Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir D. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 7 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 puntu, pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. S. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 7 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 7 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 puntu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. ir D. A. solidariai priteista nukentėjusiajai L. Č. 10 000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

K. vaikų globos namų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. B. (mergautinė pavardė K.) paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų atstovės R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai O. Š. paliktas nenagrinėtas.

Iš A. S. ir D. A. solidariai priteista valstybės naudai 700 Lt dydžio išlaidos už nukentėjusiosioms O. Š. ir L. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir D. A. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, kelyje Šiauliai – Kaunas - Šiauliai, taip pat Šiaulių mieste, tiksliau nenustatytose vietose, neatlygintinai davė suvartojimui nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos - MDMA, bei nenustatytą kiekį nenustatytos augalinės kilmės narkotinės medžiagos nepilnametėms A. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), taip šiais veiksmais platino narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametėms A. D. ir L. Č. bei šias nepilnametes lenkė ir pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, t. y. šiais veiksmais A. S. ir D. A. padarė Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad, neteisėtai panaudodamas smurtą, atėmė laisvę nepilnametei A. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. lapkričio 10 d., nenustatytos valandos, automobiliu „WV PASSAT“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), vežiojo nepilnametę A. D. iš Šiaulių į Kauną ir iš Kauno į Šiaulius, neleido A. D. išlipti iš automobilio, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atvežė minėtu automobiliu nepilnametę A. D. iki (duomenys neskelbtini) namo, ten prieš nepilnametę A. D. naudodamas fizinį smurtą – tempdamas ją už rankos bei grasindamas dujiniu pistoletu, įvedė A. D. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jai neleido iš šio buto išeiti iki 2008 m. lapkričio 12 d., 6 val. 30 min., t. y. šiais veiksmais A. S. padarė Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. S. ir D. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 4 punktai).

Dėl Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnio, 264 straipsnio 2 dalies

Vis dėlto tyrimo metu nebuvo surasta ir nenustatyta jokia narkotinė medžiaga, kuri galimai buvo platinta nepilnametėms, tuo pačiu lenkiant ir pratinant jas vartoti ne gydymo tikslais. Neaišku, kokiais objektyviais duomenimis remdamasis, teismas nurodė, jog narkotinė medžiaga buvo augalinės kilmės. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos mini ir kažką rūkiusios (buvo kažkas susukta, „žolė“), ir teigė, jog buvo įpilta kažkas į sidrą (anot A. D., kažkoks skystis), o nukentėjusioji L. Č. užsiminė apie miltelius, kurie buvo pilami į kavą. Teismo nurodyta augalinės kilmės narkotinė medžiaga, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų parodymus, galimai yra siejama su pastarųjų minima „žole“, tokiu būdu niekaip nevertinant teiginių apie galimą neleistinų medžiagų pylimą į kavą bei sidrą. Tad teismo išvada apie tai, kad nuteistieji platino ir lenkė nukentėjusiąsias vartoti nenustatytą augalinės kilmės narkotinę medžiagą yra paremta prielaidomis ir abejonėmis. Tyrimo metu nebuvo paimta ir nustatyta jokia narkotinė medžiaga (nei augalinės, nei kitokios kilmės). Nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuota asmens kaltė turi būti pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, šiuo atveju, kaip matyti, išvada dėl A. S. ir D. A. kaltės platinus ir lenkus vartoti narkotinę medžiagą padaryta remiantis prielaidomis, nenustačius inkriminuotų nusikalstamų veikų dalyko.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.)

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, A. S. ir D. A. iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina, kad jie aukščiau nurodytomis aplinkybėmis neatlygintinai davė suvartojimui nenustatytą kiekį nenustatytos augalinės kilmės narkotinės medžiagos nepilnametėms A. D. ir L. Č..

Taigi A. S. ir D. A. pašalinus iš nuosprendžio, kad jie platino nenustatytos augalinės kilmės narkotinę medžiagą nepilnametėms, lenkė ir pratino jas ne gydymo tikslais vartoti šią medžiagą, laikytina, jog nuteistųjų kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje ir 264 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pasireiškė tuo, kad pastarieji platino, lenkė ir pratino ne gydymo tikslais nepilnametes A. D. ir L. Č. vartoti nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA. Nors apeliantai ir neigia savo kaltę, kategoriškai neprisipažįsta davę nukentėjusiosioms A. D. ir L. Č. psichotropinę medžiagą, tačiau nuteistųjų kaltė yra įrodyta byloje surinktais, teisme tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais, kurių kolegija iš naujo neaptars ir dėl apeliantų kaltę pagrindžiančių įrodymų pasisakys tiek, kiek tai yra susiję su konkrečiais apeliacinių skundų argumentais.

Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis ginčija nukentėjusiosios A. D. parodymus, įrodinėdamas juos esant nenuoseklius ir prieštaringus. Apelianto skunde detaliai aptarti nukentėjusiosios parodymai neleidžia teigti, kad teismas jais vadovavosi nepagrįstai. Neneigtina, kad tam tikros detalės parodymuose skiriasi, tačiau svarbu tai, kad esminės faktinės aplinkybės visąlaik buvo nurodomos analogiškai. Tiesa, apklausiama pirmą kartą A. D. teigė, jog A. S. visoms davė po vieną melsvą tabletę, vadinamą „ratais“, o vėliau nurodė tokių tablečių buvus tris ar keturias. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kurių metu ji teigė gavusi ne vieną, o kur kas daugiau psichotropinių tablečių, kadangi tokius parodymus ji davė pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisme. Tai, kad tablečių su neleistina medžiaga buvo ne viena, įrodo ir tai, kad nukentėjusioji vieną jų paslapčia pasiliko sau, įsidėjo į rankinę ir vėliau savanoriškai atidavė tyrėjai. Specialisto išvada nustatė, kad pateiktos tabletės sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios masė – 0,095 g (t. 1, b. l. 177-178). Be to, būtina įvertinti ir jauną nukentėjusiosios amžių, jos būseną įvykio metu, dėl ko pastaroji tam tikras aplinkybes galėjo atsiminti vėliau, kažkurias detales nurodyti skirtingai, tačiau šioje vietoje dar kartą pabrėžtina, kad esmines įvykio aplinkybes A. D. nurodė analogiškai.

Apeliantui D. A. abejones kelia nukentėjusiosios A. D. apsvaigimo nustatymas, kadangi pastaroji pati atliko narkotikų testą, padedama kitų, specialių žinių neturinčių asmenų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad į apklausą atvykusią nukentėjusiąją A. D., kurią lydėjo teta A. Š., pareigūnai pristatė į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, siekiant nustatyti galimą apsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų. Atvykus į medicinos įstaigą, jos darbuotojai atsisakė atlikti tyrimą, kadangi minėti veiksmai yra atliekami dalyvaujant nepilnamečio tėvams, kurių šiuo atveju nebuvo ir negalėjo būti (nukentėjusiosios mama dirba užsienyje, apie tėvą duomenų nėra, o tetos buvimas neprilyginamas vieno iš tėvų dalyvavimui). A. D. buvo įteiktas narkotikų testas „Multi-Drug Screen Test“, kurį atlikusi ji pateikė tyrimą vykdžiusiai vyr. tyrėjai D. D.. Atliktas testas su jame nustatytais duomenimis buvo apžiūrėtas, iš jo matyti, kad buvo gautas teigiamas atsakymas dėl amfetamino, metamfetamino ir marihuanos vartojimo (t. 1, b. l. 190-194). Teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino šiuos duomenis. Narkotikų testas buvo atliktas tokiomis aplinkybėmis, kurias sąlygojo susidariusi situacija, atliktas testas iškart pateiktas tyrėjai, o juo gauti duomenys yra vertinami visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais.

Plačiau neaptartini A. S. samprotavimai apie tai, kad, atsižvelgiant į A. D. parodymus, jog visos tabletės buvo imamos iš to paties maišelio, reikštų, kad jos visos turėjo būti tos pačios sudėties, nors, kaip matyti iš jai atlikto narkotikų testo, nukentėjusioji vartojo kelių rūšių neleistinas medžiagas. Nuosprendžiu apeliantai pripažinti kaltais ir nuteisti dėl psichotropinės medžiagos MDMA platinimo ir lenkimo vartoti, todėl vertinami įrodymai, patvirtinantys jų veiksmus, susijusius su minėta psichotropine medžiaga.

