Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarties dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, civilinėje byloje Nr. B2-722-560/2009 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Vilmestos statyba“ generalinio direktoriaus Mindaugo Ulevičiaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilmestos statyba“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Petrolana“, uždarajai akcinei bendrovei „Armesta“, uždarajai akcinei bendrovei „Vyrokas“, uždarajai akcinei bendrovei „F2M Group“, akcinei bendrovei „Specializuota komplektavimo valdyba“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vartų sistemos“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius E. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė patvirtinti 11 214,40 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „Vilmestos statyba“ bankroto byloje.

Bankroto administratorius pateikė teismui prašymą netvirtinti atsakovo kreditoriaus E. V. finansinio reikalavimo dalyje dėl 11 214,40 Lt. Administratorius nurodė, jog E. V. buvo suteiktos atostogos laikotarpyje nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d., atostogų metu E. V. sirgo nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. ir laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. Administratorius teigė, kad, vadovaujantis DK 26 str. ir 174 str., atostogos buvo pratęstos 2008 m. lapkričio 29 d. ir 30 d. bei 2008 m. gruodžio 13 d. ir 14 d., kurios sutapo su nedarbo dienomis, todėl atostoginiai E. V. turi būti paskaičiuoti tik už 15 darbo dienų, kurios pateko į E. V. kasmetinių atostogų trukmę. E. V. pateikė 2008 m. spalio 29 d. prašymą atostoginius išmokėti kartu su lapkričio mėnesio alga, todėl atostoginiai jam buvo išmokėti 2008 m. gruodžio 4 d., o jo prašymas pratęsti atostogas tiek dienų, kiek su juo nebuvo atsiskaityta, turėtų būti laikomas nepagrįstu. E. V. jo paties 2008 m. lapkričio 28 d. prašymu buvo atleistas iš darbo nuo 2008 m. gruodžio 15 d., todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl išeitinės išmokos priteisimo.

Teismas, remdamasis DK 161 str. 1 d., DK 162 str. 1 d., DK 165 str. 1 d. ir DK 174 str. 2 d. sistemine analize, padarė išvadą, kad tuo atveju, kai darbuotojas, būdamas kasmetinėse atostogose, tapo laikinai nedarbingu, jo kasmetinės atostogos prasitęs tiek kalendorinių dienų (iš karto einančių po numatytų kasmetinių atostogų pabaigos), kiek jis buvo nedarbingas, nebent darbuotojas su darbdaviu susitars, kad atostogos ne pratęsiamos, o perkeliamos kitam laikui. E. V. buvo kasmetinėse atostogose laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. E. V. buvo pirmą kartą laikinai nedarbingas 2008 m. lapkričio 25, 26, 27 ir 28 dienomis. Darbuotojas nepanaudojo kasmetinių atostogų 4 kalendorinių dienų. Kadangi nei darbuotojas, nei administratorius neįrodinėjo, jog buvo darbdavio ir darbuotojo susitarimas perkelti nepanaudotas kasmetinių atostogų kalendorines dienas į kitą laikotarpį, pavyzdžiui, perkelti jas praėjus kas savaitinio poilsio laikui (šeštadieniui ir sekmadieniui), į kitos savaitės pirmadienį – ketvirtadienį (tai yra laikotarpyje nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 4 d.), tai kasmetinės atostogos buvo pratęstos 4 kalendorinėmis dienomis, einančiomis iš karto po pasibaigusio laikino nedarbingumo laikotarpio, tai yra 2008 m. lapkričio 29 d. ir 30 d., kurios sutapo su kas savaitinio poilsio dienomis, ir 2008 m. gruodžio 1 d. bei 2 d. Analogiška situacija susiklostė ir darbuotojo antro laikino nedarbingumo laikotarpiu, kuomet darbuotojas buvo nedarbingas laikotarpyje nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. ir jo laikino nedarbingumo dvi dienos sutapo su pratęstomis kasmetinių atostogų kalendorinėmis dienomis (tai yra 2008 m. gruodžio 1 ir 2 d.). Teismas nurodė, kad darbuotojo atostogos buvo pratęstos 2 kalendorinėmis dienomis, einančiomis iš karto po pasibaigusio laikino nedarbingumo laikotarpio, tai yra 2008 m. gruodžio 13 ir 14 d., kurios vėl gi sutapo su kas savaitinio poilsio dienomis (šeštadieniu ir sekmadieniu). Darbuotojui dėl laikino nedarbingumo pratęsus kasmetines atostogas 4 kalendorinėmis dienomis, kurios visos sutapo su kas savaitinio poilsio dienomis, už pastarąsias dienas jam neturėjo būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (DK 176 str.). Teismas nurodė, kad darbuotojui už jo kasmetines atostogas visais atvejais priklauso vidutinis darbo užmokestis už tiek darbo dienų, kiek jų patenka į kalendorinėmis dienomis skaičiuojamų kasmetinių atostogų laikotarpį, nepaisant to, ar jam už kasmetines atostogas buvo sumokėta ne vėliau, kaip likus 3 dienoms iki kasmetinių atostogų pradžios, ar darbuotojo sutikimu po atostogų. Teismas pažymėjo, kad LR Valstybinės darbo inspekcijos darbo teisės normų aiškinimas teismui nėra privalomas.

