušti jo sugyventinę G. Ž.. Aptarti liudytojų parodymai patvirtinti ir objektyviais bylos duomenimis. Iš mobiliojo ryšio operatoriaus pateiktų R. Z. priklausančio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog D. Š. iš savo telefono abonento skambino ir rašė sms pranešimus R. Z.. Aptartų įrodymų pagrindu, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog pirmos instancijos teismas D. Š. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., padarymo grindė tik nukentėjusiojo R. Z. parodymais ir mobilaus ryšio telefono operatoriaus pateiktomis R. Z. priklausančio telefono išklotinėmis.

Aukščiau aptarti įrodymai pagrindžia, jog D. Š. grasino R. Z., kad jį užmuš, užmuš ir jo sūnų N. Z. bei sūnaus draugę G. Ž.. D. Š. bauginimas buvo realus ir pasikartojantis. Jis ne mažiau 10 kartų skambino telefonu R. Z., rašė sms žinutes ir grasino užmušti. Aplinkybės, jog buvo skambinama D. Z. ir rašomos sms žinutės neneigia ir pats nuteistasis, kuris patvirtina, kad skambino R. Z. ir pokalbio metu susiginčijo. Be to, susitikus su R. Z. D. Š. viešoje vietoje tęsė savo grasinimus užmušti ir panaudojo fizinį smurtą tiek prieš R. Z., tiek prieš N. Z. ir E. L., kurie buvo kartu. Smurto panaudojimas sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad D. Š. grasinimai gali būti įgyvendinti. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais D. Š. suvokė savo veiksmų kryptingumą siekiant sukelti kitam asmeniui baimę ir nesaugumo jausmą, kadangi sistemingai baugino ne tik R. Z., bet ir jo artimuosius.

Aukštesnysis teismas nepritaria, jog R. Z. neišsigando nuteistojo ir neturėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Atkreipiamas dėmesys, jog R. Z. perspėjo, kad G. Ž. niekur neitų iš namų, kas patvirtina, jog R. Z. išsigando ir manė, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, R. Z. organizavo susitikimą su D. Š. taip siekdamas jį sulaikyti nuo terorizavo.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad D. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 str. 2. ir įrodyti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl nėra pagrindo ir D. Š. išteisinti pagal BK 145 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Pažymima, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Parinkdamas bausmes ir nustatydamas bausmių dydžius D. Š. pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti ir turėdamas neišnykusį teistumą, padarė du tyčinius nusikaltimus iš kurių vienas priskiriamas nesunkių, o kitas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), baustas 10 kartų administracine tvarka. Teismas taip pat įvertino, jog D. Š. praeityje teistas 3 kartus ir jam buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurias visus tris kartus teismas atidėjo, spręsdamas, kad nuteistasis gali pasitaisyti ir BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta bausmių vykdymą atidedant. Tačiau nuteistasis D. Š. savo elgesio tinkama linkme nekoreguoja ir laužo visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, kelia grėsmę aplinkiniams.

Apeliaciniame skunde D. Š. nurodo, jog gyvena kartu su mama D. Š., kuri yra neįgali, sėdi neįgaliojo vežimėlyje, o nuteistasis vienintelis ja rūpinasi. Taip pat nurodo, kad šiuo metu dirba bei turi mažametį sūnų, kuriam moka išlaikymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia aukščiau aptartų išvadų ir negali turėti lemiamos įtakos bausmės rūšiai ir jos dydžiui.

Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už dvi padarytas nusikalstamas veikas skyrė subendrintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su 2014 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus T. T. praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl D. Š. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.