Nuteistasis A. S. skunde pagrįstai nurodo, jog nukentėjusioji A. D. atpažinimo metu atpažino D. K., o ne D. A.. Ikiteisminiame tyrime atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotraukas, A. D. išties atpažino D. K., nurodydama jį esant asmeniu, kuris kartu su A. S. atliko prieš ją neteisėtus veiksmus (t. 1, b. l. 184-185). Taigi apeliantas teisingai pamini šią aplinkybę, tačiau ji neturėtų būti vertinama atsietai nuo visų bylos įrodymų, kurių visetas neleidžia suabejoti, kad asmuo, kuris kartu su A. S. įvykdė nusikalstamas veikas, yra ne kas kitas, o būtent D. A.. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną kartu su merginomis buvo abu nuteistieji, ko jie, beje, ir patys neneigia, tik skirtingai aiškina to buvimo aplinkybes. Po to, kai įsėdo į A. S. vairuojamą automobilį, A. D. nebuvo susitikusi su jokiais kitais asmenimis ir nuteistųjų draugijoje prabuvo iki to laiko, kol jai D. A. padėjo pasprukti iš A. S. buto. Iš L. Č. ir K. G. (parodymai iki išlipant iš automobilio) parodymų taip pat matyti, kad daugiau jokių kitų vyriškių be nuteistųjų kartu su jomis nebuvo. Teisme A. D. atpažino abu nuteistuosius (t. 8, b. l. 107-111). Apklausiami pastarieji taip pat nenurodė jokio kito asmens, kuris kartu su jais važinėjosi automobiliu ar grįžo vakare į A. S. butą, todėl akivaizdu, jog A. D. parodymus davė ne tik prieš A. S., bet ir prieš D. A..

Apeliantas D. A. akcentuoja tą aplinkybę, jog tuo atveju, jei teismas, remdamasis K. G. parodymais, iš kaltinimo pašalino jį kartu su A. S. platinus narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametei bei lenkus pastarąją jas vartoti ne gydymo tikslais, privalėjo K. G. duotais parodymais vadovautis ir dalyje dėl analogiškų veiksmų atlikimo prieš nukentėjusiąsias A. D. ir L. Č.. Šioje vietoje pažymėtina, kad K. G. bei A. S. ir D. A. parodymai buvo pakankami pašalinant iš kaltinimo nusikalstamų veikų atlikimą prieš K. G., tačiau jos parodymai, anaiptol, nepaneigė apeliantų kaltės dėl nusikalstamų veiksmų, atliktų prieš A. D. ir L. Č.. Tai, kad nukentėjusiosios A. D. ir L. Č., buvo lenkiamos vartoti psichotropinę medžiagą, tuo pačiu ją platinant, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvada, daiktų pateikimo ir apžiūros protokoluose užfiksuota medžiaga, medicininės apžiūros aktas, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką gauti duomenys. Šiais įrodymais yra grindžiama A. S. ir D. A. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį ir šių įrodymų K. G. parodymai nepaneigia. Jokios įtakos nuteistųjų kaltės klausimui neturi ir D. A. skunde minimi liudytojos R. B. parodymai, kuriuose ši teigė, jog A. D. mėgo meluoti. Ši liudytoja tik išsakė savo nuomonę, pati įvykio metu nedalyvavo ir jokių aplinkybių tiesiogiai nematė, be to, ji yra buvusi A. S. sugyventinė, dėl ko suprantamas jos noras bent kiek palengvinti A. S. padėtį.

Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas dėl atitinkamo nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo, privalo byloje nustatyti šį nusikalstamos veikos padarymo faktą ir išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nustatė esmines Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnio, 264 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir aprašė jas tiek, kiek leido byloje surinkti duomenys. Neginčijamai nustatyta, jog apeliantai platino ir lenkė vartoti psichotropinę medžiagą – MDMA. Šią aplinkybę viso proceso metu nuosekliai patvirtino nukentėjusioji A. D., apklausiama L. Č. taip pat parodė gėrusi tabletę, ant kurios buvo įspaustas „ar „dobiliukas‘, ar „kryžiukas“ (t. 8, b. l. 37-38). Medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti konstatavo, jog L. Č. yra vartojusi psichotropinių medžiagų (apie A. D. atlikto narkotikų testo rezultatus pasisakyta anksčiau). Ta aplinkybė, jog nenustatyta tikslus šios psichotropinės medžiagos kiekis, nepaneigia apeliantų kaltės, kadangi baudžiamoji atsakomybė už nurodytų nusikaltimų padarymą kyla už bet kokio kiekio psichotropinių medžiagų platinimą ir lenkimą jas vartoti.