1. Teismas nepagrįstai vadovavosi administratoriaus aiškinimo raštais, o nesivadovavo Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimais. Už kasmetines atostogas priklausantis darbo užmokestis nustatomas iki kasmetinių atostogų pradžios ir negali būti perskaičiuojamas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atostoginiai gali būti perskaičiuoti. Teismas neatsižvelgė į DK 176 str. 2 d., Vyriausybės nutarimo dėl darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo 7 p.

2. Jei atostoginiai būtų buvę išmokėti iki išeinant kasmetinių atostogų, jis turėtų pinigus grąžinti įmonei. Tačiau to neleidžia DK 224 str.

3. Už savaitgalius ligos pašalpa nėra mokama, o laikinas nedarbingumas baigėsi 2008 m. lapkričio 28 d. ir 2008 m. gruodžio 12 d.

4. Neaišku, kokia metodika vadovaujantis buvo apskaičiuoti atostoginiai po jo 2008 m. gruodžio 5 d. reikalavimo išmokėti visus jam priklausančius atostoginius. Tuo metu jis buvo nedarbingas ir buhalterė negalėjo žinoti, kada E. V. pasveiks, tad negalėjo perskaičiuoti atostoginių. Įstatymas numato, kada turi būti paskaičiuojami atostoginiai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio pirmosios dalies pirmojo punkto nuostatą, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.).

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nepatvirtino jo finansinio reikalavimo, susijusio su darbo santykiais, nepagrįstai perskaičiavo darbo užmokestį už kasmetines atostogas.

E. V. prašė teismo patvirtinti jo 11 214,40 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, tarp jų ir 560,72 Lt finansinį reikalavimą, kaip užmokestį už 4 kasmetinių atostogų darbo dienas.

Pagal Darbo kodekso (darbo sutarties nutraukimo metu galiojusi DK redakcija) 176 straipsnio antrosios dalies nuostatą, darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas.

Pagal Darbo kodekso 174 straipsnio pirmosios dalies 1 punktą, perkelti kasmetines atostogas leidžiama tik darbuotojo prašymu arba sutikimu. Kasmetinės atostogos taip pat perkeliamos, kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas.

Sistemiškai aiškinant šias teisės normas matyti, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas yra paskaičiuojamas iki atostogų pradžios. Iki atostogų pradžios šis darbo užmokestis paskaičiuojamas ir tuo atveju, jei darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku esant darbuotojo kaltei (nagrinėjamoje byloje darbuotojo prašymas išmokėti pinigus ne Darbo kodekso nustatytais terminais, bet vėliau). Jei darbuotojas savo kasmetinių atostogų metu tampa nedarbingas, kasmetinės atostogos yra perkeliamos, tačiau ši aplinkybė neturi ir negali turėti įtakos iki atostogų pradžios paskaičiuotam darbo užmokesčiui už kasmetines atostogas, t.y. jis negali būti perskaičiuojamas.

