- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- I1-721-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02414-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 1-3, 9-12) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-08-14 iki skundo padavimo teismui dienos (2019-10-24) buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad 2007 metais jam buvo diagnozuotas hepatitas C, tačiau Alytaus pataisos namuose jam nebuvo teikiamas šios ligos gydymas. Pareiškėjui taip pat nebuvo teikiamas specialus maitinimas. Jis ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netinkamo gydymo, tačiau gydymas nebuvo teikiamas, gydytojai atvykdavo retai ir dažnai keitėsi. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, pakankamas patalpos vėdinimas, trūko sanitarinių įrenginių (prausyklų, klozetų, pisuarų, kojų plautuvių). Dėl nesuteikto gydymo ir maitinimo nuolat jautė kančią ir baimę, tapo uždaras, konfliktiškas, irzlus, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 26-31) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino Alytaus pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros vėdinamos per atveriamus langus. Nuteistieji patys rūpinasi tvarkos ir švaros palaikymu patalpose. Pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės metu buvo suteiktos medicininės paslaugos. Turimais duomenimis, specialus maitinimas gydytojo buvo paskirtas pagal pareiškėjo prašymus 2017-01-27 (3 mėnesiams), 2017-10-09 (4 mėnesiams), o nuo 2018-02-01 – neterminuotai. Pareiškėjo skundas dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Ginčai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimu atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus pataisos namų (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012-08-14 iki 2019-10-24.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019-12-09 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-8326-428/2019 pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš to, kad laikotarpiu nuo 2017-05-25 iki 2019-07-30 jis buvo laikomas Alytaus pataisos namų 7 lokaliniame sektoriuje pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą, neaprūpinant sanitariniais įrenginiais. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, kadangi apeliacine tvarka buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019-10-24 (b. l. 4), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012-08-14 iki 2016-10-23 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-10-24 iki 2019-10-24.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016-10-24 iki 2017-01-04 pareiškėjas buvo laikomas 20 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 29,53 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,69 kv. m ploto; nuo 2017-01-04 iki 2017-05-25 – 12 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 33,49 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,72 kv. m ploto; nuo 2019-07-30 iki 2019-10-24 - 13 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 41,95 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto (b. l. 32, 33, 34, 35, 36, 52-53). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta gyvenamojo ploto norma.
Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu bylos duomenys patvirtina, kad bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros vėdinamos per atveriamus langus, kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Minėtą aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-12-21 patikrinimo aktas (b. l. 40-42). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinių įrenginių (prausyklų, klozetų, pisuarų, kojų plautuvių) skaičius buvo nepakankamas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 6, 8 ir 13 būriuose (7 lokalinis sektorius) įrengtos 9 prausyklos, 6 unitazai ir 1 pisuaras, kuriais naudojosi 156 nuteistieji.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 nustatyta, jog tualete turi būti 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų ir 1 praustuvė – 10 asmenų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 numatyta, jog bendrabučio tipo patalpų prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge įrengiamas klozetas (gali būti tupiamas) ir praustuvė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 20 ir 12 būriuose sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose (b. l. 52-53). Kiekviename sanitariniame mazge įrengtas unitazas ir praustuvė, kas atitinka aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus. Minėtais duomenimis nustatyta, kad 6, 8 ir 13 būrių (7 lokalinis sektorius) sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi iki 156 nuteistųjų, įrengti 6 unitazai, 1 pisuaras, 9 praustuvės. Teismas, įvertinęs 7 lokalinio sektoriaus sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius laikotarpiu nuo 2019-07-30 iki 2019-10-24 ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (sanitarinių įrenginių trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo paskirtas specialus maitinimas.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117, patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktą, asmenų dietinis maitinimas įkalinimo įstaigose yra organizuojamas pagal medicinos duomenis, t. y. gydytojų išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015).
Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas (b. l. 37, 38, 39). Pareiškėjui specialus maitinimas gydytojo buvo paskirtas nuo 2017-01-27 trims mėnesiams, nuo 2017-10-09 keturiems mėnesiams, o nuo 2018-02-01 – neterminuotai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam priklausantis dietinis maistas minėtais laikotarpiais nebuvo išduodamas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas.
Byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba laikotarpiais nuo 2016-10-24 iki 2017-01-27 ir nuo 2017-04-27 iki 2017-10-09 būtų rekomendavusi ar skyrusi pareiškėjui specialų maitinimą pagal medicinines indikacijas. Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Alytaus pataisos namų administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes teisės aktai nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistiesiems turi būti užtikrinamas higienos lygis, materialinės sąlygos, apšvietimas ir pan. Tačiau teismas pažymi, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, o turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos būtent pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose jam nebuvo teikiamas gydymas dėl hepatito C.
Teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai nesuteikto gydymo, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat dėl gyvenamojo ploto ir sanitarinių įrenginių trūkumo laikotarpiu nuo 2017-05-25 iki 2019-07-30, palikti nenagrinėtą.
Kitą pareiškėjo A. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.