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimas suprantamas kaip šių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas kitam asmeniui - šiuo atveju nepilnamečiui. Lenkimu vartoti laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nukentėjusysis vartotų narkotines ar psichotropines medžiagas (norėjimas, kad nukentėjusiajam atsirastų poreikis šias medžiagas vartoti, taip pat įkalbinėjimas, siūlymai, patarimai). Kitokį pratinimą vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas sudaro bet kokie Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio dispozicijoje nenurodyti veiksmai, kuriais siekiama, kad nukentėjusysis pavartotų šių medžiagų. Nuteistieji A. S. ir D. A. neatlygintinai davė (platino) nepilnametėms A. D. ir L. Č. psichotropinę medžiagą – MDMA bei lenkė ir pratino jas ne gydymo tikslais vartoti šią neleistiną medžiagą. Iš A. D. parodymų matyti, jog ji neturėjo kito pasirinkimo kaip tik suvartoti jai duodamas tabletes. Nukentėjusiajai pavyko išvengti išgerti pirmąją jai duotą tabletę, kurią ji įsidėjo į rankinę, tačiau nuteistieji pamatę, jog pastarajai nėra jokio poveikio, liepė jiems matant išgerti kitą (norėdami įsitikinti, pasisodino ją į automobilio priekį), tuomet ją stebėjo ir davė tablečių dar keletą kartų. Nukentėjusioji buvo įkalbinėjama, jai buvo liepta atsipalaiduoti („A. sakė „kodėl taip liūdnai čia sėdime? Imkit čia nieko baisaus. Aš sakau „neimsiu“. A. sako „ką čia maivais, nuo vienos nieko nebus“ ? ... ? pagarsino iš karto muziką ir laukė, kol man kažkas bus. Tada jie klausė, kodėl man nieko nėra ? ... ? tada pasisodino į priekį ir A. man pasakė „išgerk dabar prie manęs“) (t. 9, b. l. 97-99, 106-111). Nukentėjusioji L. Č. taip pat išgėrė nuteistųjų duotą psichotropinę medžiagą. Akivaizdu, jog nuteistieji, duodami neatlygintinai nepilnametėms psichotropinę medžiagą, aiškindami, jog ši padės atsipalaiduoti ir pralinksmėti, lenkė ir pratino jas ne gydymo tikslais vartoti psichotropinę medžiagą – MDMA. Tuo pačiu pažymėtina, jog nepilnametis asmuo dėl nepakankamos socialinės, psichinės ir fizinės brandos negali tinkamai suvokti savo veiksmų pavojingumo, todėl bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais nepilnametis skatinamas vartoti psichotropines (ar narkotines) medžiagas, kelia tiesioginę grėsmę nepilnamečio sveikatai ir yra draudžiami. Nuteistųjų A. S. ir D. A. veiksmai pilnai atitinka Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti.

Kolegija kaip nepagrįstą atmetą A. S. skundo argumentą, kuriuo jis teigia esąs nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį kaip padaręs dvi atskiras nusikalstamas veikas, t. y. mano, jog teismas neteisingai vieną veiką kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų sutaptį. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustačius, kuomet kaltininkas ne tik lenkė, bet ir pardavė ar kitaip platino kitam asmeniui narkotines ar psichotropines medžiagas, padarytos veikos gali būti kvalifikuojamos kaip Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio (narkotikų platinimo atveju nepilnamečiui – Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnio) ir 264 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikaltimų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011).

Dėl Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio

Skundžiamu nuosprendžiu A. S. yra nuteistas dėl to, kad neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai A. D.. Tokį sprendimą apeliantas vadina nepagrįstu, neigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Tikina, jog A. D. parodymai yra nepatikimi, akcentuodamas tą aplinkybę, jog nukentėjusioji L. Č. patvirtino, jog į butą abi ėjo savo noru, niekam neverčiant.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A. S. kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį. Tokiais įrodymais laikytini išsamūs nukentėjusiosios A. D., liudytojų A. Š., V. S., M. P. ir A. L. parodymai, medžiaga iš Lietuvos Carito Šiaulių skyriuje vedamo besikreipiančių asmenų registracijos žurnalo, parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys. Kolegija iš naujo detaliai neaptars šių įrodymų, jie nuosprendyje yra įvertinti, o pasisakys dėl apeliacinio skundo teiginių, kuriais nuteistasis siekia paneigti savo kaltę.