Kaip matyti iš UAB „Vilmestos statyba“ 2008 m. spalio 31 d. įsakymo nuorašo (b.l. 17), E. V. kasmetinės atostogos buvo suteiktos nuo 2008 m. lapkričio 4 d., iš viso 22 apmokamos dienos. Nepaisant to, kad E. V. jam suteiktų kasmetinių atostogų metu tapo nedarbingas, jam paskaičiuotas darbo užmokestis už kasmetines atostogas negalėjo būti perskaičiuotas pagal faktines kasmetinių atostogų darbo dienas ir sumažintas apmokamų dienų skaičius. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kreditoriaus prašymą ir nevertino prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dydžio pagrįstumo.

E. V. dalį savo pareikšto finansinio reikalavimo, t.y. 5 887,56 Lt, kaip dviejų mėnesių išeitinę išmoką, grindžia Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio pirmąja dalimi.

Pagal ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalį, administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (ĮBĮ 19 str. 2 d.).

Taigi, ši su darbo santykių reguliavimu susijusi nuostata taikoma tik tuo atveju, kai yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria bendrovei yra iškelta bankroto byla.

E. V. savo 2009 m. birželio 5 d. reikalavime dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (b.l. 4-6) nurodo, kad darbdavys negalėjo atleisti jo atostogų metu, tad jis yra UAB „Vilmestos statyba“ darbuotojas.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, E. V. UAB „Vilmestos statyba“ 2008 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė jį atleisti iš darbo nuo 2008 m. lapkričio 28 d. (b.l. 23). Atsakovo pateiktas darbo sutarties nuorašas (b.l. 24-26) patvirtina, kad darbo sutartis su E. V. buvo nutraukta Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2008 m. gruodžio 15 d.

Kreditoriui ginčijant, kad darbo sutartis su juo nebuvo nutraukta, būtina išsiaiškinti aplinkybes, ar ir kada darbdavys teisės aktų nustatyta tvarka apie darbo sutarties nutraukimą pranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, ar nustatyta tvarka užpildė darbuotojo darbo sutartį (DK 141 str. 2 d.) ir pan., ir tik tuomet spręsti dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo.

Kaip jau minėta, darbdavio pateiktoje darbo sutartyje, sudarytoje su E. V. , nurodyta, kad šis darbuotojas iš darbo buvo atleistas Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2008 m. gruodžio 15 d. Jei darbo santykiai su E. V. iš tikrųjų buvo nutraukti nuo 2008 m. gruodžio 15 d., atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla UAB „Vilmestos statyba“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi, nebūtų pagrindo teigti, kad darbo santykių, buvusių iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, reguliavimui gali būti taikomos ĮBĮ nuostatos. Tačiau nei Darbo kodekso (darbo sutarties nutraukimo metu galiojusi DK redakcija) 127 straipsnio 1 dalis, nei kiti Darbo kodekso straipsniai nenumatė, kad, nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, t.y. DK 127 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, darbuotojas turėtų teisę gauti išeitinę išmoką. Tačiau būtina išsiaiškinti, ar E. V. turi teisę į išeitinę išmoką kitu pagrindu, t.y. ar darbdavys su darbuotoju buvo sudarę susitarimą dėl išeitinės išmokos išmokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti kreditoriaus prašymą, nutartyje nepasisakė dėl E. V. prašymo patvirtinti jo 4 766,12 Lt kreditorinį reikalavimą ir nenustatė su šiuo reikalavimu susijusių aplinkybių, jų nevertino.

E. V. šią kreditorinio reikalavimo dalį grindžia aplinkybe, kad atsakovas po jo 2008 m. gruodžio 5 d. prašymo atsisakyti su juo vėlavo sumokėti jam priklausančius atostoginius, tad darbdavys pagal DK 176 straipsnio antrąją dalį turi sumokėti už uždelstą sumokėti darbo užmokestį laikotarpį. Tačiau nesant byloje duomenų apie kreditoriui išmokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas bei nenustačius aplinkybių, kada su kreditoriumi faktiškai buvo nutraukta darbo sutartis, negalima spręsti dėl šio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino svarbių faktinių bylos aplinkybių dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, tad nutartis naikintina, o klausimas dėl šio kreditorinio reikalavimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio trečiuoju punktu, 338 straipsniu,

n utaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį ir kreditoriaus E. V. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.