Pirmiausia pažymėtina, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios A. D. parodymai yra nepatikimi. Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas deklaratyviai išsako tokią poziciją, nemotyvuodamas, dėl kokių aplinkybių teismas neturėjo patikėti A. D. parodymais. Tas faktas, jog teismo padarytos išvados netenkina nuteistojo, nereiškia, jog parodymais remtasi nepagrįstai ar tai, jog jie yra nepatikimi. Priešingai, nukentėjusioji A. D. viso proceso metu nuosekliai patvirtino, kad į A. S. butą buvo verčiama eiti prievarta. Nukentėjusioji, dar būdama automobilyje, prašė ją išleisti (automobilio durys buvo užrakintos), tačiau vis tiek buvo atvežta prie namo, kuriame buvo A. S. butas, ją pastarasis, tempdamas už rankos, nusivedė į vidų, skubino eiti kuo greičiau, viduje stumdė, tampė, šaukė ant jos, galiausiai atsinešė dujinį pistoletą, gąsdindamas padaryti ją invalide. Iš buto ji niekur negalėjo išeiti, kadangi buvo įbauginta, A. S. neleido jai pasišalinti, durys buvo užtrenktos, mobilusis telefonas išsikrovęs, dėl ko ji niekam negalėjo paskambinti, langai su grotomis. Padedama D. A., A. D. iš buto paspruko tik paryčiais, išlipdama per be grotų buvusį virtuvės langą. Tai, kad nukentėjusioji neišsigalvojo tokių aplinkybių, patvirtina liudytojos A. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad A. D. išties grįžo tik paryčiais, apie 6 val. ryto, jos elgesys ir būsena, kurią apibūdino liudytoja, atitinka nukentėjusiosios parodymus, dėl to, jog ji buvo verčiama vartoti psichotropines medžiagas, vėliau prievarta nutempta į butą, kuriame buvo gąsdinama ir laikoma prieš jos valią. Apklausiama A. Š. parodė, jog įvykio naktį negalėjo A. D. prisiskambinti (atitinka nukentėjusiosios parodymus, nes mobilusis telefonas buvo išsikrovęs), ji grįžo „išsigandusi, akys išsprogusios, nieko nekalbėjo, visą laiką kramtė lūpą“. Ji prašė pasakyti, kur A. D. buvo, tačiau ši nenorėjo kalbėti, drebėjo, bijojo. Vėliau minėjo, jog važinėjosi mašina, po to buvo nuvežta į A. (A. S.) butą, ten užrakinta, kartu buvo dar viena draugė, D. (D. A.) padedant pabėgo iš ten per langą. Nuvežta į Carito skyrių, A. D. pradėjo po truputį atsiskleisti, papasakojo apie įvykį smulkiau, tačiau po to dar ilgą laiką bijojo išeiti iš namų, eiti į mokyklą, visur vaidenosi A. S. (t. 8, b. l. 160-161). Lietuvos Carito koordinatorė M. P., suteikusi nukentėjusiajai pagalbą, taip pat patvirtino, jog A. D. atvyko labai išsigandusi, buvo įtemptos psichologinės būklės, papasakojo, jog buvo verčiama vartoti narkotikus, po to jai apribota laisvė, negalėjo pabėgti, vėliau pavyko ištrūkti per langą ir tt. Nukentėjusioji analogiškas aplinkybes nurodė ir socialinei darbuotojai bei socialinei pedagogei.

Tad nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios A. D. parodymais, kurie dėl įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, jos elgesys ir būsena iš karto po įvykio pilnai atitinka išdėstytas įvykio aplinkybes. Tokių parodymų nepaneigia L. Č. teiginiai, jog jos abi į butą ėjo savo noru. Akivaizdu, jog tokiu atveju A. D. nebūtų reikėję paryčiais, tamsoje, šokti per virtuvės langą ir pabėgti, nebūtų grįžusi tokiu metu pas tetą, visa išsigandusi, streso būsenos.

Kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios A. D. parodymus dėl grasinimo dujiniu pistoletu, patikslina, jog A. S. šiuo ginklu grasino ne einant į butą, o jau būnant jame. Iš išsamių A. D. parodymų matyti, jog A. S. ginklą atsinešė tik po to, kai ji prievarta buvo atvesta į butą, ir tik po kurio laiko buvimo tame bute: iš pradžių jis ant jos šaukė, tampė, stumdė, tada atsinešė nedidelį, juodą pistoletą, grasindamas padaryti ją invalide, šauti kur nors į koją (t. 1, b. l. 97-99, 107-111). Nukentėjusioji nė karto nėra minėjusi, kad pistoletą A. S. turėjo ir juo grasino einant į butą. Atsižvelgiant į tokius parodymus, laikytina, jog A. S. dujiniu pistoletu nukentėjusiajai grasino bute. Teismas nesivadovauja nuteistojo A. S. parodymais, joj jis jokiu ginklu apskritai negrasino ir jo parodymus apie tai, kad pistoletą jis A. D. tik parodė, paaiškindamas, jog jis yra dujinis ir juo negalima nušauti žmogaus, atmeta kaip jo gynybinę versiją.

Taip pat plačiau nevertinami apelianto teiginiai dėl to, jog teismui pateiktuose „Carito“ žurnalų nuorašuose nėra užfiksuotos A. D. papasakotos įvykio aplinkybės. Šiuo atveju pažymėtina, jog minėtas žurnalas neturi paskirties detaliai fiksuoti programoje dėl pagalbos suteikimo dalyvaujančio asmens parodymus. Jame yra registruojami vizitai, trumpas jų apibūdinimas, o tai, kokias aplinkybes atvykusi nurodė nukentėjusioji, matyti iš liudytojų parodymų.

Dėl sprendimo išteisinti nepriėmimo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje

Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadą, jog A. S. pateiktas kaltinimas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų perdavimo I. B. (mergautinė pavardė – K.), E. V., O. Š. ir I. N., jų lenkimo bei pratinimo vartoti šias medžiagas yra abstraktus, byloje nesurinkta pakankamai faktinių duomenų apie tai, kad tokios medžiagos joms buvo perduotos, lenkta ir pratinta jas vartoti, dėl ko nutarta A. S. dėl Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti. Padaręs tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nenurodė šio sprendimo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 307 straipsnio 2 dalis), dėl ko šis pažeidimas turi būti pašalintas.

Analogiškai teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepriėmė sprendimo ir dėl to, jog iš kaltinimo turi būti pašalinta tai, jog A. S. ir D. A. 2008 m. lapkričio 10 d. platino nepilnametei K. G. narkotines ir psichotropines medžiagas bei lenkė ir pratino ją ne gydymo tikslais vartoti šias medžiagas, nors nuosprendžio aprašomoje dalyje konstatavo būtent tokią išvadą.

Aukštesnės instancijos teismas ištaiso šias klaidas, priimdamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atitinkamus sprendimus.

Dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės

Nors apeliacinės instancijos teismas sušvelnino A. S. ir D. A. veiksmų apimtį ir pašalino iš nuosprendžio juos platinus nepilnametėms A. D. ir L. Č. augalinės kilmės narkotinę medžiagą bei lenkus ir pratinus pastarąsias ją vartoti, tačiau neturi pagrindo sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems A. S. ir D. A. bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje: į tai, jog padaryti apysunkis, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 4, 5, 6 dalys), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino A. S. ir D. A. asmenybes, ir už Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas skyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu tik šiek tiek didesnes už straipsnių sankcijose numatytą bausmės vidurkį, o A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį skyrė švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, negu ta, kuri numatyta straipsnio sankcijoje. Kolegija mano, jog nuteistiesiems A. S. ir D. A. paskirtos bausmės yra tinkamos bei pagrįstos ir nėra jokio teisinio pagrindo jas švelninti.

Tuo pačiu atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos galimybę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę skirti numato tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ne tik, kad nenustatyta, jog nuteistieji A. S. ir D. A. savo noru prisipažino nusikaltę, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimus, tačiau konstatuota ir jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vadinasi, bausmės švelninimui šiuo atveju nėra jokios juridinės galimybės.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliantas A. S. skunde nurodo, jog civilinį ieškinį L. Č. vardu pasirašė R. G., kurį nebuvo įgaliota atlikti tokius veiksmus, jai tik buvo suteikta teisė atstovauti nukentėjusiajai baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju nuteistasis klaidingai traktuoja įgaliojimo turinį. Įgaliojimas suprantamas kaip atstovui suteiktų teisių išraiška. Įgaliojimu, kaip rašytiniu dokumentu, yra pavedama kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.137 straipsnis). Iš byloje esančio įgaliojimo matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos direktorius įgaliojo socialinę pedagogę R. G. atstovauti šių namų auklėtinei L. Č. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (t. 8, b. l. 13). Įgaliojime nėra išvardinti konkretūs įgaliotinio veiksmai, tačiau duotas įgaliojimas neabejotinai apima civilinio ieškinio pateikimą įgaliotojo naudai. Asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis). Šiuo atveju, siekiant tinkamai atstovauti nukentėjusiajai L. Č. bei maksimaliai apginti jos teises ir teisėtus interesus, įgalioti pavestas asmuo kaip tik ir pateikė jos vardu civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, patirtos dėl A. S. ir D. A. nusikalstamų veiksmų, atlyginimo (t. 8, b. l. 12). Nors apeliantas akcentuoja, jog teisme nukentėjusioji pareiškė atsisakanti civilinio ieškinio, tačiau ši aplinkybė nėra esminė (atsisakymo metu L. Č. dar nebuvo sulaukusi pilnametystės amžiaus). Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta civilinio ieškovo teisė atsisakyti ieškinio nėra privaloma teismui. Iš teisme išreikštos nukentėjusiosios pozicijos matyti, kad pastaroji logiškai nepaaiškino savo atsisakymo nuo civilinio ieškinio motyvų, todėl teismas, matydamas, kad toks atsisakymas prieštarauja nepilnametės interesams, turėjo teisę jo nepriimti ir pagrįstai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas nukentėjusiosios L. Č. naudai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas pagrįstai įvertino nukentėjusiosios išgyvenimus, atsiradusias neigiamas psichologines pasekmes, konstatuotus afektinius – emocinius nuotaikų svyravimus, jų įtaką tolesniam asmenybės vystymuisi ir priteisė tinkamo dydžio neturtinę žalą.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto A. S. teiginiu, jog teismas nepagrįstai iš jo, taip pat ir D. A. priteisė proceso išlaidas dėl O. Š. suteiktos antrinės teisinės pagalbos. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų. Šiuo atveju A. S. ir D. A. yra išteisinami dėl nusikalstamų veiksmų atlikimo prieš O. Š., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo O. Š. valstybės naudai iš A. S. ir D. A. nepriteistinos. Atsižvelgiant į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą, iš kurios matyti, jog O. Š. ir L. Č. teiktos antrinės teisinės pagalbos dydis nurodytas 700 Lt (t. 8, b. l. 63), ši suma atitinkamai mažinama perpus, panaikinant proceso išlaidų priteisimą dėl O. Š. ir paliekant galioti teismo sprendimą dėl proceso išlaidų už nukentėjusiajai L. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (350 Lt) priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais:

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad A. S. ir D. A., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, kelyje Šiauliai – Kaunas - Šiauliai, taip pat Šiaulių mieste, tiksliau nenustatytose vietose, neatlygintinai davė suvartojimui nenustatytą kiekį nenustatytos augalinės kilmės narkotinės medžiagos nepilnametėms A. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), taip šiais veiksmais platino narkotines medžiagas nepilnametėms A. D. ir L. Č. bei šias nepilnametes lenkė ir pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas.

A. S. 2007 m. rugsėjo 25 d. lenkus ir pratinus nepilnametes I. K., E. V. ir O. Š. vartoti narkotines medžiagas pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. 2007 m. spalio mėn. (tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip spalio 14 d.) lenkus ir pratinus nepilnametes I. K. ir R. N. vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. 2008 m. spalio 9 ir 10 dienomis lenkus ir pratinus nepilnametę I. K. vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. ir D. A. pašalinti iš kaltinimo, jog jie 2008 m. lapkričio 10 d. platino narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametei K. G. bei lenkė ir pratino ją šias medžiagas vartoti ne gydymo tikslais.

Iš A. S. ir D. A. solidariai valstybei priteistas 700 Lt dydžio išlaidas sumažinti iki 350 Lt už L. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.